Hordaine zadejo per valanda pagaminti tau krovini i Barsa. todel pakentek dar truputi]]> Nu ką darysi, kenčiu.]]>
Įsivaizduok, pirkėjau, liepos vidurys. Oro temperatūra jau savaitė ar dvi kyla virš trisdešimt, kyla beveik iki trisdešimt penkių, oro drėgnumas – šešiasdešimt, šešiasdešimt penki procentai. Gryna pirtis. Čia vienam, čia kitam praeiviui kraujas trykšteli fontanu iš nosies; tai ten, tai šen, žiūrėk, jau besusilenkią kokios nėščiosos kojos per kelius. Artinasi akimirka kai šis, nuosaikia vidutine metine temperatūra pasižymįs, miestas peržengs visuotinio tylaus pamišimo ribą. Ką? Ko čia spoksai?
]]> Štai tu stovi prastai kondicionuojamoje ir atstumiančiai prasmirdusioje seno gastronomo patalpoje, tokiu oru neįmanomoje išvėdinti, ir tiesiog fiziškai jauti kaip, skleisdama šleikštų salsvą kvapą, genda žalia mėsa. Fu – mėsa... Fu-u-u – žuvies skyrius. Putli pardavėja, nors ir nuolat besilankstanti virš ledo prikrautų šaldytuvų, ir gerianti daug mineralinio, vistiek nedėvi apatinių – jai taip pat karšta. Apsimesk, kad tau rūpi šalto rūkymo jūros ešerys – ji, uoli darbuotoja, pasilenks – ganyk akis sau į valias. Kartūninė prijuostė paslaugiai atsivepia ir tu matai kiekvieną prakaito takelį ant sunkiai žemyn svyrančių jos krūtų. Jos dviejų, glamonių išsiilgusių, baltųjų mobių dikų.Gatvėse asfaltas tyžta po kojomis ir nuolat tenka bijoti, kad lipnius syvus ant galvos kleidžiančios liepos neimtų palengva smegti grindinin. Aklieji net ir pasitikrina, prieina artyn ir tik trinkt, trinkt savo lazdelėmis: ar tvirtai dar tebestovi medis? Juos suprasti nesunku: nebūtų medžių, jie nerastų kelio namo, taip ir mojuotų tais baltais savo kelrodžiais, sustoję gatvių pakraščiais.
– Jūs pirksite? – visiškai žydros akys virš kararos marmuru šlakuotų, kiek slaviškų skruostų.
Tu pirktum, pirkėjau? Taip. Tu perki. Jau vien dėl to, kad tas prakeiktas bebaigiąs pašvinkti viršutinis jūros ešerys piktai šnairuoja į tave akiduobėmis. Jis pritrenktas – kaip gi tu gali dar abejoti!? Juk jis papasakos tau šią istoriją, kurią vėliau, kai autorius, užsigeriant alum, bus palaimingai išrakinėtas, galėsi perpasakoti domino stalo sėbrams jau kaip savo. „Žuvis!“ – šūktelsi tu uždarydamas ratą šeškėmis ir suskelsi smagią istoriją.
Istoriją? Ach taip, aš pirksiu, paklausykim.
– Ar pastebėjai, – žiopčioja ešerys, – kad tokiame karštyje, kaip šiandien pirmiau visų pamišta troleibusai?
Tave glumina juodai apsirengusio, žydromis žvaigždėmis puoštu skydu ant galingo bicepso ginkluoto apsauginio žvilgsnis, dėl to tik neaiškiai murmi kažką po nosim, bandydamas numaldyti polietileno maišelio orakulo nekantrą; greitai beri saują monetų kasininkei į lėkštutę ir neskaičiavęs grąžos dumi lauk.
