Main

bOMŽaLCOtURIZMAS aMERIKOJe

bOMŽaLCOtURIZMAS aMERIKOJE

Keliones video

https://www.youtube.com/watch?v=kns4dF5f-rY

Pora žodelių dalykams apie va tai

Esu aš varlė keliauninkė Sąžinė Aquapig Bajoraite, varna Albertina, Jūros kiaulė, Lapė kumpasnapė, meškutė lepečkutė, Aquilla Riverhill, kalnų ir kanjonų erelis, laisva ir nepriklausoma pasaulio keliautoja. Paprastai prisistatau, na žmonėms ta prasme, prosta Aqua. Kažkodėl žmonės manęs nevadina mano mėgiamais išgalvotais vardais, bet man tai mažiausiai ir rūpi, vardai tik padeda sukurti tam tikra dalykų nuotaika ir charakterį, todėl man jie ir reikalingi, jie padeda atspindėti tam tikras akimirkas. Bendrai paėmus buvau aš varlė keliauninkė, tačiau tarkim Floridoj patapau Varna Albertina, o va Utah jaučiausi esanti Aquilla Riverhill arba kalnų ir kanjonų ereliu, štai jau šiaurėn buvau meškutė lepečkutė ir štai dabar esu tik Aqua ir jau net ne varlė keliauninkė, bent jau ne tiesiogiai.

Gyvenu aš nei šiaip, nei taip bei nei šen nei ten. Biški ten biški kitur. Gyvenau rytuose daugiausiai, kaip sakant savojoje valstybėje, kažkaip liežuvis nesiverčia tarti jos pavadinima, atrodo iš to žodžio sunkiasi nuodingi aliejai, gal taip ir nėra, bet matyt įsitaisiau naują fobiją, šalies kurioje tiek laiko gyvenau pavadinimą, ne dėl to, kad jos nekęsčiau, tiesiog matyt man truputį gėda tokios kilmės, kartais ten visai ir smagu grįšt... bet nebent tik papigiam pagirtokliaut, daugiau nelabai yra ten ką daryti, per daug absurdo aplink. Taigi nepriskirsiu savęs kažkokiai vietoviai ir tautai nes šią akimirką nematau savęs niekur kaip ir matau save visur. Esu aš iš rytų, šiaurės, pietų ir vakarų. Savęs ieškojimo paskatinta iš rytų, labiausiai save atradusi vakaruose. Siaurąja prasme mes visi gimėme viename pasaulyje (į kosmoso sritį nesivelsiu, prasidėtų egzistencinės pievos ir vapalionės), po viena saule, po tuo pačiu dangumi, apsupti keturių vandenynų, kalnų, krioklių, upių, miškų, dykumų ir kanjonų, tik vieni gimė toliau nuo tam tikrų dalykų, kiti arčiau, dauguma nusprendžia gyventi tame mažajame pasaulio plotelyje kur ir gimė ir jiems to pakanka ir tas plotelis jiems atstoja visa pasaulį, o štai man reikia būti pasaulio gyventoja, ne pasaulio plotelio, man to plotelio negana, jei būtų mane kas įkrovę į tokį kokį gražų plotelį, kur kokie himalaju kalnai, nu gerai užtektų Alpių ar Karpačių, prie šalia tekančios permatomo skaidrumo žalios kolorado upės, biški dykumos, kur ne per toliausiai vandenynas bei truputis veiksmo, ko gero to ir pakaktų, bet va gimiau, užaugau kur lygumos, vietoj kalnų mane supo kalvelės, nu dar kokių pliakalnių pasitaikydavo, vietoj žalios kalnų upės, prūdai ir tokie vadinami drumzlini ežeriukai, vietoj vandenyno jūra ir neitin dar graži, vietoj dykumų pievos ir biški vadinamųjų kopų apie byča, o apie vadinamajį veiksmą geriau net neužsivesiu. Man to nepakako, tiesiog pagalvojau kažkada, kad nejaugi čia ir viskas, taip ir murkdysiuosi tokiame pasaulyje? Kodėl kai vaikas gimsta visi džiaugiasi ir skelbia, štai pagaliau jis išvydo pasaulį? Patys taip pasako ir štai imasi to savo mazochistinio visuotinio bukinimo proceso, tradicijos, pilietiškumas, konservatyvumas, šeimos vertybės, ugdymas, be jokios abiejonės meilė ir pasiaukojimas dievui ir po 18 metų mažojo lopinėlio pilietis paruoštas ir tas išklyktas „jis išvydo pasaulį“ tampa in your face mother fucker, štai tavo pasaulis, va trys kalvelės, pieva šilojuose, kasmetinė išvyka po ilgų arimo mėnesių prie jūros kur visi gali pasiniurkyti vieni kitų myžaluose ir savaitgaliai su draugais ant bardiuro ar kažkoks prabangesnis, nu tarkim pižoniškas pasisedėjimas (skirtumo tarp bomžo ir pižono nematau), lauktas visa sunkią darbo savaitę, štai tavo pasaulis. In your face, aš tokiai būčiai nesiruošiu pasiduoti, gimiau pasaulyje, tad ir leidžiuosi į savęs pažinimą keliaujant po jį. Aš, varlė keliauninkė, gyvenanti žemės planetoje, laisva nepriklausoma pasaulio keliautoja, pradedu savęs transformacija keliautojo pavidalu, o štai šiuo atvėju, rašymo atvėju, tai dar ir knygos pavidalu.


