kaip smagu su sese ginčytis dėl amžinų muzikinių vertybių, šiuolaikinės, nešiuolaikinės muzikos, kas yra abstraktu ir konkretu viename.
ji sako, kad didelė dalis XXa. muzikos neišliks taip kaip sakykim baroko ar romantizmo muzika, nes tai yra išsipisinėjimas. o aš tiesiog nihilistiškai viskam prieštarauju. atrodo sutarėm, kad romantizmas, klasicizmas, impresionizmas ir ekspresionizmas yra išlikusios muzikinės vertybės, bet tada aš sakau ne, ir nebesutinku. nes išvis netikiu, kad gali būti amžinos muzikinės vertybės. ir tai nei pankrokas nei impresionizmas. jų tiesiog nėra, o jos yra man ir tau skirtingos. amžinoji tiesa yra ta, kad nėra amžinosios tiesios.
aha, pusė XXa. kompozirotių "revoliucionierių" išsipisinėjo. ji sako, kad futuristų neliko, nes jie nusišnekėjo, o aš sakau, kad futuristai buvo tie patys ekspresionistai tik su visai kitokia ekspresija, jie praėjo, o ekspresionizmas liko, ir aš dabar varau ekspresionizmą kasdien, eidamas gatve, kaukšėdamas batais, nes tada girdžiu melodiją, kartais pavarau ir futurizmą, kai kaukšiu batais ir galvoju apie didelį geležinį namą ir lietuvos prezidentą - robotą 2104m. po kristaus. tai futurizmas miręs? nemanau. kad futuristinternešional pastipo, nereiškia, kad jie numarino ir futurizmą, nes jie nichuja nebuvo jo šeimininkai, kaip ir bretonas nebuvo siurealizmo šeimininkas ir debordas nebuvo situacionizmo ir tzara dadaizmo. nors man asmeniškai futurizmas čiulpia. tau ne? zjb. juk aš neturiu galvoj amžino futurizmo šūdo buvimo ką?
o kaip su kompozitorių išsipisinėjimu ir impresionistų neišsipisinėjimu? manau geriau galvoti apie mėlyną obuolį ar skraidančius dramblius. juk dar vienos amžinosios tiesios nenustatysi ir gerai padarysi. aš randu baltumą Tame, tu randi melodiją ir tau visai nerūpi, ar tai išsipisinėjimas ar iš išsipisinėjimo gimusi gražiausia pasaulyje melodija. tada mes abu nueinam ir išgeriam po puodelį kavos beskambant renesanso muzikai, apie kurią nei aš nei tu dabar nekalbam ir abu džiaugiamės, kad dėl jos net nesirūpinam.
ir į muzikologiją tikrai nestosiu, nes vadovėlio apie šiuolaikinę ar nešiuolaikinę [beje, kur yra riba?] muziką autoriaus nuomonė toli gražu negali būti amžinoji tiesa.