Todėl šį įrašą belieka baigti, kol dilgčiojimas gyvas, kol apėmęs čia ir dabar, kol, atrodo, ne aš spaudžiu klavišus, o pavasaris smeigia adatėles, kol, beveik galėčiau prisiekti, matau skylutes, paliktas ten, kur jos prisilietė [plastiko gabaliukuose; po jais slypi mikroschemos]. Todėl, kad turiu vilties, jog šįsyk jis nedrįs ištrinti atminties. Apėmęs mane, jis turėtų užsikrėsti ir mano principais nekelti rankos prieš simbolius. Tapęs 100-uoju sezonu, kurį pasitikau, gavęs šį 100-ąjį įrašą, gal bent šiek tiek atlaisvins savo meškos glėbį. Prieš vasarą man visuomet taip reikia šviežio oro gurkšnio.

O tekstai vyniojasi galvoj, bet visuomet - ne tada, kada jų reikia; išsidraikęs laikas, išsidraikiusios pastangos viską sutelkti, o ryškiausias paveldas, atsineštas iš onze - atidėliojimas, tikintis, kad kažkada vienu metu suplūs ir jėgų, ir noro, ir nuotaika. O iki tol tiesiog atsimušinėjimas, pasikrovinėjimas, stiprinimasis, kuris nesibaigia, kaip šilumos sukaupimas nesandariame name. Kartojant pernykščius takus, turėtų būti šalčiai, bėgimai, internetas, visiškai išstūmęs alkoholį, vaizdai, raidės, vaizdai, sapnai, vaizdai, oro uostai, blunkantys vaizdai, kai regėjimas jau nebeatlaiko gyvenimo būdo. Ir viso to fone - atstumas; tas atstumas lytėjime, apčiuopime įdomiai sukontrastuoja su trumparegyste, netgi ją savotiškai papildo: tai, kas kitiems pasiekiama iš toli, tau pasiekiama tik iš arti; tai, kas kitiems pasiekiama iš arti, tau nepasiekiama visai.

Iš praėjusiųjų tikiuosi persikelti ir šį tą gero: jausmą, kad nemažai kas vyksta taip, kaip noriu; suvokimą, kad labai nesunkiai galiu būti abejingas tam, kas jaudina kitus (reikalinga savybė - man dažnai rūpi dar ir tai, kam kiti +- abejingi - o kai bendroj sumoj domėn pradėdavai imti visai viską, tiesiog nebebūdavo jėgų eiti į priekį); iš pernykščių ateina ir geresnis suvokimas kaip greičiausiai bus, ir kaip nebus, keli sėkmingi savieksperimentai, patirtis - ko galiu iš savęs tikėtis, ir ko ne; ir dar gilesnis, dar stipriau įtvirtintas antspaudas ant to, ką laikau tikrai svarbiais dalykais.

Ir dabar reikia, kad šita žiema kaip reikiant pasipurtytų pūgom, šaltis išlukštentų paskutinius užsilikusius onze-centristinio mąstymo likučius, užsilikusius kažkur vidiniuose plyšiuose it vasariniai kraujasiurbiai (kad ir tas, kai kiekvienos datos metų skaitmenyje, užrašytame mano ranka, galima aiškiai atpažinti 11 taisyta į 12), užsidarytų senosios sąskaitos, ir kelios bonusinės, progą išsimiegoti suteikiančios naktys sukrečiančiais sapnais nuvytų mane į naujas startines pozicijas. Iliuzijoms - niekada ne per vėlu.

Viena mano bėdų - kai pagauna dėmesio troškimas, ne rašau, o svajoju. Taip saugiau, nereikia nė rūpintis, ar išjungei komentarus. Pastaruoju metu užvis dažniausiai įsivaizduoju skaitąs paskaitą tema "sutramdytas impulsyvumas. Kita mėnulio pusė" - šokiruojančią autobiografiją apie pamėginusįjį žengti emocijom nepažliugusiu taku (nuo pradžių žinojusį, kuo tai blogai, ir vis tiek besiryžusį. Mentalinio apendicito operacija pačiam sau (kas dar begali būt įdomiau šoku persisotinusiai publikai).

Tokia stabilizacija užkemša visus receptorius, neutralizuoja jusles. Dirgiklių nebuvimas kenkia ir imunitetui; juk kam jis bereikalingas, kai viską sulaiko šarvai, apdaras, sukietėjęs odos paviršius. Įkalinti, nerealizuoti impulsai veda į neįvykusius atradimus, nepadarytus sprendimus. Tai, kas pradeda vykti su tavo laiku, turbūt negali būti pavadinta tiksliau, nei "šiokiadienizacija" - dienų suvienodėjimas nykumo pagrindu. Jei jau reikia sukrečiančiai - "jaunam pasirinkti senatvę".

Vis dar nei šalta, nei balta, o taip norėtųsi trypti purų nekaltą minkštimą, o ne tokiom akimirkom broliškai mielą purvą.

