pradžia: Vaizdas neryškus, po truputi ryškėja. Aš šalia kareivio, stebiu viską iš šalies, nors esu labai arti ir atrodo pats pusiau dalyvauju veiksme. Chaki spalvos džipas iš kairės, jaunas kareivis iš dešinės. Tikriausiai amerikiečių kareivis – jo gera uniforma ir atrodo jis kaip robotas, tik senesnės konfigūracijos, 1991 metų kampanijos prieš Iraką meto. Mes išgirstame šuns lojimą, aš pasitraukiu už jo nugaros, mes dabar žiurime kartu į vieną pusę, iš kurios girdimas lojimas. Tenai matau gaują karinių šunų pririštų prie stulpo, tarp per juos landžiojančių kareivių. Šunys nėra aviganiai kaip įprasta, jie veikiau buldogo ir dvaro šuns hibridai, maži, dauguma rudi, keletas juodų, vienas jų įniršęs loja į mūsų pusę ir iš visų jėgų stengiasi ištrukti. Man atrodo mes abu, tiek kareivis, tiek aš, tai suvokėme vienu metu, pauzės metu, kai viskas lyg sulėtėjo, likus sekundei iki… Staiga virvė nutrūksta ir šuo greitai artėja prie mūsų. Kareivis nerangiai, išsigandęs, nuima šautuvą ir iššauna visą eilę šovinių į atbėgantį gyvį. Šuo lėtėja, bet vis dar juda iš inercijos. Kai kareivis nustoja šaudęs, šuo jau lėtai, sunkiai sėlina prie mūsų, dar keli žingsniai, dar keli žingsniai… Ir viskas. Jis sustoja, pažiūri į mus ir griūna. Jis guli prie pat mūsų kojų. Mes pakeliame akis – visas dalinys žiūri į mus. Juk jei jis nebūtų šovęs, tas suknistas šuo būtų jį užpuolęs, ar ne? Juk jis viską padarė teisingai? Taip, kaip turėjo būti, taip, kaip jį mokė, taip, kaip jam liepė jo baimė ir savisaugos instinktas. Tačiau kažkas ne taip, kažkas nutiko.
tęsinys: Aš einu su pažįstama, vardu Eglė, į parduotuvę. Kai stovime prie kasos, staiga ji pradeda isteriškai rėkti. Aš atsisuku į tą pusę, kur ištiestos jos rankos ir matau juodą, tos pačios veislės, šunį, bėganti į mūsų pusę. Aš griebiu kažką nuo vitrinos ir pradedu šauti, kol aš keliu ranka, tas šokoladukas ar saldainiai virsta ginklu. Nepataikiau nė vieno karto, įtampa bei baimė didėja. Šuo atbėga, sustoja prie mūsų kojų ir, po kažkokio trumpo, keisto garso, krenta negyvas. Mano draugė rėkia dar garsiau. Jinai supranta, kad kažkas ne taip. Atsigręžęs matau stovintį už mūsų eilėje, mažą, gal 10 metų, vaiką, laikantį rankose vaflių pakelį. Jo oda labai išblyškusi, o kaklo ir prie delnų matyti patamsėjimai. Eglė traukia mane į lauką, kur mūsų laukia draugai. Ji dreba ir paima už kairios rankos savo vaikiną, o už dešinės – mane. Į tai atkreipiau dėmesį, susimąsčiau ir tik tuo momentu supratau, kad tie šunys yra susiję tarpusavy. Aš rėkiu tai draugei ,,Marija, negi tu nesupranti!”, po to susigaudęs, kad tai ne Marija, sakau ,,Oi, turėjau omeny..”, bet tuo momentu suvokiu, kad tai ne Marija, bet ir ne Eglė, tai kažkas.. Bandau įsižiūrėti, bet mes jau kažkur bėgame. Užkimusiu balsu tai aiškinu draugams, visus apima baimė. Bėgame, kol mano senojo kiemo dalyje, esančioje už namo, išgirstame šuns lojimą. Puolam prie medžių, lipam kiek įmanydami ant jų, bet vienai merginai tai vis nepavyksta, tiesiame jai rankas, bet nieko neišeina. Ji apvaliom iš siaubo akim atsisėda ant žolės ir laukia. Žiūrime į lojimo pusę. Matome tvorą, iš kurios išsiveržia ožys, po jo dar vienas, o iš kitos kiemo pusės pasirodo dar keli. Jie keičia kailį, tik vietoj vilnos nuo jų krenta rudens lapai. Jie prieina viens kitą ir pradeda muštis. Dėl to suvokiu, kad dabar yra pavasaris. Vieno jų ragai yra kiek šviesesni ir didesni negu kitų, atrodo to, pačio pirmiausiojo. Pasirodo ir šuo, tai milžiniškas aviganis, kuris sėlina prie mūsų draugės. Aš užmerkiu akis, tačiau po kurio laiko ji nustoja rėkti. Atsimerkiu – ji šypsosi. Ir žaidžia su šunimi. ,,Jis – geras.” sako ji. Mes nulipame. Kol visi žaidžia su šunimi, aš einu prie tos tvoros. Už jos yra Green Clubas. Dvi valandos iki koncerto pradžios, žmonių dar nėra, matau tik lėtai ateinančią Ingą, kuri priėjusi sieną, nusiima striukę ir pasikaria, šokdama nuo grindų susiėjimo su sieną, į pačią sieną. Niūru.
(atsibundu, bet ne iki galo, vėl krentu į miegą)
Girdžiu Vlado balsą, iš karto blogai, po to vis geriau. Aš klasėje. Jis prašo kažko paaiškinti jam egzaminų laikymo subtilybes. Eugenijus jam atsako. Julius šneka su Elena, o Andrius klausia, kur uždaviniai, kuriuos buvo palikęs mokytojas.. Jie gyvi, jie čia! Bet aš savo kambary, o ne klasėje! Jie, aš, tai.. Staigus nemalonus garsas, toks būna, kai greitai segatės striukę. Šaltas prakaitas, noriu pabusti, bet negaliu. Mikčioja akys. Vienas. Mėšlungis pertraukia visą kūną. Du. Pradedu dusti. Trys. Vos vos atmerkiu akis, pradedu palengva kvėpuoti. Po kurio laiko atsigaunu. Bijau eit į lovą, įsijungiu šviesą, kompiuterį, skaitau laiškus.
Buvo bloga, labai bloga. Taip veikiausiai atrodo mirtis, kai miršti vienas. Sako, kad kiekvienas miršta vienišas. Gal. Bet ne vienas. Tai daug baisiau.
minchiu nera. (pavadinimas - PoslednijeTankiVParizhe/Lioxa Nikonov - gera muzika, geros eiles)
parashiau, kad atsiskirchiau nuo savo Siamo brolio, to kaip ji, nebeatsimenu ('ajisk' kazhkas tai atrodo..), juk ash gi individas! xa, xa! asmenybe! xa, xa, xa.
rusishkai geriau skamba, nes vienu skiemeniu daugiau:
INDIVIDUUM!
o jei pridet dar stebuklinga zhodeli, tai gaunas ish vis;
INDIVIDUUM, blia!
atsiskiriau.
misssion achieved.
naujas zhaidimas 'robotukas' [koncepcija - (c) - [email="kur-eiti@bamba.lt"]Ona[/email], pavadinimas - (c) - [email="halio@xxx.lt"]Pushka[/email]] - taisykliu jokiu, tik negalvok apie tai, kas tau labiausiai vidu dabar drasko.