Galvotrūkčiais leki pro senais bulvių maišais dvokiančius elgetas, pro jaunuolių šlapimu tvoskiančias devynaukščių laiptines, pro šiukšlių konteinerius ir juose besirausiančius valkatas, tačiau tuo pat metu jautiesi taip lyg plauktum sirupe ir lėkimas prilygsta sulėtinto greičio vaizdo atkūrimo režimui, visai kaip sapne, kurį sapnuoji dėlto, kad esi įsikniaubęs nosim į pagalvę ir tau trūksta oro. Galų gale randi nė kiek ne vėsesnį nei saulės atokaita pavėsį ir klesteli ant aplaužyto suolo parūkyti. Gal net pamirštum ką čia veiki, jei ne atkakli rūkyta žuvis trupančiu peleku krebžt-krebžt tau į šlaunį.
– Troleibusas – toks didelis paukštis, pririštas kaip sarginis šuo pavadėliu prie vielos, – sako ji, – ir tęsia nuo ko buvo pradėjusi:
– Jie pamišta pirmiau visų. Jie pralekia nesustodami, pilnose laukiančių keleivių, stotelėse arba nesuvokiamai ilgai stovi išskleidę visus sparnus, tartum nesiryždami vieninteliu trūktelėjimu pirmyn užsidegti mirguliuojančiame aukštakrosniškame ore, jie konvulsiškai trūkčioja tai rydami tai vemdami žmonių minias ir kaskartą pribloškia kvailomis replikomis iš reklaminių plakatų, kuriais šarvuoti jų kiaurai surūdyję skardiniai šonai. Troleibusai, pirkėjau, yra grynas pamišimas, atriedantis pagal iš anksto numatytą grafiką ir tik iš anksto numatytu maršrutu, todėl paklausyk kas nutiko vakar, kai šykščiai ir visai negaiviai nulijo keli lašai, prieš tai gerokai pagriaudėjus perkūnijai ir žaibams kiek pakoketavus su televizijos bokštu Karoliniškėse.
Negailestinga saulė jau buvo pakirdusi sunkių debesų pataluose. Bet nė nemanė pasiduoti. Ji kaitino lygiai taip pat nuoširdžiai kaip ir savaitę ar dvi anksčiau. Visi, kas liko mieste, pasijutom tarsi laidomi karštutėle laidyne. Drungnas dusinantis ir sukūringas vėjas gūsiais kėlė šiukšlių debesis virš galvų, o rūpestingų miestelėnų pasiimti skėčiai baugščiai dairėsi iš rankinių ir krepšelių. Bus audra?
Skėčiai be reikalo baiminosi, jų paslaugų taip ir neprireikė, nes lijo katino ašaras. Tuojau po to kilęs vangus bet galingas vėjas nusivarė debesis tolyn į rytus, palikęs miestą alkanai dykumų saulei. Nebuvo jokio palengvėjimo. Jokio malonės ženklo iš dangaus. Sakau tau, tas įvykis net neatrodė keistas. Kai mieste stoja tokie karščiai, haliucinacijos virsta realybe, o realūs daiktai taip vykusiai imituoja miražus, kad tik beatodairiškai drąsūs arba visiškai kvaili žmonės nesidairydami į šalis žengia ten kur galbūt tik ore plevena tiltai ir paslaugiai prasiveria mūruose durys. Gal dėl to visaapimančio netikrumo, o gal dėl varginančiai slogaus snūdo, visuomet apimančio lietuj kaupiantis, niekas iš važiavusiųjų ketvirtuoju maršrutu ir nepastebėjo iškarto, kad staiga troleibusas ėmė pašėlusiai didinti greitį ir nebestoti stotelėse. Visi nurašė tai kaip nežymias karščio poveikio anomalijas. Niekam nerūpėjo silpni kelių senučių, norėjusių išlipti prie gėlių turgelio ar cerkvės, protestai, o trys sutrikę paaugliai nežinojo kam ir skųstis – jų stotelė jau geras dešimt minučių kaip pravažiuota, jie tik prunkštė ir sukiojo piršteliais sau ties smilkiniais. Suprask – visi durniai aplinkui.
Priekyje, prie pat įstiklintos vairuotojo kabinos dažniausiai važiuoja vidutinio amžiaus moterys ir vaikai. Nedaugelis jų nutuokia, kad degant raudonam šviesoforo signalui, net ir troleibusas privalo sustoti. Taip ir riedėjo sau geltonai raudonas troleibusas niekur nestodamas, smagiai pasišokčiodamas grįsto grindinio kalniukais ir įdubomis.
