nebera ko laukti...
zinau kad bus dar ir dar blogiau.
bet vis tiek tai kaip yra dabar manes netenkina.
nes esu istroskes.
ir daug prarades.
ir daug surades bet vel pametes.
ir kasdien einu miegoti mirtinai
pavarges bet negaliu uzmigti.
o ryte atsikeliu dar labiau pavarges.
ir sapnai buna tik blogi ir blogi.
arba neprisimenu ju.
ir uzvakar man skambino senelis.
visiskai nesiorientuojantis realybeje.
ir sake kad atvaziuociau jo pasiimt nes mociute
bando ji nunuodyti... ka man tada galvoti? ir ka tada daryti?
ir galiausiai vakar suzinau kad jam vezys ir metastazes
jau isplitusios po visa kuna.ir nebera vilties ir nebera ateities.
ar yra ko laukti?