O kokia to priešistorė? Pradėkim gal taip: [net ir abejingiausioj būklėj] Aplinką vis tiek stebi nors ir per apšarmojusį periskopą. Kai save sulėtini iki amžinos vidinės žiemos, vis tiek kažin kur viduje šitlai įsitaisai prie monitoriaus, kuriame įsijungi begalę simuliatorių, jais žaidi ir kažkaip tikiesi, jog toks status quo tęsis neribotai (kaip anksčiau tikėjai kitokiu status quo, foolish you). Bet tavo tikėjimai sau, o realybė sau, štai ką tik viena ilga, jau 8 mėnesius besitęsusi saga baigėsi - simbolinis periodas, numanoma pabaiga, kurią regis tiktų prilyginti priešlaikiniam gimdymui (ypač tai patvirtina paskutinieji žiauroki spazmai): nauja šalis, įsisupusi į seną vėliavą, it iš spintos ištrauktus senelio rūbus, mat visi buvę kambary apkruvinti. Pabaiga yra pabaiga, ir sekundei pašiurpsti nuo suvokimo, kad čia titrų nebus, kad jau esi pakankamai didelis, ir juos turi mintyse pasirašyti pats. Keista, nes dabar nebeliks ko pačekinti, kai nėra ką veikti, arba kai viskas rodytųs griūna: "jau pusdienį nežiūrėjau, kaip ten Libijoj viskas" ir po to einantį ritualą man dar nuo snieguotojo sezono puikiai pakeisdavo tą, už ką kiti moka akcizais ir blogu dantų kvapu. Nė nežinau, kodėl mane tai domino, visiškai nesuprantu, kam aš įsiminiau tą gausybę vardų, pavadinimų, skaičių ir panašių dalykų, kurie man turbūt niekad neturės reikšmės.
Atrodo, visą turinį ir sudarė du ingredientai - kas vyksta ten toli, na, ir kas dedasi truputį arčiau (atmetus tai, kas virė jau visai arti, pačioj galvoj: apie tai nė neverta pradėt). O arčiau - kraunami lagaminai, nerimai veiduose, tik po laiko suvoki, kad tai paskutinė tokia vasara, kai dar niekas neišsivažinėjęs, ir tu jos nė neįvertinai. O tas "artimajame užsienyje" vykstantis pokytis radikalus, ir net mano vidinė doktrina "visa tai niekai, palyginus su kai kuriais ankstesniais dalykais", po truputį iš manęs paties renkasi kritikos balus. Nedaug kas, atrodytų, begali paveikti smarkiai emociškai; tačiau ryškėja suvokimas, kad visgi vienaip yra kai atstumas auga, nes gazuoji tu; ir visai kitas jausmas, kai tolstama visai be tavo įsikišimo. Prancūzija, Estija, Škotija, jos, ir dar kitos šalys dabar, regis, įtakos sferomis pasidalijo tokią dalį manęs (o Tripolis ir Bengazis pabėgo iš mano periferinės vizijos). Taip, būtent manęs, nes turiu nusiliejęs tokią teoriją, jog žmogaus tapatybė yra sudaryta iš jį pažįstančių nuomonių ir įvaizdžio jų akyse; tai it mažytės ambasados, gausesnės ar menkesnės investicijos; tik jei visi žmogaus pažįstami mirtų, jis galėtų pradėti egzistuoti iš naujo, panorėjęs - visai kitoks. Šitoks išblaškytas begaliu tvertis į tekstus: jų patalas, sako, patikimai apšildo visais metų laikais. Ar pavyks prazulinti rūdis dažnesniam ir bent kiek vykusiam rašymui? Godspeed.

Ir iš ko daugiau tokių žodžių tikėtis, jei ne iš manęs, kuris net savo sąmonei nutiesęs atskirą kelio (ar laiko?) juostą, kuria ši galėtų bėgti, kuris prakirtęs savo vidiniam pasauliui langą į 2005-uosius, metus, kai savaitės dienos atitiko šių metų savaitės dienas: man užtenka netgi tokio simbolizmo, o jo juk esama kur kas daugiau. Kiti gyvena, o aš prisimenu. Vakarykštis epizodas, kuomet miestą uždengė raudonas šydas - ant medžių, asfalto, mane užklupo pačioj šiaur-ryčiausioj miesto kraujagyslių tinklo dalyj, tačiau mačiau jį tik akimis - atmintimi čia pat šluosčiau dulkes nuo tokio pat ryškaus vaizdo, it per geltoną stikliuką 2005 m. liepą stebėto pačioj pietvakariausioj vietovėj, irgi visai šalia kraštinės arterijos. Tačiau ta įsivaizduojama sena vaizdajuoste važiuoji tik vienas, kitų ten tik blyškūs įrašai - jei jie tada ten ir dalyvavo, tai jiems dabar jau vienodai. Kai kas, tiesa, net paprašo papasakot, kas buvo veikiama konkrečią konkrečių metų dieną; tačiau net tas smalsumas negilus, jie tuoj pat rikiuojasi į dabartį. Galbūt jų aukso amžius buvo kitu metu, ir jie mieliau bevelytų prisiminti jį, tai visai suprantama (bet daug sunkiau su jais susitapatinti, jei jie tiki, kad jis dar ateityje). O apskritai labiausiai laiko bėgimą gali parodyti iki tol nepažinoti, bet šiaip jau simpatingi žmonės, energingiau, ir nuoširdžiau, nei tikėjaisi, nusijuokę iš tavo "šiaip man viskas, kas buvo po 2008 m., yra nauja".

Bet kaip viską, ką sakau, sunuoseklinti? Paskutinė skaityta autorė dar 2004 m. išleistoj knygoj pastebi "<...> visi žino, kad po keturiasdešimties pamilti protingam žmogui beveik neįmanoma. Nes viską iki nuobodulio žinai, kaip buriant kortomis - kas buvo, kas bus ir ko nesitiki." Dar maloniau būtų cituoti, jei čia būtų pabrėžta, kad šnekama apie gyvenimo pamilimą, o dar geriau, apie visai viską (beliktų tik beveik perpus padalinti nurodytą amžiaus cenzą). Net ir ta svetima dabarties (po 2008) naujuma - tik gerai pamiršta sena, anot nežinomos autorystės posakio. Jūs bijot nebūties, aš bijau dusinančio cikliškumo, tokio, kur įkvėpimai tik sunkėja. Galbūt atrodo, kad registruodamas dabartį, sutikrindamas ją su praeitim, mėšlungiškai bandau atrasti kažkokį įrodymą, jog ciklas vis dėlto gali būti išlenktas į tiesę. Tačiau ne, aš greičiau kūriuosi praeities inkliuzus, kol kas dar minkštus ir trapius, tokius jautrius, kad jie kol kas gali tarpti tik mintyse, sąveika su realybe juos greit oksiduotų, paverstų chaotiškai desiintegruojančiu objektu - skirtingi prisiminimai nemėgsta grūstis siauroj erdvėj. Tačiau nuo jų bent šiek tiek atsiduoda ana nuotaika. Naminė jų gaudyklė, be jokių pramoninių termosų. Savaip galiu suprasti JAV lietuvius, kurie po pusšimčio metų Lietuvai atgavus nepriklausomybę neapsilankė, nes norėjo prisiminti ją tokią, kokią matė paskutinį kartą. Jų prisiminimai irgi nemėgsta grūstis. Aš panašiai ramia širdim apleidau jūrą. Neribotam laikui. Užteks ir atvirukų, piešiamų mintyse.