mes jau čia

Štai ir pradedu savo didyji žygį, vadinamojoje svajonių šalyje - Amerikoje. Aš, didžioji Bomžalkoturistė, Smeli Ei, Miss Aquapig, Panelė Sąžinė Bajoraitė, įkroviau savo girtuoklišką pėdsaką svajonių išsipildymo ir laisvės vadinamojoje šalyje.
Prieš savaitę maždaug, tiksliai jau nebenusakysiu kada, mes, bomzalkoturistai, turime savotišką laiko sampratą. Taigi kaip jau ir minejau, pries savaite maždaug, rytu Europoje susirinkau savaja damute, Čikita Leidi Dy ir taip abi, biški pahmos sukurį pradejome šia, metus laukta ir pagaliau sulaukta išvyka užu Atlanto. Na turiu prisipažinti, pradžia buvo nelabai kažka, bet ji buvo. Turejome persėdima Osle, kad patekt Štatan ir štai Oslas ne itin draugiškai mus priėme. Policininkas Šuo ėmė ant mūsų šokinėt, mat užuodė kažką įdomaus, tad policija mus išsivedė tardyti, tada po viena į atskirą kambariuką išsivede, nuogai išrengė, apčiupinėjo ir kuprines po menkiausia smulkmena išžiūrėjo, dar paklausinėjo ir laisvėn mudvi palydėjo, ne, nelydėjo, čia tik feinai susirymavo, tik duris šiaip parodė. Na ne per maloniausias jausmas turiu pasakyti staipytis nuogam prie mentę moteriškę. Na bet ka jau čia padarysi, visokių patirčių reikia, niekad nežinosi ant kokio parazito užsirausi, šįkart tai buvo Šuo Policininkas matyt. Štai su tokiais potyriais, nuogais, galiausiai atsidūrėme Amerikoje, Floridos valstijoje ir JAV štai mus įsileido labai paprastai, visai nieko panašaus kaip mus buvo prigąsdinę, pasienį nieko neklausinėjo, net atgalinių bilietų, net ESTOS, nieko neprašė, palinkėjo sėkmės atostogaujant, tad labai viskas lafa gavos. Taigi štai mes jau ir čia ir nuo šios akimirkos ir pradedu savo bomžalkoturistinį pasakojimą.

Majamio situacija. Keturių dienų maratonas.Po prakaitu alkocholio ir narkotikų sukūryje.

Matot taip jau gavosi kad manosios damutės Čikitos Leidi Dy draugeliai tokie kaip pavadinsi taip nepagadinsi, kieti bičeliai. Biški banditai arba nebanditai, negaliu apsispręsti, šiaip paprasti kaip dvi kapeikos, feini tokie ( kai susipažįsti artimiau). Taigi Majamio situacija pradėjome girtokai, nuo alaus, jegermaisterio ir linijos kokso, čia amfetamino ar spydo vadinamo niekas nevartoja, per lievas lygis mat. Taip viskas ir prasidėjo, nuo tada kai atvykom keturias dienas Non Stop. Pirma naktis Miami Beach. Naujos pažintys, kokso linijos, alus, gandža, alkoholis, tada rytas ir viskas nuo pradžių, atgal i vakarykštė situaciją. Alus, čilas kur viduj, kad nuo karščio pasislėpt, matai dieną lauke sudėtinga išbūti, per daug karšta, tik naktį čia oras yra toks, kur beveik nereikia žliaugiančiam po prakaitu sėdėt. Keturias dienas pratūsinome su jais panašioje formoje, vis nesigavo išeiti is tos stadijos, gal nelabai ir stengėmės, mums atostogos, tad leidom sau pagirtokliaut, jau net bernai pyko, vis klausė, kada suimsim save į rankas ir baiksim šitą užsitęsusė vakarėlį, gaila man jų, matomai baisiai nuvargo nuo mūsų. Juk mes Amerikoje, kur nera jokiu taisykliu ir ribų kaip žmonės sako ir deramai norime išnaudoti visas nusimatančias galimybes pasilinksminti.
Čionai, Floridos valstijoje, kur niekada nebūna šalta ir kiaurus metus tęsiasi vasara, viskas yra kitaip, turbūt ir visoj Amerikoj, bet kol kas mes to dar nežinome. Taip atrodo, kad žmonės čia nepalyginamai laisvesni, daugiau ne laisvesni – laisvi ir nesusikaustę kaip ten tie kiti užu Atlanto. Jie čia gyvena atsipalaidavę, šia diena, lyg neturėtų jokių rūpesčių. Dažnas Floridoj toks banditėlis, bet šiaip labai sąvas, taip atrodo, ir tiesiog jautiesi saugus būdamas aplinkoje kur neturėtum taip jaustis, kur reiktų pasisaugoti, bet čia viskas yra kitaip. Taigi po savojo keturių dienų maratono bandom susitaisyti save iš naujo, atgauti formą ir įkrauti savo girtuokliška pėdsaką kitoje valstijoje, žengti į nepatirtas, nežinomas plotmes. Juk kolkas būdami čionais iš visos bomžalkoturistinės esmės ivykdėme tik šią girtuokliškąją esybę, mat nespėjome čionais nei pabomžaut nei paturistaut, tad per ateinančias dienas pasistengsime išjudinti šiknas ir nors kiek paturistauti, tiesiog čia per daug karšta kažka daryti,, kol saulė dar nenusileidus. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad mes esame čia, kur viskas yra kitaip. Mes čia, kur nėra jokių problemų ir niekas dėl nieko nepergyvena. Čia, kur kanaluose plaukioja delfinai, rajos ir rykliai, upėse ir ežeruose pilna aligatorių ir krokodilų, pievuose ir krūmuose knibžda vorai, gyvatės, tarantulai ir skorpijonai, gatvėse auga palmės, bananai ir kokosai. Čia, kur laikas eina kitaip, arba greičiau, arba lėčiau. Čia dabar rytas, kai ten toli užu Atlanto vakaras. Mes tai įvykdėme ir štai dabar kai visi yra ten, mes esame kitur.

