tpek

kolega pasiūlė padaryti testuką, kurio vienas rezultatų štai toks... ha ha!

būtų iš tikro juokinga, jei tai būtų realūs vartotojai, nes, pvz., delfi.lt kinai skaito net labiau nei lietuviai...

Ketvirtadienį, matomai, vėl reikės keliauti į darbą.
Viskas būtų gerai, jei ne klaikus kolektyvas. Kolektyvą klaikiu aš laikau tada, kai jame dirbantys asmenys (nepavadinčiau jų asmenybėmis, nebent kokį vieną/du žmones):

1. veidmainiauja;
2. neturi jokio moralio, filosofinio ar bet kokio kitokio savo darbo prasmės paaiškinimo;
3. yra visiški seniai visomis prasmėmis.

Ketvirtu punktu galėtų būti per mažas darbo užmokestis, bet kai kolektyvas yra geras, darbo užmokesčio dydis nevaidina tokios didelės reikšmės kaip tada, kai kolektyvas yra nemalonus. Taigi,

4. mažas darbo užmokestis.

"...вы сильны лишь постольку, поскольку отбираете у людей не всё. Но человек, у которого вы отобрали всё - уже не подвластен вам, он снова свободен."

Sakyčiau, tai pirmas kartas, kai Gmail'u kiek nusivyliau...

V. Landsbergis:

"Jei Ribentropo-Molotovo paktas pasaulio bendruomenės yra pripažintas kaip nusikalstamas ir negaliojantis nuo jo pasirašymo datos, tai kodėl laikomi galiojančiais Jaltos ir Potsadmo susitarimai, pasiekti šio nusikalstamo pakto pagrindu?"

„Dabar kaip tik bandoma kurti įvaizdį, jog Lietuva drąsi šalis, tačiau iš tiesų ji baili – mes nė neprisimename, kaip mums padėjo Islandija [pirmoji pripažinusi atkurtą Lietuvos nepriklausomybę – lrt.lt]“, – tvirtino R. Mažeika.

Neseniai praeitą savaitgalį teko pabuvoti Kernavėje... Kaip ir kiekvienas Mindaugines, ten vyko ne tik gyvosios archeologijos dienos, bet ir besaikis tauriųjų (ir nelabai) gėrimų ragavimas, kuris su švente siejasi kiek mažiau, nei su mano įprastu didesnių švenčių paminėjimo būdu.
Kaip byloja medicinos enciklopedija ir patirtis, ilgalaikis panašių gėrimų vartojimas turi ir savo pasekmių, kas nėra labai malonus dalykas, bet kažkodėl tai vartoti tauriuosius (ir nelabai) gėrimus atgraso sąlyginai trumpam laikui... Gal tik iki kitos didesnės šventės.
Taigi, kaip klaiku tai bebūtų, karti saldaus savaitgalio patirtis ir pasekmės toliau ėda mane naujos darbo dienos tėkmėje...
Kiekvienas supantis mane daiktas - potencialus mirties šaltinis ir galima priežastis... Klaikusis delyras tęsiasi...

ei sveiki, aš robotas...

"M*X**A GRUPĖS apyvarta stabiliai auga nuo pat jos veiklos pradžios."
O man, tam kad joje nepirkčiau, užtenka to, kad kibinai ten neskanūs, o Petr*i nepatiko jo viršininkė ir apskritai senų bobų kolektyvas... Kažkokia kaimiečių landynė, apskritai... Ir nesuprantu, kodėl Makejevas dirba Totorių filiale? Ir jau daug laiko! Negi nebeuždirba iš muzikos ir savęs uždaryto pirtyje?..

Visai liūdna...

Nedidelė įžvalga Vilniaus istorijos tema.
Kaip žinia, 1915 m. rugpjūčio mėnesį Vilnių okupuoja kaizerinė vokiečių kariuomenė. Turėdami informacijos apie artėjančius vokiečius, čia, nuo 1795 m. buvę rusai, suskuba rinkti savo ir ne savo rakandus ir traukiasi į rytus. Demontuojamas imperatorienės Jekaterinos paminklas katedros ir Muravjovo paminklas Muravjovo (dabartinėje Daukanto) aikštėse. Miesto paminklai demontuojami ne tik todėl, kad tai labai svarbūs, šiuo atveju, Rusijos istorijos ir valstybingumo simboliai, bet ir todėl, kad tai puikus bronzos šaltinis karo pramonei. Šitam tikslui labai tinka ir miesto bažnyčių varpai, kuriuos rusai taip pat dideliais kiekiais nuiminėjo.

O šio pasvarstymo esmė - kolekcinių atvirukų ir Vilniaus vaizdų datavimo pastaba.
Štai Šv. Kazimiero bažnyčia (tuo metu - cerkvė) carinės okupacijos metu.

Ši nuotrauka - 1912 m., padaryta rusų fotografo Сергей Михайлович'iaus. Dėl ikikarinio laikotarpio klausimų nekyla matant pravoslaviškus kryžius ir būdingas cerkvių architektūros detales.

Kita nuotrauka...

Iš pažiūros, eilinis Pirmo pasaulinio karo atvirukas. Tokių ir panašių buvo prispausdinta nemažai, nes užėjus vokiečiams, buvo pajaustas didelis atvirukų stygius. Matomai, vokiečiai labai mylėjo ir ilgėjosi savo namiškių, daug jiems rašė, taigi negailėjo pinigų atvirukams, ką greit pajuto Vilniaus leidėjai. Dažnai nebuvo kreipiamas dėmesys, kokius, šiuo atveju, Vilniaus atvaizdus dėti ant atvirukų, tad dažnai pasitaiko, kad vokiško laikotarpio atvirukuose matomas aiškiai carinio laikotarpio miesto atvaizdas.
Grįžtant prie Šv. Kazimiero bažnyčios mano pateikto antrojo atvaizdo. Čia aptinkama viena svarbi detalė, parodanti jau užėjusius vokiečius, Šv. Kazimiero bažnyčios varpų valstybinį nusavinimą ir taip, padedanti datuoti atvaizdą.

Kaip galima įžiūrėti, viename iš bažnyčios bokštų, matomas praplatinimas, liudijantis varpo išėmimą, kurio nėra cariniuose bažnyčios atvaizduose. Geresnės kokybės vokiškuose atvirukuose praplatinimas gerai matomas ir kitame bažnyčios bokšte. Varpų, savo ruoštu, nematyt...

Taigi, atvirukas datuotinas ne anksčiau 1915 m. rugpjūčio mėnesiu. Gairė - praplatinimai Kazimiero bažnyčios bokštų arkose.