Kažkada man didelį įspūdį padarė Coleman‘o „plėšikavimo“ (looting) analizė.
Ten jis, rodos, kalba apie racionalų pasirinkimą, galią, teisę valdyti savo veiksmus ir resursus bei tokios teisės perdavimą kitam asmeniui ar žmonių grupei.
Kai nagrinėjamos gan „įprastos“ socialinio veiksmo arba protesto formos,
periodas tarp momento, kai individai atsiima teisę kontroliuoti savo veiksmus iš vienų autoritetų, ir momento,
kai perduoda šią teisę kitam autoritetui, būna gan trumpas.
Pavyzdžiui, „Voila, mes esame šviežiai iškepti revoliucionieriai!“
Stichinių nelaimių ir panašaus masto dirbtinių nelaimių pasėkoje dalis žmonių įvertina naują situaciją kaip nevaržomą įprastinių normų ir apribojimų, įstatymų ir autoritetų.
Jie pradeda išdarinėti tai, apie galbūt niekad net nebuvo pagalvoję.
Tai yra kiek panašu į archaines orgijas, kai žmonės darydavo viską,
kas buvo griežtai draudžiama „įprastinėmis dienomis“.
Tačiau orgijos skirtingai nuo plėšikavimo visgi buvo kontroliuojami „renginiai“.
Tai buvo numatytos „atsipalaidavimo dienos“.
Plėšikavimo atveju „veiksmų laisvės“ periodas yra sunkiai kontroliuojamas.
Kadangi iš pirmo žvilgsnio nėra atsakingų „renginio organizatorių“,
tad ir atsakingų renginio dalyvių tuo labiau.
Puikiai matosi, kodėl nesant formaliam įstatymui, kuris tik švelniai nubaustų už vitrinos išdaužymą,
plėšikavimo atveju nuo seno grasino mirtimi ir „sušaudymu vietoje“.
Netgi grasinantis sušaudyti nelabai tiki, kad kiti įstatymai veikia.
Banalu, bet mirtina.
Įdomiausia, kad iš esmės nieko nepasikeitė.
Žmonės vis tokie patys ir tai galbūt netgi nėra blogai.
looting in New Orleans
nuotraukos via nationalgeographic.com
p.s. tie kam yra bjaurus "žmogaus su šautuvu" įvaizdis (man jis irgi yra bjaurus),
gali paskaityti apie dar bjauresnius dalykus, pavyzdžiui, čia