Sunset route. Saules keliu numeris 10 nuo Floridos per dykumas iki
sauletosios Kalifornijos. Stichiju sukuryje.

Mes, Varlės keliauninkės, laisvos, nepriklausomos keliautojos šiaip netaip išjudinom savo girtuokliškus užpakalius iš Floridos ir leidomės i gamtos reabilitaciją nuo užsitesusių Floridos linksmybių. Pagaliau pasipusčius padus ir patepus slides iš subtropikų karščio atsidūrėme absoliučiai kitokioje plotmėje. Naktį praskipinus Alabamos ir Mississippės valstijas (pramiegojom biški naktį), atsidurėme huliganų ir dylerių mieste New Orleane (nerekomenduojame ten turistams, nors gal čia mes tik užtaikėm tokį rajoniuką, o gal ir ne, bet jau bala težino kaip ten iš tiesų), ir štai Lousianos valstijoje pradejome atrasti naujas US spalvas, papuolėme i didžiulę audrą, nors ji truko tik kokį pusvalandį, sustabdė beveik greitkelio eismą, vėjas ir lietus taškė viską į visas puses ir štai po pusvalandžio vėl karštis lyg nieko nė nebuvę, tik gatvėmis tekančios vandens upės bepriminė, kad būta audros. Iškart po šito teko keliauti per šimtus mylių besitesiantį tilto kelią per Lousianos pelkynus, milžiniškus. Viskas ka matėme aplink buvo nesibaigiančios aligatorių pelkės su iš pelkių augančiomis džiunglėmis, nutysusiais vijokliais, kraupu, bet vau, verta patirti. Matėme pelkėse pastatytus namus, kur gyvena vadinamieji swamp people. Aligatorių medžiotojai ir šiaip adrenalino ieškotojai. Taigi Lousiana labai sužavėjo tokiu savo charakteriu.

