kai kartoneros pripilde savo rysulius ir su seimom isvaziavo i priemescio popieriaus fabrikus, as grizau i hostelio kambari. atitraukes girgzdancia lova nuo sienos, kad sianakt kukarachiu neprilistu i burna, pradejau ziuret i saules lasus, garuojancius nuo patalynes. girdejau kaip uz lango pajudejo traukinys. begiu sirenos uztraukia savo keriancias giesmes ir as vel esu mazas berniukas su nauju, vakar per gimtadieni dedes dovanuotu, futbolo kamuoliu auksta zole uzaugusio lauko vidury. jie veluoja. jie visada veluoja. apleistas kinoteatras judina savo seseli. jie neateis. as pradedu begt paskui kamuoli i lauko vidu. zole tolygiai auga. jau 20 minuciu as negaliu jo rast. kai issikapstau lauk, saule jau bega namo. man salta. namuose isiziebia sviesos. tyliai praveres duris, ismunku vidun. visas kambarys isgasdintas juda. lovos virsugaly blankiai sviete saules lasu likuciai. surinkes juos, stebejau kaip jie greitai begioja delnais, palikdami ant ju kometos uodegytes. issitieses lovoje, perbraukiau sau per veida. suzerejusi sviesa atskleidzia kiekviena rauksle ir randa. nurijus paskutinius lasus, pasidare tylu. traukinys isvaziavo.
jie visada veluoja.