xdirtx

praeita savaite

po pirmos paskaitos uzejau i salia esanti knygyna - daugybe 'man idomiu' knygu - nuo "subcultures politics" iki Kropotkino "Anarchijos". akys issibegiojo, kisenes tuscios (kad ir pilnos - 97 litai uz "subcultures politics"? gal kaip nors is praktikos pasimokysiu..), o svarbiausia - dar vienas "niekada visko nezinosi!" irodymas - as noriu verkt, kai apie tai pagalvoju. galima priestarauti, kad butu neidomu viska suzinojus, taciau galima priestarauti tam priestaravimui veiksmu/elgesiu, kuris kila is bet kurio zinojimo. ta proga i kavine - saldziu bandeliu, kad nusiraminciau (offtopic - ta pati vakara gintare paklause ar nuo vaikystes megstu saldumynus ir pasake, kad tie, kas nustoja gert dazniausiai valgo daug saldesiu). atsikandau. nusiraminau. tada po ranka matau nauja nemokama dienrasti '15 min' (offtopic - kaip jis nemokamas? eu pinigai?), jame 'sia diena pradetas leisti laikrastis 'lietuvos aidas', prisimenu anti-NATO demo, Adamku ir Ieva, pamastymai, asociacijos, bandeles baigesi, arbata atsalo, galva po truputi nusileido. as miegu. pirma karta gyvenime as miegu viesoje vietoje. be nesaugumo jausmo. nes poxui. nes noriu. uzmigt.. po kurio laiko i kavine uzejo triuksminga italu seima, o radijas pradejo grot 'ooo, 'm a loser, babe, so why don't you kill me?' - atgal i univera, i antra, oi, trecia paskaita...
(offtopic - i kavine uzejo italu seima su dviem mazais berniukais - 'papi, de salato!'. jie kaip ateiviai is kito pasaulio, turintys kita, savo gyvenima, kuris praeis nezinant, kad viena diena pries daugeli metu jie sedejo vienoje kavineje su manimi (galbut sis faktas nedaro garbes nei jiems, nei man, taciau jis idomus pats savaime). kaip ir tie 'juoduju panteru' vaikai, kuriuos nuotraukose buciuoja Malcolm X. noreciau buti ju vietoje. bet galiu tik isspausti klaiku 'muuuuuu' is savo staliuko kampe.)
po 3ios paskaitos nusprendziau iseit i lauka ir leist savo kunui atsigert saules spinduliu, nuo kuriu visa vasara slepiausi musu su kompu kambaryje, o dabar suvokes, kad greit saule 'svies, bet nesildys' ir uzleis vieta ziemos salciams, dovanuojantiems mums karstus ledinius bucinius ir didinantiems sildymo saskaitas, as ejau i lauka, ieskodamas geriausios vietos atsigulti.
visai netoli universiteto radau tokia, ten jau gulejo-sedejo keli studentai. tarp ju ir ji, ta kuri manes vis dar bijo (eziuk marija, matytu ji kaip as bijau ir pasenstu snekedamas su bet kuriuo universitete!), nusprendziau jos netrukdyti. kam gasdint zmones? atsiguliau ir bandziau ziureti i saule, po to i azuola, melyna dangu ir prezidentatura, skiriancia ji nuo manes. keli lektuvai nubraize dideli balta X'a, saule ikaitino mano juodos maikes kuna, skruzdele ikando i ausi.
atsisedau. suvokiau, kad sia akimirka laikas esas suletejes, ir tik del to as turiu laiko uzrasyti siems zodziams. man sia akimirka nereikia gelbeti pasaulio ar verkti po stalu. as galiu kovodamas su ta pacia skruzde ir pagunda suzinot su kuo sneka ji, uzrasyti sitas raides. uzrasau. ir vel atsigulu.