Su savąja Sanča Panča atitysėm nuo karščio ir baimės (ten ta gyvūnija mus paveikė, baisiai buvom jau į kelnes pridėja, kad mus suvalgys, nužudys, nunuodys ir t.t, o dar tie bernai mūsų pripasakojo nesamonių visokių) sviltelėjusius užpakalius į Texasą. Vos ivažiavus i Teksas pajautėm vėl visai kitokias valstijos spalvas. Vienas vairuotojas prigąsdino, kad nevažiuoti keliu numeris 10, sunset route, jis pasakė, kad ten nieko nėra , tuščia, tik dykumos, myliu myliomis tuščia, taigi mes galutinai nusprendėme, kad norime keliauti per niekur ir būti viduryje nieko ir pasirinkome teisingai manyčiau, Texas ir New Mexico buvo ahujienai, redneckai zajabys, abskritai Texas viena šiuo metu mūsų megiamiausių valstijų. Mes iš to džiaugsmo, po visų audrų ir toliau nuo aligatorių, prisigėrėm truputį, degalinėj, vos įvažiavus į Texasą, jau ir vakaras atėjo, jau ir šiknos vėl svilt pradėjo, kad biški užsičilinom per ilgai tik įvažiavus, bet vos šiknoms bepradedant svilt vis kažkaip nuskyla, taip ir šįkart, pasičiupo mus dziedulis Sue, su trimis feinais taxiukais tokiais ir su juo iki vidurio texaso nukeliavome, kažkur tarp San Antonio ir El Paso. Anksti ryte buvom tame miestukį, kur jis gyvena, tik antroji diena, o mes jau daugiau kaip 2000 km nutolę nuo linksmųjų Foridos draugų. Taip mudvi su Anzelmute ir keliaujam, taip gera turėti kelią prieš akį. Kaskart pabudus šalia kelio, džiugina tas asfalto kvapas, spindesys ir žinojimas, kad ši diena baigsis nežinia kur, kaip, kada ir su kuo. Kai esu kelyje greičiausiai randu optimaliausią pusiausvyrą savyje, gamta ir asfalto smarvė, lyg būčiau dviejuose savo mėgiamiausiose stichijose, miesto ir gamtos. Esu aš miesto tipas tiek pat kiek ir gamtos, man reikia vieno ne mažiau nei kito. Taip šios dvi stichijos pavadinsiu tampa man viena nuo kitos ar viena kitai atsvara, savotiška reabilitacija nuo vieno ar nuo kito. Ilgiau pabuvus tūso padėtį šikna jau svyla varyt į gamtą, o jos neradus leidiesi į liūdną apsvarstymų procesą bandant save susitaisyt kaip sakant. Per ilgai užsibuvus gamtoj stogas pradeda važiuot, kai reikia miesto smarvės, tūso, veiksmo ir nuovargio nuo viso to. Ir visgi kai buvimas gamtoje daveda iki tokio lygio kai tai tampa tam tikra meditacijos forma, aš nebesugebu su savimi susitvarkyti, suimti į rankas, trenkti gera pliūha, kad išsilaisvinčiau iš to apninkančio grūzo ir parkių dėl egzistencinių dviprasmybių beprasmybių, na supranti apie ką aš, visiems taip būna kartkarčiais. Taigi manau, tam tikra prasme labiau patveriu miesto pahmą nei pahmą dėl gamtos, matyt visgi miesto tipas esu labiau nei gamtos, nors dar negaliu tvirtai to teigti, tik bandau suprasti. Kaip bebūtų, pelkynai, Texasas ir dykumynai tapo labai teigiama reabilitacija nuo Floridos tūsų, tad leidomės čionais save susitaisyti. Tasai mūsų Sju gera gabalą kelio pavežėjo ir jau net užparino pasilikti pas jį dienelei pačilinti, pailsėti. Buvome pas jį anksti ryte, jau nusprendėme, gal ir nieko dienelę pačilint dykumų miestelį, gal į kokį redneckų bariuką nuskils užlėkt. O kai Sju pradėjo mus parint maistu, kepsniais, žuvim, tai galutinai neatsispyrėm pagundai likti, mat išbadėję jau baisiai buvom. Miestuks huj pariši, nei šioks, nei toks, primintų Madridą gal kiek, ne dydžiu aišku, šitas mažiukas labai, gal koks 100 numukų stovi, toks grynai dykumoj, žvyre, smėlį, nu žiauriai įdomiai, bet ir feinai visai... būtų... buvę... bet čiuvas vis apie maistą šnekėjo šnekėjo, bet nedavė... pyzdukas. Paklausė lepečkutės kokio žalumo kepsnio norėtų, jam lepečkutė ir sako „medium well done“, tada manęs paklausė, kokios žuvies norėčiau, sakau su pakeptu česnaku ir citrina. Atnešė jis man česnako pauostyti... kad turi... Nusivedė prie šaldytuvo, atidarė kamerą, parodyti žuvies... kad turi... ir nieko ir neduoda... pyzdukas. Tai mes pasimaudėm, pačilinom, o valgyt kaip neduoda taip neduoda... Tai mes eilinį kartą pasipustėm padus, pasakom Sju, kad norim šiaušti tolyn, jis mus pavėži iki degalinės, prisivalgom su čikita aliejuje skęstančių picų ir štai jau turime naują kompanjoną pasisiūliūsį pavežti iki pat saulėtosios Kalifornijos.
Taigi varant per Texas ir New Mexico patyreme dykumų vadinamąją situaciją. Pirma kartą mačiau smėlio tornadus, iš pradžiu nesupratau, nežinojau, kad tokie būna, furistas Tony paaiškino, kad čia ``little tornado`, faini tokie labai, ten po dykumas tik sukasi, tvarkosi. Taigi su Tony kirtę Arizonos valstiją nuvažiavome iki pat saulėtosios Kalifornijos, gaila, tik, kad tas mūsų iš pradžių laikytas feinas fūristas, biški nenaudėlis pasirodė, net neįtarėme. Įvažiavus į Kaliforniją, sustojo vyrutis, mat kažkokioj šiknoj, dykumose ir sako, dabar mokėkit už pavežimą. Sakom pinigų neturim, o jis ir sako, kad jam pinigų ir nereikia, „blow job“, kuri mokėsit sako jis mums, mes sakom, sorry, nieko nebus su atsimokėjimais, jis sako lipkit lauk. Anzelmute sako ne nelipsim, nėra kur lipti, pavežk iki degalinės, tai išsiderėjom, pavežė niekšas. Biški įsižeidusios išlipom, jau Kalifornijoj, ne su geriausia pabaiga, bet vistiek laimingos ir džiugios atsidūrėme po Kalifornijos saule. Labai greitai susitranzavom ir štai mes pakeliui į Los Angeles, su žolytes suktine, ten žinot, visi žolytę labai mėgsta, tad su šypsena veide, pilnomis kelnemis, nu šortais, džiaugsmo, gerai, kad tik džiaugsmo, esame Kalifornijoje, 10 h atitolindamos save nuo rytu Europos. Aš Varna Albertina su savąja Skudurine Onute palikome savo girtuoklišką pėdsaką Štatų pietuose ir štai įmerkėme savo nuo karščio suprakaitavusius užpakalius Ramiąjame vandenyne, o apie tai, kur esame dabar papasakosiu kai busime kitur...

Skersai išilgai po Kaliforniją ir Big Sur. Jūra – Vandenynas. Wild western,
kaubojai ir Native Americans lands.

Mes kalnų ereliai, paklydėliai paukšteliai pradėjome gražiausią ir įspūdingiausia laikotarpį Štatų vakaruose. Nors Kalifornija mums išėjo kukumaku, skersai išilgai, nei šiaip nei taip, bet emocinio užtaiso ji mums davė stipriai nuo pat pradžios, kai atsidurėme joje. Štai sėdžiu dabar čia, kitoje Atlanto vandenyno puseje, Virdžinijos valsijoje, žinodama, kad kitam jo gale mirksi Europos uostu švyturiai ir bandau suvokti, ką man dave kitas nepaprastas vandenynas ir laukiniai vakarai . Kažka jie tokio kitokio turi ir vakarų dvasia mane įkvepė labiausiai . Nors buti tranzuotoju joje sunku, ten mat nelabai jie mėgsta ''outsiderių'' bijo, kad nužudys, stovėdavom trasoj valandų valandas, išdainuodavom visus repertuarus, nu, čia labiau ta bruožą kabinčiau Kalifornijai, išsišokdavom kol kojos nelaikydavo ir vistiek nesulaukdavom, bet gamta ten nepaprastai graži, Big Sur tiesiog magiška vieta, o kelias numeris 1, pardice route, vadinamoji gražiausia Pacific ocean pakrantė, tiesiog hipnotizuoja, užburia. Taigi su Ryzuke Amzelmute ėmėmės tvarkytis Amerikos vakaruose, pradedant nuo saulėosios Kalifornijos.