Vairuotoja, įmitusi malonaus veido šviesiaplaukė moteris, tik spaudė pedalus ir lėkė prospektais ir gatvėmis, kiek viršydama saugų greitį. Ne jai nelaikė niekas jokio pistoleto ties smilkiniu. Net ir teroristai supranta, kad užgrobti troleibusą būtų neitin sumanu. Tvirtai sukiodama didžiulį juodą vairo ovalą, smagiai šypsodamasi ji įgudusiai manevravo automobilių sraute. O ant plataus panoraminio priekinio stiklo ėmus kapsėti pirmiesiems lašams, įjungė valytuvus ir uždainavo.
Vieni vėliau pasakos, kad dainavusi ji gražiu sodriu balsu, visiems žinomas populiarias dainas. Kiti, atvirkščiai, tvirtins, kad ji ne dainavo, o rėkė visokias nešvankybes. Esą netgi rėkusi „hail hitler“ ir „sieg hail“. Tačiau ji dainavo ir dainavo, kaip mokėdama, gražiai. Vėliau bus sunku sužinoti tikrus faktus. Visų pirma, kaip ten bebūtų buvę, ūžiant elektros varikliui, sausakimšame troleibuse iš tikro ką nors girdėti galėjo tik baltu šilku išsipusčiusi poniutė, spūsties priblokšta prie pat įstiklintos vairuotojo kabinos durų ir dar keletas keleivių. Jų tarpe ir tas purvinas diegas, vis bandąs kuo arčiau prisispausti prie šilkinės; neaišku, iškrypėliškų potroškių genamas ar siekdamas apvogti ją. Antra, mes juk žinome, pirkėjau, kaip greitai įvykiai apipinami legendomis. Juk pameni, sykį, kai slidžiame kelyje apsivertė tave gabenęs tarpmiestinis autobusas, kelios moterys dar nespėjus visiems iš jo išsikepurnėti jau šaukė nesavais balsais apie kraują ir lavonus. Vėliau paaiškėjo, kad nesunkiai susižeidė tik viena jauna mergina, o iš rankinės iškritęs lauktuvinis tortas ištiško inteligentiškam vyrui ant galvos.
Tačiau grįžkime prie dainuojančios troleibuso vairuotojos. Ji spaudė kaip spaudusi. Nemėgino, kaip vėliau bus teigiama, beatodairiškai lenkti kitų automobilių, nemanevravo pernelyg drastiškai. Važiavo nestodama ir tiek. Gal būtų taip ir pasiekusi galinę stotelę tik užuot pasukusi kairėn, reformatų bažnyčios link, nulėkė tiesiai, galima sakyti nepadoriai įsisprasudama visu milžinišku, bejėgiškai elektros srovės nuimtuvais mosuojančiu, troleibusu staigiai siaurėjančion Trakų gatvės kloakon. Gigantiškas geltonai raudonas paukštis pašokčiojo slidžiomis nuo liepžiedžių žiedadulkių senamiesčio grindinio plytomis ir sustojo priešais Pranciškonų bažnyčios skverelį. Vairuotoja, dabar jau nuščiusvusi, sėdėjo išplėstomis akimis, tartum mėgindama įžiūrėti kelią tamsią naktį rūke.
Staiga supratę, kad kažkas nebegerai sujudo visi keleiviai. Jie suklego visomis įmanomomis intonacijomis, visomis Babelio bokšto kalbomis. Šilkinė poniutė, prieš tai buvusi visiškai nejudri lyg smauglio užhipnotizuotas triušelis, staiga atsisuko ir ėmė pašėlusiai kumštukais talžyti purvinąjį diegą, visą kelią besiglausčiusį prie jos. Tie trys paaugliai nustojo suokalbiškai šypsoję ir staiga pajutę akimirkos didybę išsigando. Vienas jų net ėmė bliauti ir kūkčioti, kumščiais gleizodamas nuo ašarų sudrėkusias dulkes po žandus.