Simbolizmas ir dabar manęs nepalieka: laikrodyje šviečia ne tik tuoj pat įvykusiantis metų persisvėrimas į kitą pusę, bet ir atvaizdas prisiminimo iš lygiai 6 m. atgal: diena, kurios kelios minutės buvo intensyvesnės už visa, kas įvyko nuo 2008 m. Ir kokia smagi ironija: tuomet buvau tinkamai nusiteikęs, bet totaliai nepasiruošęs. Dabar save greičiau tiktų įvardinti pasiruošusiu, bet visiškai be nuotaikos.

Net ir fizinio artumo [kaip objektų] suvokimo skalė yra pernelyg reta, presence suvokimas nedidėja laipsniškai, kaip turėtų. Jei nežinia kur esančio žmogaus nematai čia pat, prieš savo akis, tai jis ir yra nepasiekiamas. Visiškai vienodai, 1/ ar jis šiuo metu žvelgia į tavo pakaušį iš metro atstumo, iš balkono, vogčiom iš už namo kampo, 2/ ar yra kitoj rutulio pusėj, kitam žemyne, kelių kilometrų aukštyj/gylyj, ar 3/ jo išvis nebėra. Ar galvoja apie tave, ar ne, ar nė nebegali galvot, objektyviajai tikrovei nusispjauti. Radarai atrasti; tačiau jie pranešinėja tik apie lėktuvus. O kiekviena karta atneša naują naivių žmonių bangą, ne tik nepagalvojančių apie tai, bet netgi tikinčių, kad esama būdų tą ryšį sugauti taip, kaip užfiksuoti [lock] taikinį sugeba modernūs ginklai: kad žiedai gali veikti kaip prancūziškos spynos (tikrai galvoja, juk matėt ant tiltų?), kad ištarti mylimo žodžiai būtinai įgaus Konstitucijos galią, ir, kas baisiausia, tuo, kad žmonės jei ir keičiasi, tai tik į geresnę pusę.

Tikiu, kad kai kuriem išties viskas pasiseka, ir norėčiau (o jei žinočiau kaip - nepagailėčiau pastangų), kad tokių pasidarytų dauguma. Tačiau šio vakaro rašliava akivaizdžiai ne apie tai. Norisi trumpai žvilgtelėti į alternatyvą - o kas lieka kitiems?

Nieko keisto, jei ilgėdamiesi ryšio įjunkstame į kompus. Elektroninis dėmesys, kad ir keikiamas dėl savo šaltumo, vis tiek pasižymi tam tikrom garantijom, kad neliksi užmirštas, jei tik pats nenorėsi; čia tarsi yra netgi kažkas panašaus į minėtą trokštamą radarą. Internetas puikiai sužaidžia masto ekonomijos principu - čia visų tiek daug, jei ne vienas, tai kitas atsilieps, ir dar, ir dar, technika nereikli, ji leidžia pagalvoti prieš atsakant, visada maitinasi vienodai, o valgis nebrangsta, morčiaus nebūna, vaistų nereikia jai nereikia nei vedžiojimo, nei medžiojimo, anei priežiūros išvykstant atostogom; ir net jei vis tiek sugebi su ja susipykt, paprasčiausiai gali trumpam išjungt; be to, nuskambės visai šventvagiškai, bet netgi laptopas pilvą gali šildyti ne prasčiau, nei katė. Nagi tikras socialinis erzacas, korys, į kurį gali tupdyti savo sąmonę. Dabar dar reiktų maisto redukcijos - kažko panašaus į šunų ir kačių maistą žmonėms (tik visos reikalingos medžiagos), pageidautina apskritai kapsulėse, ir, žinoma, taupių būstų, idealas galėtų būti japoniški viešbučiai (tie, kur kiek panašūs į morgų stalčius) .

Ir toks pusrimtis potėpis pabaigai. Esu iš tų, kurie tiki, kad ateičiai nemažą įtaką turės pasaulinio masto demografija ir gyventojų slinktys. Kartais išties pagaunu save alternatyvą surenčiant būtent taip - geriau tai, ką anie gausėjantys ten turi rytuose, taip pat ir artimuosiuose, ar tai, ką mes, kurių mažėja, turim čia?

Bet ir tuomet, kaip ir dabar, buvo tas pats bėgimas nuo šio momento. Kiti bėga gilyn į jį, bandydami maskuotis intensyvesniais pojūčiais, tuo tarpu aš kaitinu savo atminties ir vaizduotės plokštes, šokinėdamas atgal į norimą praeitį, ir vėlgi, įsivaizduodamas atskirą patrauklią ateities momento detalę. Kad ir dabar norisi rašyti ne apie dabartį, o, sakykim, šoktelėti atgal porą savaičių į tuometinį savo regos lauką. Sukilėliams dar du šimtai kilometrų iki Tripolio, man - dar du šimtai puslapių Dostojevskio (ir dar kokie du šimtai dienų, kuomet vėl ateis tikras ruduo).