Kažkaip gan anksti pavyko mums nusigauti iki Los Andželo ir paleido mus pačiame downtown, ten kur broadway ir šiaip dalykai kur per tielika prisižiūrėje buvom. Floridoj tarkim, pagrindines gatves visur žymėjo raidėmis „pkvy“ parkway, taip floridiečiai žymi pagrindines gatves, o štai Kalifornijoje prasidėjo „blvd“ boulevard, man taip patiko šitas išsireiškimas, niekniekis atrodo, bet vis kažkokį emocinį buvimo toje vietoje atspalvį duoda, leidžia pasijausti esant kitur. Taigi greituku apibėgus Los Andželo centriuką, nu toks ir apibėgimas, sotelės ieškojom, kad į byčą nuvažiuot, patraukėme į Santa Monica, įsitaisėm vežimą šmutkėm ir alui susimest, kad lengviau tyst būtų, keliavom, ieškojom ir šiaip ne taip suradome priėjimą prie jūros – vandenyno, pervažiavus ilgiausią Santa Monica boulevard prieš akis pirmą kartą atsivėrė vaizdas į dar nematytą, nepažintą, nepatirtą vandenyną. Prieš mūsų akis atsivėrė Pacific Ocean, didysis nepaprastasis žydrasis vandenynas Amerikos vakaruose. Buvo jau gan šala ir vakarop, tad maudytis neknietėjo, pasitenkinom tik sumirkdytom kojom ir leidomės žvanginti „Coronos Extra“ buteliukus su džiaugsminkais šūksniais už Kaliforniją ir už Pacific Ocean.
Soriukas, bet dar pakalbėsiu apie Kalifornija, ma teko joje gerai užsibūti, daug dalykų en viską nu, sunku upasakoti kaip feinai viskas buvo. O taigi visai man iš galvos išėjo papasakoti Kalifornijos driskių ir valkatų situaciją. Taigi ten jiems yra tokia lafa kur niekur kitur nesu mačiusi. Čia jų yra tikrai daug ir jie gyvena, gan neprastai, visokių ten mes kurijozų prisižiūrėjom. Tarkim sėdi du valkatos, gatvėj pasidarę tokį pavadinsiu jaukų būstelį, ten iš karono viską, kaip bridera nu. Tada ant staliuko ten kažkokio pasidėję nešiojama kompą su ausinuku dviese po vieną į ausį, filmą vyručiai žiūri, nu čilina iš esmės. Šalia užrašiukas „hungry“, kaip priklauso, trys ar keli tie parduotuviniai karučiai su šmutkėm, daiktais nu ir prašau viskas ko reikia. Ir pilna ten tokių, miega visi kas kur nori, ant kiekvieno kampo stovi su užrašais, babkių tręšiasi, bet neįkyriai, į akis niekas nelenda, visi tų babkių meta, tai absoliučiai normalus reiškinys Kalifornijoje, kas man labai patinka, kad paremti valkatas, visi tai supranta ir nesiparina, kad a neduok siaube čia eiti pro tuos visus valkatas, sėdėti vienam parke, papludimy ar dar velnias žino kur. Jie gyvena kartu ir neengia vieni kitų, bent man taip pasirodė, kad valkatas čia visuomenė myli ir rūpinasi, kad jiems būtų gerai, policija irgi labai su jais gražiai bendrauja, karais en šnekučiuojasi, nu taip čiotkai čiottkai, ką bepridursi. Taigi ir mes atsipūtėm, kad galim čia lafa bileka daryt ir nesiparint dėl nieko. Išsimiegoje paplūdimio musiejaus kažkokio parkelį visgi buvom pažadintos policijos, sako jie mums, kad geriau būtume papludimy miegoje, tai būtume ilgiau išsimiegoje. Na, čia, kad tas muziejus mums koja pakišo. Tad atsikėlus nuo pat ankstyvo ryto ėmėmės misijos išgelbėk draugą, mat trys mūsų draugai vėžlys, oposumas ir panda jau daugiau kaip savaitę buvo dingę be žinios, ėjom į policiją, visi tie reikaliukai, bet paaiškėjo, kad jie tiesiog ne vėžlys, oposumas ir panda, o trys kiaulės, mat turėjom susisiek, bet jie mat nieko neatrašinėjo ir ignoravo, manėm, kad kas iš tikro baisaus atsitiko, suaugę protingi žmonės, galvojom, nesielgtų taip vaikiškai ir neverstų mūsų jaudintis, bet pasirodo, visgi ne tokie jau ir suaugę. Kai pusę giminių ir draugų sukėlėm į paiešką, atsirado, mat čilino ir interneto nepasitikrino, nors vėžlys puse laiko internete sėdėdavo, gal tau ir neįdomu, bet aš norėjau išsakyti savo pasipiktinimą. Galiausiai šiaušėm su meškute į byčą, pačilint, pasimaudyt ir štai pirmą kartą įmerkėm savo užpakalius ramiąjame, didžiąjame vandenyne. Bežvangindamos Corona, žaisdamos durnių, maroziškai besiklausydamos nemaroziškos muzikos iš telefono, iš lėto girtėdamos, pirmą kartą po Floridos pasijautėme esančios ne kelyje, o poilsiaujančios ir čilinančios, švarios ir nepavargusios. Mes mylim jūrą vandenyną.
Į visą šitą Holywood išsiruošėm vėlokai, kažkaip labai jau gera buvo čilinti, mums to reikėjo, mes to nusipelnėme. taigi vakarop, eilinį kartą sviltelėjus šiknom, išsijudinom, nebuvo tamsu, bet temo, galiausi pravažiavus Beverly hills bulevara, toli toli išvydome Hollywood ženklą, išlipom iš autobuso ir leidomės į ilgas Hollywoodo paieškas. Ėjom ėjom ėjom ir vis nepriėjom. Centriuką holyvudo priėjom, kur ten tūsas visas, visokie apsirengę mikimauzais ir visokiais herojais vaikštinėja, praėjom žvaigždžių alėja, vis kur tolumoj išvystam ženklą, bet dar paėjus jis dingsta. Priėjom filmavimo aikštelę kažkokia, pasmalsavom, kol režisierius mus pamatė, tada epus slides toliau bandėm ieškoti to prakeikto ženklo, bet tai pasirodė neįmanoma, mistika kur jis yra. Nuleidom su brangute rankas ir grįžome iki Hollywood centro, pažiūrėjom kaip ten tie visi vargšai persirengėliai išsidirbinėja ir užsidirbinėja, žmogus vors ten žmogum šikšnosparniu parsidavinėja. Et sunkus toks darbas įsivaizduoju, gaila buvo varažmogio, taigi žmogus vors yra labai geras žmogus. Na truputį pažiūrėjus spektaklių, atsigurkšnojus alučio ant bardiūro, susiradom labai feina pankrokišką papigiam bariuką, pačiame holyvudo centriuke, tad leidom sau jame šiandiena pagirtokliauti. Sekandžią diena vistiek Holyvudo ieškojom ir galų gale, vargais negalais radom, labai kažkokioj nesamonėm suradom iš kur matosi, įkopėm į kažkokį kalną su gyvenamaisiais namais, jau beveik viršūnėj kukučiui ir sakau, nėra, ragas, pasiduodu, nebeieškom mes to ženklo, o kukutis ir sako, Akva ažiūrėk, aš pažiūriu ir ogi akurat ten kažkur toli šviečia Hollywood ženklas, visgi pavyko, tad atėjom pamatėm ir ramia širdim paraukėm iš Los Andželo Santa Barbaros link, puse kelio traukinio tuolete, kol išmetė, kitą puse autosopu dar nesutemus, su keistoku, labai keistoku, čiuvaku, toks kniaukiantis (kai groja muzika, jis ten tokį kniaukimo efektą prideda, nu keistuolis žodžiu), pasiekėm senukų ir dziedulių miesą – Santa Barbarą. Manėm mažas tas miestuks, bet nė velnio, kokias tris valandas keliavom iki byčo, nu miestuks toks grynai senukų kurortas, nieko gero, gal ir feinas, gražus, bet Kalifornijoj tikrai yra feiniasnių vietų laikui praleisti. Matyt jau išpindėjom, per daug grožybių prisižiūrėjom.