Kažkas ėmė lipti pro langą, kiti daužė kumščiais duris, o narsiausios moterys šaukė visus joms žinomus prakeiksmus vairuotojos, dabar jau aklinai užsikniaubusios ant vairo, link. Iš dangaus ėmė kristi reti ir sunkūs taip ir neprapliupsiančio lietaus lašai. Aplink keistą, lyg ir bandžiusį pabėgti, troleibusą susipietė minia žioplių, sustojo negalintys jo aplenkti automobiliai. Dar po kelių minučių prisistatė pareigūnai ir ėmėsi sergėti viešąją tvarką. Jiems nesunkiai pavyko atlapoti pneumatines duris ir jie pirmieji nuramino labiausiai įsišėlusius keleivius. Neilgai trukus atvažiavo ir medikai.
Nežinia ar tikri smalsuoliai tą rytą patenkino savo aistras. Juk nebuvo nei sužeistųjų, nei kaip nors kitaip nukentėjusių. Paauglius nuramino kažkoks studentas, paaiškinęs kaip jiems grįžti, o šilkinės poniutės isterijos plyksnį sutramdė vienas policininkų, pasiūlęs jai rašyti pareiškimą.
Augaloti sanitarai nejaukiai glamžė rankose iš anksto paruoštus tramdomuosius marškinius, vairuotojai ir geraširdiško veido gydytojai taikiai lipant į greitosios pagalbos automobilį. Gal pusvalandžiui praėjus, o gal anksčiau, atvažiavę technikai nuvilko ir, pasirodo nebemokantį skristi, paukštį – troleibusą.
O kur tu buvai tuo metu, pirkėjau? – Žiopčiojo polietileno maišelyje dūstanti jūros žuvis.
Ir dabar, saulei jau įkopus į zenitą žiūrėdamas į juokingai atšerpetojusį, karštyje apšutusį, tartum iš papje-maše darytą jos kūną prabusk pagaliau – tu juk pamiršai nusipirkti alaus.
]]>ai, in phiorst: naktį klausytis reikia only hardrock'o: dar neradau online radio, bet tiku: rasiu.
second: yra labai zajebatelskai prisigerti sau su savimi.
trečia: kol buvau balkone viską žinojau, kambary viską pamiršau. blogai?
]]>o aš valgiau. ir ką? jaučiuosi kaip po afigienno festivalio, tik visa bėda: festivalio tai nebuvo. belieka įsijungt viva tv, maybe paleis denzelį -- mano paskutinių trijų dienų favorite mjuzišianą, tai gal nors taip kompensuosiu praradimus.
btw: sgūzčionkės sortas: aukselis, geltonu kaip blog.hardcore.lt kairė kolonkė popierėliu. mirk, bet nepirk!
btw2: valstybinei veterinarijos tarnybai jau zastučialinau.
eina jie šikt -- nuodytojai.
]]>"JŪSŲ NETENKINA TURIMAS INTERNETAS?" ir taip toliau jau smulkesniu šriftiecu.
visų pirma, tai aš to interneto net ir norėdamas negalėčiau paimelinti. antra jis iš tikro manęs netenkina. trečia: da pošly vse nachui gaidžiai. kai norėsiu turėti visą internetą tai susisprogdinsiu į pačias mažiausias snarglių ir šūdų dalelytes, ir absorbuosiuos į artmiausią telefono kabelį per apsioksidavusius kontaktus. bus man tada zajabys.
skanuoju iš naujo, o ten, kur jau beveik kaip ir po sijonu, šviesotamsos žaisme užgimsta pradedančiosios manekenės šlaunys vėl kažkoks tiap liap. nu taigi, dabar jau teks pasižiūrėti ir šaltinį* -- akurat supartačinta. nu fak.
tačiau vėliau su clone stamp begrabaliojant tas kojytes prie actual size, visgi prasisuko mintis, kad jos pakankamai gražios būtų ir ne fotošopo toolsais pačiupinėti. heh.
______________
* tikras skanuotojas niekada to nedaro prieš skanuodamas, nes tikras skaneris bbd ant šaltinio, o fotošopas tai jau po liubomu.