Bene vieninteliai nepavaldūs realybės neigimui lieka sapnai. Ir tai, užsiimu ir jų selekcija. Šiąnaktinis, pernelyg realistinis (tokie paskutiniu metu populiarūs: tai, kas man labiausiai nepatinka realybėj, tik su užaštrintais kampais, žiauriau, intensyviau, neišvengiamiau) bandomas išgrūsti iš atminties, jau mieliau renkuosi vakarykštį, santykinai ramesnį. Vakar kažkodėl sapnavau R. M., ir, kaip dažnai būna tokiu atveju, L. P., matyt, jie man vis dar neatsiejami, et, tik man, jaučiuosi besąs senas įrašas, atkakliai nenorintis, o gal ir negalintis įsileisti naujų realybės programinių release'ų.

Užtat nors gyvenimo būdas palankus nebuvimui, vien per šį pusmetį viršiju savo ankstesnio gyvenimo skrydžių kiekį kokiais keliais centneriais procentų. Bet tai irgi neguodžia, nebent ironijos pojūčio sukėlimas laikytinas guodimu: kai tų skrydžių norėjosi, jų kaip ir nebuvo, kai pasidarė vienodai - atsirado begalė. Gyveni kaip pasienio darbuotojas (sąvoka, reiškianti žmogų dirbantį vienur, tačiau gyvenantį kitur) - ir tiesiogiai (vis kito miesto oras), ir savo viduje, su aplinka sąveikaudamas tik tam, ir tik tiek, kad niekas nepasibelstų į sąmonės duris, ir iš ten neiškrapštytų su kokio nors teismo orderiu).

O ir pats nesi toks visagalis, net savęs paties atžvilgiu. Kad ir kokį grūdinto stiklo akvariumą išsilietum, vis tiek dabarties kvapas pralenda pro kažkokius įtrūkimus, neleidžia gyventi savaip, tempia tave atgal į tuos konfliktus, nuo kurių nusišalinai, trukdo žiūrėti iš šalies. Nešališkai. Kovoti belieka ne dėl savo vietos pasaulyje, karas persikėlęs į tavo teritoriją. Kovoji dėl savo vietos pačiame savyje*.

* - tik parašęs pastebėjau, kad paskutinis žodis skamba kiek panašiai į Zaviją.

Man vis labiau užsifiksuoja visi pro šalį slenkantys atskaitos taškai, deadline'ai, ir datos, su kuriom mano santykis vis dar ypatingas. Ratas, kiekvienąsyk įsiūbuojantis vis smarkiau. Štai žiema, galvoju, ją keičia pavasaris, o paskutinė tokia kaita buvo šiek tiek kitokia, ir daug kas tada buvo kitaip. Bet gal maloniau atsiminti šiek tiek senesnę kaitą, pasvarstau, tad atsimenu ją, o tada dar senesnę.. Šit ir ciklo veikimo paslaptis, mąstau, konstantos lieka konstantomis, kintamieji elgiasi kaip kintamieji, ir taip per amžius. Ir per amžius pats didžiausias kiekvieno intrigos variklis šioje lygtyje - nežinojimas, kurie tiksliai yra kintamieji, o kur konstantos.

Taip mintijant kažkur netoliese, galbūt prieš akis, galbūt ant rankos ciklu važinėja laikrodžio rodyklės. Žinau, kad nuėmęs laikrodžio viršų pamatyčiau daug mažesnių ratukų, besisukančių sava vaga. Tie ratukai mane visad truputį gąsdino. Išrengti ir transplantuoti vieną kitą organą tokiam įrenginiui kaip kompas man niekad nieko nereiškė, tačiau laikrodžio vidaus net įsivaizduoti nėra noro. Tačiau čia ne laikrodis, apie jį parašiau tik šiaip sau. Manęs negąsdina nusileidimas iš makro lygmens. Natūralu, kad nelieki sotus apibendrinimais. Ko gero patį nejaukiausią ciklo pavyzdį įžvelgiu kiekvieno kasdienybėj. Kad tą išaiškinčiau, patiesiu trumpą kilimėlį: niekas nebūnam geros nuotaikos visada. Jautresniem žmonėm puikiai pažįstamos sąvokos, kaip panikos priepuoliai, depresija, mažiau jautrūs išsisuka su susierzinimu ar 'nuotaikos nebuvimu', ypač mandagūs (gražus žodis; neeufemizmas būtų turbūt veidmainiai?) turi puikų žodį 'nuovargis'. Mes braidžiojam po savo pačių nuotaikas it po klampų kisielių, iš kurio žinom vis tiek išlipsią. Sakom "praeis".
Štai ir jis. Pasislėpęs ciklas. Kai sako "praeis", aš girdžiu "grįš". Jei teko patirti, ką reiškia girdėti tuos pačius dalykus kitaip, nei girdi svetima minia, tikslinė auditorija, sava kompanija, netgi artimiausi žmonės, tada įtariu, kad bent truputį pavyks suvokti tą nejaukumą. Būtent tie pasikartojimai ir žlugdo dažniausiai, papildomi dar ir jausmu, kad suvoki viską kažkaip iškreiptai, kad normaliam žmogui bėdos rūpi tik ad hoc, o dėsningumų paieškai jis neturi laiko. Čia ir prieinu prie "Cyclic redundancy check". Kompaktas visas ūžia: viena vieta neįskaitoma, tačiau visos likusios veikia; palakstykim kol kas po jas, tačiau grįžti vis tiek teks. Ir tenka, nosimi vėl įsibedam į tą pačią subraižytą savo asmenybės vietą, drebam visu kūnu, vėl nusisukam, truputį užsimirštam skaitydami kitus failus, užsiimdami kita veikla, tačiau karts nuo karto ciklas mus grąžina ant to didelio įbrėžimo. Ir kai mes, netekę kantrybės, dažniausiai nemokšiškai bandom nupūsti ar nuvalyti rankove tą įbrėžimą, jis tik auga ir tampa įskilimu.