Alaikius Los Angeles ir Santa Barbarą, susisiekėm su savo trimis paršeliais, kad jie San Franciske, laukia mūsų, tad paskubom leidomės į kelią. Su katinėliu jau kuris laikas laukėm tos dalies, kai keliausime keliu nr 1, west coast, pacific ocean paradise route. Po ilgų tranzavimo valandų, galiausiai sustojo ir vyrukas užparino keliauti keliu 101, nes mat keliu nr 1 tektų keliauti visa amžinybę, nes jis lb vingiuotas, kalnuotas ir mažai mašinų juo važiuoja, o mūsų draugai jau laukė, tai mes kvaišos ir leidomės važiuoti keliui 101. Feinas irgi, nieko nepridursi, bet mes taip norėjom į Big Sur, o dabar jį metėm ir baisiai kažkaip širdį skauda dėl to. Vargais negalais, po dar ilgų tranzavimo valandų sustoja moteris iki Monterey, labai arti Big Sur. Monterey pasiekiam naktį, pasakom jai, kad į Big Sur norim, o ji ir sako, tada būtinai turit nuvažiuoti, nes ten yra neapsakomai gražu ir jei visgi nevarom nuveš į Santa Cruz, o mes kvaišos ir vėl pasimovėm iš to skubėjimo susitikt su paršeliais, mat pasvarstėm gal jie norės su maške nulėkt, ne taip jau ir toli čia nuo San Francisko, tad naktį praleidome Santa Cruze, bandėm nusipirkt alaus, bet nepardavė, sako pardavėjas kad 100 metrų apie kalėjimą, po 10pm neparduoda, toks įsatymas, tai biški išsigandę įsitaisėm kažkur tame 100 metrų kalėjimo teritorijoje, taip ir nesupratę kur jis visgi buvo. Ilgai miegoti neteko, pažadino mus purkštukai vidurį nakties, aplink slampinėjo žmonės, mus iš visų pusių taršė „sprinkles“ vadinamieji, jau pradėjo į palatkę varyt, su katinėliu glaudėmės ieškodami sausesnio kampelio, šalta, gyvenam tik su vienu miegmaišiu, siaubas kažkoks ta naktis pasitaikė. Tie „outsideriai“ iš lauko vis šaukė: „you are vet“. Aš iš palatkės ir atsiliepiau irgi atšaukdama: „We know“. Ten vėl kažkas sušuko kelis kartus kartojant ta pati: „Who are you“. Aš pagalvojau what are fuck, kas per klausimas, norėjau atšauki: „Peoples“, bet kažkaip juokingai galvoja ši frazė nuskambėjo, tad nutylėjau bandydama užmigt šlapioje, bet nustojusioje būi taršomai purkštukų, palapinėje.

