pirmadienis.
Kartais taip keistai jaučiuosi sėdėdamas virtuvėj prie stalo, žiūrėdamas į neplautus indus, pilną peleninę, trupinius ant žemės. Man tai tampa lyg kokia buities poezija. Dažnai nieko gražesnio ir gilesnio už tai ir nerandu. O dar ta naktinė kaitra. Atsisėdu po palange ant grindų, žiūriu į šešėlius nuo silpnos lempelės. Ir būna taip gražu. Tylu, tvanku ir paprasta.
Tada mąstau apie gelbėjimosi ratus. Kai kurie žmonės laukia, kol kas nors kitas jiems numes tą ratą. Man nemetė, bet pačiu laiku atsirado visai neprastas plaustas iš keleto įdomių knygų, 30-ųjų traškančios muzikos ir to lengvo liūdnumo, toks nestabilus ir galintis bet kada nugrimzti į dugną, nusinešdamas kartu ir patį mane.
Gal praėjusią dieną įmūrijau paskutinę plytą, gal aš dabar kampuose, kuriuos gerai pažįstu, o mano koridoriais skamba radijas.