Kaip daugelis mūsų pasielgia ilgainiui? Ogi pažvelgiam per petį į kitus. Jei svetimas kompaktas sveikesnis, dauguma mūsų įskilėlių įsižeis, pirma, dėl apvaizdos nelygybės, antra, dėl laimingojo neskubėjimo padėti nelaimingajam; jei kompaktas atrodo prasčiau, dalis mūsų būtinai norės įsikišti - vieni su motyvu padėti, kad paskui pagalbą gavęs padėtų mainais; kiti padės, kad tik nereikėtų grįžti į savo erdvę, mat savo erdvėj turėsi tvarkytis vienas, galbūt ilgai ir sizifiškai, nes niekad negali būti tikras ar ateis tas dėkingumas; tačiau bijau, kad užvis daugiausia rasim tokių, kurie naudos seną kaip pasaulis taktiką - jei pas mane ir yra vienas įbrėžimas, tai niekis, pasistengiau, kad pas visus kitus atsirastų ne mažiau dešimties.

Taip yra su mažaisiais dantračiais, o dar noriu trumpai grįžti prie didžiojo. Veiksminga, turbūt tikrai veiksminga, tą visą slinktį maskuoti naujomis vietomis, stipriais potyriais, darbų keitimais - laiko tėkmė tebelieka, tačiau įvykių spiralė atrodo pakitusi kokybiškai. Ir visgi, jei neduokdie esi toks kibus ciklinių reiškinių paieškos srityje, kaip aš, tuomet prognozuoju susidūrimą su klausimu: o kas kai prieinama riba? Kai suvoki, kad patiri nebe turiniu, o tik forma naują dalyką? Kaip žmonėm pavyksta viską išsidėstyti taip, kad pasentų pačiu laiku?

Nenoriu baigti klausimu, nes tai suponuotų kažkokį primygtinį komentarų laukimą, o man jie nėra būtini. Tad nematomai auditorijai tariu draugiškai: jei galit negalvoti apie ciklus, negalvokit. :) galbūt pusė gyvenimo žavesio ir sutelpa tame, kad tavo ar tavo kaimyno kompakto taip ir nenuskaito. Galbūt pusę gyvenimo žavesio praranda tas, kuris savo kompaktą paleidžia sėkmingai, ir nė karto nežvilgteli per petį į kitus - o pats taipogi nesusilaukia nei žvilgsnio, nei prisilietimo.

Nors pati tikriausia ir balčiausia iš jų yra čia, prieš akis, jos plotą reikėtų matuoti kvadratiniais pikseliais. 1024x768. Jau kelias dienas nieko daugiau verto dėmesio nedarau, išskyrus tai. Jei turiu apie ką papasakoti, tai būna iš šitos plotmės. Iš virtualiųjų strawberry fields. Kartais nebežinau, kas iš jų dreba, o kas mirga - rankos, ar siena. Dėl vertingų įvykių traktavimo, tai man primena A. J. "Tėvynę". Prisimenu, kaip tada, per naujaką, jos natūraliai priverstinė ramybė mane guodė (ar ne kvaila, geriausiu gyvenimo laikotarpiu norisi būti guodžiamam). Ne, geriau neprisiminti. Aš įniręs į naujų reginių paieškas, pusę kiekvienos ilgojo savaitgalio praleidau žiūrėdamas serijas ar mono-reginius. Dar diskutavau vienoj vietoj apie homoseksualus. Pirmąsyk parašiau tiek daug tom temom vienu ypu. Lygiavertiškai diskutuoti yra smagu. Tada pafotkindavau per langą kažką. Nežinia ko palaukdavau. Žinot internetinį laukimą? Refresh-refresh-refr.. Tačiau dabar, tik dabar į galvą it su švelnia muzika nusileido supratimas. Blogiausia dalis prasideda tada, kai nusiimi ausines. Duokit virtualių gyvenimų, prašau, dar dar dar. Tegu jie užtvindo mano sapnus, išplukdydami iš ten kažkelintojo rato monstrus. Tegul atskiedžia tą degujį mišinį venose. O gal tik nuodus, taip taip, tikėkimės, tik.

Kaip paklaikęs svarsčiau, kad nebegaliu taip būti įstrigęs nei šiapus, nei anapus (Ypač pagreitėja širdies dūžiai artėjant tam tikram deadlainui). Mintijau idėją, kaip galima padaryti kažką gražaus, tegu tai bus ir kopijuota idėja (neseniai pats dalyvavau), bet vis kažkas savaip. Taip ar ne, taip ar ne, labai keistas ir dusinantis jausmas, kai nieko nebegali paklausti, negali pasitarti, turi remtis savo išdykusia atmintimi, t.y. maklinėti po sudužusių veidrodžių kambarį. Kadangi visa tai buvo nufilmuota, pamačiau produktą. Sunku patikėti, kaip ir tuo, kad jau beveik 22h, rytoj vėl į darbą, vėl jaustis su pakinktais (o šiandien sumąsčiau tikslų apibūdinimą savijautai su kostiumu - kaip su ligoninės pižama). Taigi, kur baigiau - sunku patikėti tuo jausmu, kurį vienas žmogus sukūrė kitam. Aš žinau, kad čia seilėjimasis. Aš dabar viską matau matricos kodu. Pvz. žiūriu filme į naujai beprasidedančią meilę, ir matau jų būsimus ginčus ir skyrybas. Žvelgdamas į gimimą matau ligas ir mirtį, gal net visai greitą. Bet vis dėlto kažkas taip visko nemato, kažkas sukūrė kažką konstruktyvaus, ir aš tai kopijuodamas tik dar sykį pasirodysiu apgailėtinai. Juolab, kad niekam to nereikia. <>. Matyt, tuo ir nereikia užsiimti, ir dieve, kaip gerai bent properša aiškumo, pagalvojau. Tačiau šįkart nusiėmus ausines aiškumo buvo kur kas daugiau. Jau žinau, ką turiu daryti, ką po ko, na, ne nuo A iki Ž, bet jau jau.

Man kiek gaila dėl kitų žmonių pastangų. Sukuosi centrifūga su visais žodžiais, visa spalvota praeitim, pavasaris už kalnų ar ant kalnų, vasaris, saris, o tada posūkis į skambesnį 'kodėl-dėl-dėl' Jau viršijau garso greitį - šaukdami manęs nebepasieksit.

