January 25, 2007
sniegu
ėjau atgal iš stoties dėdamas kojas į savo paties paliktus pėdsakus. kaip miške kokiam, patiko! žmonių beveik nėra, geležinių dežių jiems gabenti irgi nesimato. sninga. jau trečią dieną. pirmą dieną didelėm snaigėm lėtai krito, iš karto buvo aišku, kad iki ryto neišgyvens, kitą naktį atėjo kartu su šalčiu ir jau paliko, o šiąnakt atėjo įsitvirtint pozicijų, pripūst apkasų, užšaldyt kelių ir takelių ir pradėti minusiukų atakos. kol kas jie tik erzina, kaip gražios mergaitės, taip pačiai rausta skruostai sutikus, bet sako radijas ir televizorius, kad 31 sueis jų visi 27 ir jau sunkiau nusišypsoti joms bus. tačiau aš spėjau. laiškas, kuriuo atsakiau į vieną iš penkių klausimų, iškeliavo į šiaurę. norėjau atsakyti apie meilę, bet pradėjus apie punk/hardkora, įsibėgėjau taip, kad teko bėgti į stotį, net nesukišus į voką ir adreso net neatžymėjus. bet čia punk post, ir laiškas ankščiau ar vėliau pateks kur jis dera, kad ir be adreso, susiras sau namus. eidamas namo pagalvojau, kad nemoku atsakyti interviu raštu, nes kai perskaitau klausimą, iš karto įsivaizduoju, kad šneku tiesiai tam žmogui ir išeina minčių ir emocijų klanas, kuriam kitam žmogui besiorientuoti jau būtų sunku. man reikia kalbėti gyvai, arba tiesiog rašyti straipsnius, stulpelius. nes gaištant tiek laiko sakinių iš atsakyto-į-aiškų formulavimui ne tik skaudės subinės raumenis po 16val. prie kompo, bet ir darbai sugalvoti žiemai pavasariui sutrukdys ateiti. to aš nenoriu.
