šiandien vanegeimas pirmam skyriui man rašo apie revoliucijų ir bendrai visų teorijų problemas.
jos vosne visos atrodo patrauklios. išties, skaitai, atrodo, kodėl ne šitas pasaulio karalius. tada skaitai kitą ir apie jį tą patį galvoji. bet daugelis jų turi problemėlę. kalbama tik teorijomis apie teorijas ir jokių teorijų apie praktikas ir taip tos teorijos tampa šūdinom ir tuščiom retorikom. iš skaitytų teoretikų, kogero 80% atrodė teisūs ir gražūs. netgi lenino kažkiek skaičiau ir atrodė gražu. turiu jo ybūką state and the revolution, bet tingėjau skaityt nes labai jau grėsmingai ta vladimiro nuotrauka viršuj jos atrodo. jei imant konkrečiai socializmą, jis prieš virstant baisia praktika daug kam atrodė labai patrauklus ir gražus [na, žinoma išskyrus turčius]. atrodė dangus. ir staiga revoliucija, dangus nusileidžia ant žemės ir gudrieji revoliucionieriai stovi prišikę į kelnes ir nesusitvarko su dangum. o tada jau prasideda nesąmonės, apie kurias mes ir nekalbėsim.
turbūt todėl ir pats marksas nedarė revoliucijų dėl to, kad pripažino savo teorijų neužbaigtumą. ir ragino darbininkus atkreipti dėmesį į tuos, kurie nori gyvenimo, o ne tik užtikrinto Neišnaudojimo.
dar daug gražių teorijų virtus praktika, manau, taptų nevykusiomis ir žalingomis. aš neabejoju daugelio teoretikų gerais norais. būtent todėl vėlgi šlovinu [juokauju] siurrealistus, nes jie pirmi pradėjo politinę teoriją, kuri atsižvelgia į kasdienybę.
People who talk about revolution and class struggle without referring explicitly to everyday life, without understanding what is subversive about love and what is positive in the refusal of constraints, such people have corpses in their mouths
Roul Vanegeim