Aš pasiilgstu IRC. Pasiilgstu tenykštės atmosferos, chaoso apraiškų, savotiškos, leiskit pavadinti, skaitmeninės bohemos. Sterilių skaipų ir blizgių feisbukų laikais, manau, konsolės, blankaus teksto ir žymeklio ilgesys, sudiegia paširdžius ne vien oldschool'iniams programeriams. Kiekvienas tokių nostalgijos kamuojamų, žinoma, turi savąjį santykį su vienu ir kitu. Unikalią kelionės per virtualųjį pasaulį istoriją.

Kelia šypseną prisiminus tą tuometinę bendruomenę. Jauna ir dar neskaitlinga, su vienetais guru, kurie išmano šiek tiek daugiau, geba paaiškinti, bet dar dažniau - nustebinti. Aš išties gailiuos nespėjęs į RKP egzistavimo ir IRC karų laikus. Į tą pasaulį duris išspyriau šiek tiek vėlėliau, kai jau lange mirksėdavo ChanServo pasiūlymai. Žavu buvo tai, kad online esančiųjų sudėtis priminė loteriją - pirmą sykį nežinodavai, ką ten rasi. Tarkim, kokiame mokyklos kanale užsimegzdavo dvigubas žaidimas - vieniem būdavo įdomiau sužinoti koks gi naujas avataras papildė jų bendriją, anam gi - kas tokie čia jau kabo. Antra nuostabos banga laukdavo būti pastebėjus, jog čia hierarchinės taisyklės visiškai kitos. Pranašesni nebe tie, kurie stovi būriais, kandžiai pašneka ar geriau atrodo - priešingai, jų čia greičiausiai išvis nebūdavo. Trečiasis nepažįstamas jausmas turėdavo kilti sulaukus feedback'o, subanguojančio realybę - su tais online kolegomis, net ir mažiau liečiamais, neretai netgi be žvilgsnių susikurdavo tam tikra tarpusavio supratimo sekta (be neigiamos konotacijos), neapimanti vis dar gyvenančių ikiskaitmeninį gyvenimą.

Vienas iš juokingesnių reiškinių būdavo online porų kūrimasis. Kai kurios bandydavo save perkėlinėti į tikrąją erdvę. Numanau, kad tai vyksta ir dabar; tik su kur kas didesne vizualinės informacijos proporcija (šiek tiek purto, mat galvoju apie one.lt). Kartais į to pradžią būdavo įlieta gražaus ir lengvo cyberpunk'o: į naują pasaulį patekusi mergina, tematydama svetimus individus bei šaltus kanalus, pradeda kalbėtis su atsitiktiniu vaikinu, kuris jai paaiškina irc komandas, pamoko užsiregistruoti niką, pamoko ką padaryti, kad rodytų laiką, ir net duoda @ nedideliam savo ar bičiulio kanalėlyje. Vėliau paaiškėja, kad jis ir kitose srityse kažką išmano, o dar svarbiau - greit atsako (o kaip nepaaiškės - jei žmogus gerai išmano irc komandas, vadinasi jis bent pusėtinu greičiu spausdina), ir kad toks ryšys jau nebėra nieko nereiškiantis.

Kartais pritrūksta ir paties nelygumų egzistavimo. Tik dabar susiejau, kad Skype su savo žaliai žydru interefeisu man primena šiltą, bet nuobodoką jacuzzi. Arba ežero pakrantės ramybę. Vienodas paviršius, jokio netikėtumo. Ar prisimenat IRC šėlsmus? Topic'ai, opų dalybos, absurdiškų kanalų reklamos (kol ne per daug), tų išreklamuotojų užgrobimai, į kanalą užėję nenuoramos, pamatę /whois, šimtatūkstantiniai aiškinimai, ką reiškia voice ir kaip rašyti spalvotai, mistika apie IRCopus, su kuriais dauguma niekada ir neapturėjo reikalų - kas norėdavo to viso išvengti, visada galėdavo pabėgti į privatą. Prisimenu, kaip klasiokas įvedė į mokyklos kanalą nemokamų SMS botą. Po dviejų savaičių, jei ne greičiau, rusiškas tinklalapis, kurio pagrindu tas botas veikė, užsilenkė ir nebeatsilenkė. Kitąsyk jį užklupau kanale, kur jis treniravo daugiatautę savo klonų armiją (iš užkrėstų kompų įvairiose šalyse prisijungusias zombiškas irc kopijas). Du tokie (vienas latviškas, vienas estiškas) mokyklos kanale tupėdavo nuolat. Regis kažkuris buvo išmokytas sakyti temperatūrą. Kartais klonai būdavo naudojami spektakliams. Mokyklos kanale sėdinčių skaičius trumpam pralenkdavo baro (gausiausio, tūkstantinio kanalo) vartotojų skaičių. Retsykiais jie suveikdavo kaip tvarkdariai, užtvindydami kokio atsitiktinio besikeikiančiojo ir visus besiuntinėjančiojo užklydėlio privatus, priversdami jį perkrauti kompą.

Egzistavo ir savaip ypatinga kategorija nikų, kurie kelias paras kabėdavo tylėdami. Paskui nelyginant pasiražydavo, pranešdami "back from away: reason - parukyt. was away for 3 days 4 hours, 27 minutes." Paskui įsivaizduodavau juos sėdint ir nuo nuovargio visai prikišus akis vedžiojant pirštu po ekraną, kad tik nepraleidus nė vienos eilutės. Taip ir nepaklausiau, ar kuris taip darydavo. Jei darydavo, būtent tokie žmonės turėtų būti skaitę daugiausia quit message. Ar prisimenat quit message? Ar pasigedot? Šiam dalykui aš nerandu geresnio užvadinimo, nei ginklas. Paskutinis žodis visada tekdavo išeinančiajam. Tai galėdavo būti šmaikšti, protinga ar lyriška frazė, kuri sužavės visus, manipuliatyvi mintis, kuri paveiks tik žmogų, kuriam tai skirta, paslaptingas pranešimas apie tai, ką žmogus veiks, kažkokio susitarimo dėl rytojaus finalinis variantas; netgi ekonomiškiau mąstantys žmonės ten įkišdavo savo sukurto skripto ar tinklalapio reklamą. Šis ginklas dar stipriau veikė tandeme su nebespėta išsiųsti žinute (no such nick/channel). Nepaisant to, egzistavo kanalų topic'ai, kuriuose palikta žinia galėdavo išsilaikyti ilgą ilgą laiką. Nepriminsiu Memoserv'o, kadangi juo naudodavosi ne tiek jau daug.

