zhmones, su kuriais dirbu
Viesturs Koziols
Rasmus Boring Andersen
Berko Pietuch
Daniil Kozlovskij
:)
« January 2004 | Main | March 2004 »
Viesturs Koziols
Rasmus Boring Andersen
Berko Pietuch
Daniil Kozlovskij
:)
Nesuprantami simboliai, baltaruso briežiami ant sniego teikia tam tikros prasmės mūsų stovėjimui vidury lauko, toli nuo miesto sienų, žiemą. Kiek suvokiu, tai kažkokia gudri/gili stačiatikių bažnyčios kritika ir religijos kritika apskritai. Iš šios srities prisimenu tik Basanavičiaus gatvėje esančioje cerkvėje esantį skelbimą, kad cekvės lankytojai turi nauduotis tik laidojimo biūro pavadinimu “vinita” ar “rinita” paslaugomis. Staiga mano pažįstami perpranta šių raštmenų genialumą ir skuba parodyti juos draugeliams Green Clube. Einam i Green Cluba, jis vėl pakeitęs vietą, bet yra centre ir yra gražus, tačiau negalime ten nieko daryti, nes ateina nepažįstamas kostiumuotis ir sako, kad kažką daryt galima tik koridoriaus pradžioje. Jie pradeda kažką daryt, o aš einu į senamiesčio gatves.
Saulė šviečia. Apgriūvusios sienos. Nė vieno žmogaus.
Vienoje siauroje gatvelėje matau kitą gatvelę, kuri yra ankstesnės pratesimas, bet yra truputį iš dešinės, o taip pat jas kerta dar viena nedidelė gatvelė, ir štai mes jau turime nevisai taisyklingą sankryžą.
Šalia, iš dešinės, po bromu, stovi šiukšlių konteineris su keliom didelėm medinėm dežėm ant viršaus.
Viena ranka patraukiu šį konteinerį ir apverčiu, užversdamas siaurą gatvelę. Pasiimu grindinio akmenį ir laukiu. Niekas nepasirodo. Staugiu iš nevilties, atsigręžiu ir matau 40-45 metų vyriškį, stebintį mano veiksmus. Man pasidaro bloga ir pradedu palengva bėgti iš ten. Prieš man pasukant už kampo, vyriškis nufotografuoja mane profiliu. Išbėgu į didelę, plačią gatvę su intensyviu judėjimu ir pradedu leistis nuo kalno. Plejery groja radijas - prisiskambinęs klausytojas rubrikoje “išgyvenimas ekstremaliomis sąlygomis” pasakoja laidos vedėjui ir svečiams kaip jo pusbrolis išgyvena, nevalgydamas mėsos.
Vedėjas lydi pasakojimą juokeliais, linksmindamas mane ir kitus radioklausytojus.
Kaip gražu!
Apačioje, kiemelyje, keli vaikai žaidžia ant jaunos, tankiai išaugusios, žolės. Ji šlapia, atspindi saulę ir viskas užsipildo saulės šviesa - vaikai, gatvė, aš, viskas, net pradėjęs groti Linthon Kwesi Johnson. Aš pagalvoju, kad reikia kito muzikinio fono, kadangi Linthono muzikai truksta tragizmo. Atidarau plejerį, norėdamas įkišti seną Deftones kasetę, bet nespėju - mane pervažiuoja fūra. Gulėdamas ir žiūrėdamas į savo netoliese besiilsinčią koją, esu patenkintas scenarijumi.
Štai jis - tragizmas!
Bet nespėjęs mirti, turiu keltis - seselė ieško po mano kūno atliekamo “matraso”, kurio pritrūko mano kaimynui su pūvančiu kojos kaulu. Atsisėdęs, matau savo krauju apsitaškiusią krūtinę - kai dūrė beveik neskaudėjo, bet kraujas nenorėjo sustoti. (Štai koks judrus mano kraujas:)
Kraujas ant mano skruostų - kaip romatiška! ( :
Einu plautis prie kriauklės, palaukiu kol pampersu dėvintis senukas lėtai prašliaužia pro šalį, ir pakišu galvą po šaltu vandeniu. Tas senukas yra vienas iš dviejų ilgiausiai čia gulinčių, apykurčių senių - vakar, kai pirmąkart atėjau, jie “patyliukais” rėkė per visą palatą bandydami nustatyti “či to prosto volosatyj, či deuku po ošybke zaslali?”. Dabar, man pučiant kraujuotus pūlius į kriauklę, jie irgi “patyliukais” aiškina kaimyninės palatos senelėms, atėjusioms meksikiečių serialo, kad “taka moda teras, glasnost`, gliadi jakije kosmy!”. Juokinga.
Visai čia smagu. Viskas ko reikia - yra. Valgis, miegas, mamos rūpestis, kraujas - romatikai, seniai - juokeliams, pažįstamų laiškas - trumpiems apmąstymams, komos būklė - ilgiems apmąstymams, mobilus - mobilumui ir įkvėpimui (mano įjungtas sako “be inspired”:), saulė - nuotaikai, laikas - nereikalingas. Tik laiškų rašymui. Ilgų, retai ateinančių, analitinių-asmeninių-politinių laiškų rašymui, ant kurių norisi užlašinti keletą “netyčia iš nosies išsprūdusių” kraujo lašelių, kad atrodyčiau įdomesnis nei esu. Bet viskas pasikeičia po seselės klausimo - “Kiek jums metų?”
Penktadienį, kai mane išrašo namo, “pampersinio senelio” (jis pampersinis dėl to, kad grižęs iš medžiolkės pakabino šautuvą, užtaisyta milimetrine “drob`” and sienos virš pečiaus, senelė ten pat numetė džiūti drabužių, kai senelis numetinėjo drabužius siekdamas šautuvo, anas nukrito ir iššovė, prašovęs seneliui pilvą, senelis pažiūrėjo į lūbose atsidūrusius jo krūvinus marškinius ir išsijungė. Drabužių ir “drob`” likučius traukė iš jo kūno kelias valandas. Per du mėnesius viskas užgijo, liko tik lėtai gijanti žaizda prie šlapimo pūslės, dėl to jis vaikščiojo su pampersu, bėgdavo į tualetą kas pusvalandį ir džiaugdavosi, kai po nakties būdavo sausas) dukra eina pasveikinti savo vyrą su gimtadieniu į kapines - jau penkti metai, kaip jis yra nužudytas už 10 litų prie savo namo.
“Blet!”- pagalvoju, ir išmetu buvimo senu 19 metų amžiuje mintį iš galvos.
p.s. Užtat dabar galiu pradėti skaičiuoti savo vegizmo “rekordą” iš naujo, nes visai kažkaip pamiršau, kad “normalūs žmonės” dedesi į vinegretą silkę.