Ir vėl ir vėl ir vėl. Ir sąžinė graužia ir lyg grįžti norim kelio gabalą atgal ir visgi pamatyti tą mistinę, daug rašytojų ir menininkų įkvėpusią vietą Big Sur. Taip arti, jei dabar išvarytume ir pasisektų, nukeliautume į Big Surą ir dar nesutemus pasiektume San Franciską, bet jeigu nesiseks, čia Kalifornija, čia yra sunku tranzuoti, čia žmonės bijo ir nepasitiki outsaideriais, tad dar kartą su skaudančiomis širdimis leidomės į priešinga pusę nuo Big Sur tolyn, San Francisko link. Dar dienos metu pasiekiam San Franciską, įsitaisom parke ir štai jau su paršeliais ir susitikę traukiam baliavot bariuko link. Mes baliavojam ne taip jau ir dažnai, mes tik dažnai atsigeriam kaip čia pasakius, o va šiandien laikas baliui, bent norėjom kad taip išeitų, tačiau tiesiog pagėrėm, pabendravom, ten viską, kažką ir tiek. San Franciskę užsibuvom dvi dienas, kurios gan ilgos pasirodė, mat mūsų trys paršeliai baisiai krapštalai makalai. Vėžlys vis ten su savo reikaliukais, ten apsipirkinėdamas dalykus užgaišo, tai su katinėliu išvarėm dviese pačilinti, alūčio atsigeri, pabimbinėti, vakarop įkaušus jau gerokai, truputį dar atsargos užsipirkę leidžiamės kalnan virš San Francisko, įsitaisę aikštelėję, smagiai pasisėdėje, vaizdu į San Franciskę pasigrožėję, gerai išsimiegoję sekančią diena patraukiame skirtingais keliais. Jie su vanu į šiaurę Seatlo link, mes sušalę link pietų, į dykumas, kad kur šilčiau tik, tad mes dvi varlės keliauninkės vėl leidžiamės į kelią dviese.

Atsitūsinus Los Andžele ir San Franciske, atsičilinus bobučių ir dzieduliukų mieste Santa Barbaroj, pamiegojus prie kalėjimo Santa Cruze leidomes i sekančia gamtos reabilitacija. Yosemitte buvo faina, bet ne mūsų nervams tarp tų turistų sukinėtis, tai ka čia, mes ten apsukom rata, kita ir tekinom atgal pajūrio link, per daug liūdna buvo praskipinti Big sur ir pasirinkom teisingai, grižom atgal ir sakyčiau su trenksmu, baikeriu apsuptį, prigriebe džipas su baikeriais, truputį kažkaip mes su jais užsičilinom, pravažiavom, ne ten nuvažiavom, išlipom vėl atgal keliavom ir štai iš trečio karto pavyko. Nuo pat pradžių, kai pajudėjom iš Yosemite viskas sekėsi kaip sviestu patepta, visi ženklai pritarė mūsų norui sugrįšti, o labiausiai apsispresti grįži turbūt padėjo vienas sutranzuotas dziedulis, feinas toks, keliaves daug, jis mums sako: „If u have any chance to visit Big Sur, do it. This place is magnificus“. Onute taip į mane atsisuko, pasižiūrėjo, sako, mano širdis dabar verkia. Tada aš jai sakau, tai grįštam, aplankom Yosemitte ir grįštam atgal, taigi taip ir padarėm. Su kabrioletu, Lioha ir Kirilu, pagaliau pasiekm Big Sur. Na tiksliau pasėkėm pirmiausia jį baikerių apsuptį, bet mat tie baikeriai mus biški nusivežė tolyn keliu nr 1, mes mat ieškojom to vadinamo “purple sand beach ir pražiopsojom kur išlipt reikia, tai nuvarėm tolyn, galiausiai nusprendėm, kad ir kaip smagu su baikeriais, reikia išlipt, visgi mes biški pro šona nusikukumakinom ir vos pradėjom tranzuoti, du rusai, baikeriai irgi, bet su kabrioletu sustojo, savo mocus palikę taisyti LA traukė San Francisko link. Nuvežė mus iki to violetinio paplūdimio, aplankėm šią nepaprastai gražią Kalifornijos vietą, pačilinom, kažką ir tolyn įkalbėjo su jais varyt ir štai netyčiom atgal i San Franciską, vejo taškomos , alaus ir žolytes draugijoje, vėl šiaurės link. Bus alaus, bus alaus. Tokia jau yra ta Kalifornija, tokia sudetinga, graži ir džiaugsminga, čia labai daug keistuolių, visi labai atsipūte arba apsipūte, čia daugybė hobo, benamiu ir juos čia labai visi myli ir jie visus čia myli ir mums čia patiko ir grižt norėtume. Kalifornija zajbys. Laisvės valstija. Su savąja lapute, kad ir kaip faina buvo, jautėmes biški uždalyvave jau per ilgai Kalifornijoje ir pagaliau atėjo laikas ištraukti girtuoklišką užpakalį iš ramiojo vandenyno, jau mes gerai ten ji užmirkinom. Pagaliau pasiekus dykumas vėl atsidureme ramybes oazėje, su visokiais keistuoliais mes pasekeme Las Vegasa, frykais kažkokiais biški, na bet kažkaip nuvažiavome, atitūsinę ir atlaikę Las Vegasą, biški praloše baksų vėl kelyje, kauboju ir native americans žemėse. Keturios nepaprastos, labai panašios ir skirtingos valstijos. Nevada, Arizona, Utah ir Colorado. Šimtai myliu negyvenamų plotų, tušti dykumų keliai, nėra nei degalinių, nei parduotuviu, tačiau tai irgi labai duoda tam tikros energijos. Žmones gyvenantys rezervatuose, kempriuose viduri nieko. Didysis kanjonas, Lake Powell atgaivino mūsų užgertas dūšeles. Sutranzavom dar vienus keistuolius, su jais pakopinejus po uolas buvusiuose indėnų žemese bei atsičilinus dykumuose išvažiavom Kolorado link, per be jokios abejonės gražiausią US valstiją Utah. Žvelgiant i kalnus ir upes, uolynus ir virš jų sklandančius didžiuosius erelius, tokius didingus, lyg tu žemių saugotojus, dykumų ir kanjonų apsuptį bei absoliučiu laisvės pojūčiu atvykome i Colorado valstiją taip pat begalo gražia, bet jau kitokio charakterio. Čia gi visiškai žolyte legalizuota, tai čia visi labai jau mėgsta ją, tai po gamtos reabilitacijos atgal i tūsų situaciją. Taip mes varlės keliauninkės ir kelaujam. Aš Jūros Kiaule su Ryzuke Anzelmute apsitvarkeme štatų vakaruose ir patraukėme šiaures link, kad paliktume bomžalkoturistinį pėdsaką ten kur dar nebuvome.