Man liūdna, kad visi tai pranyko įžengus Skype. Laukinius vakarus pakeitė pliušinis pseudofuturistinis stilius, uždarą jaukią bendruomenę užliejo statistų cunamis. IRC priminė rytietiško tipo visuomenę, amžinai šurmuliuojantį turgelį; tuo tarpu Skype account'ai tėra į vakarietišką bendruomenę panašios vienišųjų širdyje celės.

Neprisimenu, kaip prasidėjo tas egzodas. Berods pirmiausia Skype pagarsėjo kaip vieta, kur galima nemokamai pašnekėti balsu, nebe vien pirštais. Logika perša mintį, kad vaidmenį gavo ir paprastesnis naudojimasis (nebeliko "padėk pasijungt į mirką", vietoj to atsirado vienas aiškus serveris bei pele valdomas interfeisas). Lyg ir pradėjo mažėti žmonių.. Pats guodžiuosi bent jau tuo, kad nebuvau tiesioginis perbėgėlis, statau save greičiau į dipuko poziciją. Būtent MSN Msg stovykloje 2007 m. pradžioje pakeitėm savo švepląjį encoding'ą. Kažkada tuo metu ir pradėjo drebėti žemė - iš jos dygo nauja monstrų rūšis, vardu socialiniai tinklai. Toje maišatyje nebuvo vietos kažkokiom emocijom. Tik dabar atsiminęs nusistebiu, jog kone metus buvo taip, kad turėjau frype, bet dar neturėjau Skype. Be to, pasauliui gal ir menkas praradimas, bet pats pajutau keistą jausmą, jog vis mažiau šansų parašyti romaną, novelę, ar nors paprastą apsakymą, kurio fantastinio scenarijaus seniai sugalvotame epizode būtų liesas vaikinukas trumpom rankovėm, žinąs ar nujaučiąs, jog ką tik prasidėjo atominis karas, ir IRC kliento lange matąs masinius ping timeout ar connection reset by peer dideliuose kanaluose.

Būtų nedėkinga šioje temoje nepaminėti mobilaus. Išties tai liko vienintelė konstanta, kuri kol kas atlaikė visus perardytus tobulojo bendravimo būdo ieškojimus. Ta neintegrali kūno dalis, vienintelė (o tikėtojams robotų revoliucija pasakysiu saldžiau - pirmoji) pakraunama elektra, komunikacinis pasas. Su visais jame suvestais numeriais jisai man paprasčiausiai primena pakelį su nesibaigiančiom cigaretėm.

* * *

Toj stotelėj, didelio apskritimo vidury, kur būnu vakarais, prieš kelias savaites išvaikščiojau dvi raides. Pamenu, kad dvi laukusios merginos labai žiūrėjo į tą mano krypavimą. Man buvo tas pat, nes turiu kepurę, su kuria manęs niekas nebeatpažįsta. O ir šiaip tas pat.

<...>

Siaubingiausias metas man - penktadienio vakarai, bet kada nors parašysiu apie tai kitąsyk, nors ten nėra ką rašyti, užtektų nuspalvoti kaip juodąją skylę. Taip, tą, iš kurios net šviesa nepabėga. Bet kadangi čia apie tai, kas geriau.. Buvo vienas penktadienis, kai skaudėjo gerklę, tad vakaras nusidažė Coldrex spalva. Bordeaux.

<...>

Vis dar pasitaiko, kad žmonės manęs kažko paklausia, ką galėčiau žinoti. Ir pasitaiko, kad žinau. Ilguoju laikotarpiu tai man yra labiau blogai, nei gerai. Bet man sako, kad reikia gyvent šia diena, ir aš nesiginčysiu. Tarkim, kad tai gerai ir tiek.

<...>

Kai tapsenau tas dvi raides, sniegas buvo labai minkštas. Šį penktadienį jis jau buvo kietas ir girgždantis. Guess what, raidės kaip buvo, taip ir tebėra.

<...>

Mano tuštybei nupyškinti jas trukdo aukštesnės jėgos. Aparatas išsikrovęs, pakroviklį turiu, o šit ta jo detalė, kuria jo kištukai adaptuojami rozetei, dingusi. Verčiu namus, kyla dulkės. Kosčiu, čiaudau, lango neatidarau, bijau šiek tiek kitokio čiaudulio. Nors Coldrex ir skanu. Gal artėjant penktadieniui išdrįsiu.

<...>

Kompo HDD yra tarsi mobilaus SMS atmintis. Ir vienam ir kitam galiausiai nustoji viską sistemingai trinti. Darbas sulėtėja, nuolat keikiesi ir spjaudaisi, kad reikia ieškoti, ką trinti. Ir visad viskas baigiasi gerai.

<...>

Turiu prancūziško sūrio iš Ispanijos. Tiksliau, turiu ką pavaišinti juo.

<...>

Mano fotoaparatas yra japoniškas. Iš Amerikos.

<...>

Yra tokia viena gana paprasta ir nuspėjama melodija. Iš filmo, kurį beveik visi mano aplinkos, ir buvę mano aplinkos žmonės pavadintų primityviu. Ir nebūtų kontraargumentų. Tiesa, vienam žmogui gal patiktų, bent per nago juodymą, nes ten rodomas Londonas. Grįžtant prie melodijos, man įšoko į galvą, kad ji savo motyvu puikiai atkartoja visus mano pernykščius metus.

http://www.youtube.com/watch?v=dMyIG2EKPoE

Paveiksliukų nereikia žiūrėti, tik klausytis, jei įdomu. Ir, vis dėlto, negaliu dezintegruoti to filmo, tiksliau, tos karštos dienos. Kuri prasidėjo anksti rytą važiuojant į Savanorių HR, vėliau į Valakampius, prieš srovę, tada pro Galgius į NV, ledai, situacija artimiausia avarijai gyvenime, tada centras, G9, užsukimas į gimtadienį, tada šitas filmas TS kokybės su ypač prastais titrais, verstais ir vietomis nedaverstais iš ispanų, tada vakare paprašytas atsiduriu prie Forum palace. Stengiuosi į tą dieną žiūrėti ne per veidus.

<...>

Kas man labiausiai turbūt ir nepatinka - kad žmonių santykiai irgi patiria infliaciją. Kartais hiperinfliaciją. Veidų nuvertėjimas. Kam tai dėt į optimistiškąjį įrašą? Ogi mano krosnis kūrenasi žinojimu [ar.placebu], kad taip turi būti nebūtinai. Ir kad tokia opozicija, susidedanti tegu iš vieno atomo - vis tiek opozicija.

<...>
Šią žiemą visada tikrinu sniegą, ar limpa. Kai piešiau tas raides, irgi tikrinau. Fiziką išmanau prastai. Draugas, kuris [turbūt nesupyks] irgi prastai išmano, paaiškino, kad limpa tada, kai jau kapsi nuo stogų. Šiąnakt sapnavau, kad limpa ir kapsi nuo stogų. Tik spalva sapne kažkodėl bordeaux.

<...>

Neseniai pagalvojau, kad čia turėtų būt kažkas panašaus, kaip su miltais ar smėliu. Sudrėkink - ir galėsi svaidytis. O su sausais - tik žarstytis.

<...>

Į šitą post'ą nededu italic'ų ir panašaus makiažo. Nesisveikinu ir neatsisveikinu. Tegul būna kaip nudegusios laikraščio skiautės.

<...>

... Over. [racijos traškesys]

Bet ir tuomet pasaulis sukosi lygiai taip pat. Dažniau nei dabar sutapdavo laikas; kartu perleisdavom sąmones nevaldomiems pasižaidimams kaip tik tuo metu, kai nuo Laplandijos iki Keiptauno - Vilniuj, Atėnuose, Stambule, Jeruzalėj, Maseru ir ties Tanganikos ežeru persiversdavo milžiniškas nematomas kalendoriaus lapelis. Taip jau nutikę, kad nauja diena nesutampa su aušra; tuo metu saulė dar tik būdavo užsikniaubusi ant Eurazijos kontinento pakraščio, tačiau po truputį tvirtindavo savo pozicijas. Kai tu pajusdavai, kad šiąnakt, o šiąnakt, nusimato dar viena nemiga, ji jau apšviesdavo Vladivostoką bei vieną paskutinių likusių šizofreniškiausių darinių, Korėjos pusiasalį. Maždaug tuomet mane aplankydavo pirmieji sapnai, kurių, aišku, neatsimenu (kadais vis kildavo toks klausimas - tai kaip jie išsiaiškino, kad sapnuojama, bene patys iš kitokio molio, atsimindavo?). Ir kai saulė dar tvirčiau įsikabindavo į žemės masę, o pietiniame fronte iš tamsos galutinai (o kas yra pastovesnio už laikinumą?) išvaduodavo Indoneziją bei žengdavo Kvala Lumpuro gatvėmis, nemigai praskynus kelią tavo sąmonėj, dirgiklių vietą užpildydavo kuo įvairiausios mintys. Galbūt tuomet, kai saulė pradėdavo grasinti tamsos pozicijoms (nebe britų) Indijoj, o gal kiek vėliau, kai prie šviesos jau būdavo įpratusios gausiausios pasaulio valstybės piliečių bei Laptevų jūros žvejų akys, o nuvargę britų sargybiniai Basroj dangstydavosi nuo atšvaitų, krentančių nuo savųjų Challenger, tave pagaliau užvaldydavo bent išoriška ramybė, ir tu pasileisdavai pavymui man. Ir dangiškajai šviesos armijai besiartinant prie Arabijos pusiasalio dykumų, ir truputį vėliau, kai Sibire bekaukdama kaip tolimųjų reisių traukinys, ji po truputį praradinėdavo savo pozicijas kitoj pusėj, visai parai atsitraukdama iš Havajų, ir dar vėliau, kai Kaire jau tapdavo šviesu, o pagal tas pačias valandas gyvenančioj Rygoj iki to dar reikėdavo gerokai prakalenti dantimis, ir retsykiais netgi dar vėliau, kai naktyj šioj pusėj tarsi paskutinio butelio pabaigti likdavo tik jaučio pagrobtoji su žvilgančio smėlio it kailio Vakarų Sachara, mes gulėdavom nežinia ant kurio šono, bet tvirtai žinodami, kad esam atsisukę į vienas kitą, nepaisant atstumų; regėdavom sapnus, tu paprastai keistesnius, išraiškingesnius, ir, svarbiausia, geriau atsimindavai. Tačiau dažniau pasitaikydavo, kad šiuo metu aš jau nebegalėdavau likti ant šono; mano sąmonės erdvė būdavo priversta įsijungti į realybės piką, kas negali neerzinti. Paskubom ruošdavausi išeiti, bet užtrukdavau amžinybę, žinai, kaip būna su manim; tuomet man prasidėdavo kita dienos dalis, dažniausiai aidinti vis dar kurtinančiais svetimo pasaulio gongais, žėrinti baltai raudonom šviesom ant asfalto.