Niekam nerūpi kažkokios tai Dakotos

Niekam nerūpi kažkokie tai Wyomingai ir Dakotos. Dėjau aš ant tos rytu Amerikos (except New York, New Yorkas zajbys, rytu Amerika - ne zajbys). Štai štai, nuo pergalingos pradžios iki kažkokios tai nesamonės. Iš viso, RYTU Amerikai galečiau prikabinti didžiąją daugumą žodžio "pisti" reikšmių. Prapisau puse savo daiktų, džempą, žemėlapį, užrašus, akinius (jūra pasiglemžė) ir skrybėlę, apie smulkmenas jau net neužsivesiu. O tokia graži skrybėlė buvo, leido man pasijausti tokiu kaip tikru kaubojum, net "cowbow boggie" su meškute lepečkute įvaldę buvom. Tik skrybeliuks ant makaulės iškart, kad jau fainiau ir keliaut ir šiaip nu, gyventi. Tada jei kokiu kitų pisti prasmybiu paėmus, tai aš Lapė kumpasnapė su Meškute lepečkute tai vajetau ir nusipisom ir pripisom ir nedapisom ir užsipisom ir prapisom, susipisom, apipisom, nupisom ir jau nebevardysiu bo labai jau čia nemandagiai skamba viskas. Taigi jei grištant prie mandagiosios kalbėsenos, su lepečkute po visu Wyomingų ir Dakotų, stipriai pasigailėjom, kad per trumpai užbridom vakaruose, ypač Utah. Tepėm staigiai mes slides USA apačion, pietų link, mums jau suprakaitavę užpakaliai svilo būti imerktais dar karta Atlante. Labai greituku mums gavosi pravažiuoti visa Štatų centrą, visokius ten Mičiganus, Iowas, Nebraskas, Ilinojus, Indianas, Kentuckius ir štai pro West Virginia, Mountains Mama, Country roads i Virginia beach, tiesiai i savaitgalio sūkurį, urlagano sukuryje. Gauname pranešima, štai šakės, tornadas už pusvalandžio Virginia beach, pakilo ten vėjas, o mes tik atvarę greit pagaunam bandos jausmą ir chaoso sukuryje taškytis, faina visai,tik tornado gaila nematėm. Visa savaitgalį atsimirkdžius vėl kelin. Nieko daugiau gero apart New Yorko nebeivyko, rytu Amerika sucks plius tranzuoti čia žopa, mentai lohai, žmones debilai, pagal intelekto koficiantą, tokie pusiau adaptuoti. Vargais negalais nukeliave iki Niagaros leidomes i savo galutinę stotelę New Yorką. O štai čia tikrai lafa, primine man biški Londoną, bet čia pats miestas toks labiau undergroundinis, kanalizacinis, vežliuku ninziu stiliukaus iš serijos. Va cia man tikrai patinka, tik atvarius pasijaučiau tarsi grižus. Ir štai dabar aš , Varlė Keliauninkė, Varna Albertina, Sąžinė Aquapig Bajoraite, Lapė Kumpasnapė palikta savosios ištikimosios mylimosios draugės Meškutės Lepečkutės, sėdžiu viena Amerikoje, svajonių išsipildymo ir laisvės šalyje, nacionalinėje amerikiečių mėgstamiausiojoje ir peningiausiojoje turbūt kavinėje MacDonalds ir liūdžiu, vaizdelis liūdnas, jei bučiau ne MacDonalde gal būtų ir linksmiau. Ai nu žodžiu baigėsi mano kelionė, mano kattino dienos, bonifacijaus atostogos. Per liūdna čia likti vienai. Karočia čiuvas mirė. Bus alaus.

Post a comment

(If you haven't left a comment here before, you may need to be approved by the site owner before your comment will appear. Until then, it won't appear on the entry. Thanks for waiting.)

About

This page contains a single entry from the blog posted on August 20, 2014 12:35 AM.

Many more can be found on the main index page or by looking through the archives.

Powered by
Movable Type 3.35