spamyourhead

paskutinį antradienį

Tyli ir tiki paskutinės nakties naktis. Ryte pirmiausia skamba telefonas, kuris nevalyvu rankos padaužimu per mygtukus išsijungia, po keliolikos minučių tyliai pradeda pypsėti niekada savaime nesustojantis žadintuvas. Vos gyva koja atsistoja ant šalto parketo ir susikūprinusiai įsitiesusi menkysta šiaip ne taip išjungia garsą. Dar už keleto minučių pasirodo moteris, tačiau spėjęs kambary įsisukti miego saldumas sugeria galimybę išgirsti vienam kampe besiliejančius raginimus keltis, kitame nerišlius garsų junginius. Praeina dar keletą minučių ir moteris atsitempia portatyvinį šaldytuvą, kambarys prisipildo nykia tuštuma. Pagaliau menkysta pramerkia akį. Jie abu išsiaiškina, kad šiandien pirma pamoka, nors iš vakaro žadėta aplankyti, visgi yra visiškai nebūtina nueiti. Dar dvi valandos šilto miego. Tada vėl ta pačia tvarkinga tvarka zyzia žadintuvų melodijos, vėl toks pats menkystos atsakas. Antra pamoka būtinesnė, bet neįdomi. Sukrutėjusi menkystos galva išleidžia minties burbuliuką su neginčijama tiesa „patogiau miegot lovoj nei stale“. Dar dvi valandos. Vėl žadintuvai. Menkysta pramerkia vieną akį, paskiau kitą, kurios pusė išbėga ant ką tik pakeistos rožinės patalinės. Tada jis bando prisiūti per miegus spėjusias į šalis išsidarkyti nupuvusias galūnes, atsistojęs primena visai padorų zombį. Vištidėj įkiša skrandin ėdalo, tarkuotu siūlu prašveičia pūlius nuo dantenų likučių, užsimuturiuoja šimtasluoksnį binto gabalą. Zombiui džiugu kada jį veža tušti troleibusai, tuomet jam nereikia kišenėje slėpti akiduobių burbuliukus, kad nematytų aplinkinių piktinimosi puvėsiu dvoku. Šiandien pro retas debesų properšas nestriksi zuikučiai, iš ten lenda egzistencinio nerimo šešėlio kinvarpos. Jos krenta ant žemės ir lenda pro atviras žaizdas į kūną, veržiasi į viršų, kol, pasiekusios smegenų centrą, nuodydamos priverčia ir taip nepaslankų kūną virpėti. Šiandien zombio akiratyje tarp pilkos masės atsiduria žmogus. Zombis vos vilkdamas savo mėsgalių krūvą tyliai džiaugiasi savo nerangumu, jis juokiais būdais negali šiandien užkalbinti žmogaus. Jo galva užnuodyta, ir pats tokio pavidalo nenori gąsdinti. Nors ir supranta, kad artimiausias kelias dienas negalės pamiršti savo neįgalumo, o mintys vis primins praėjusį žmogaus gyvenimo etapą. Pamoka praskrieja greitai, zombio galvoj vis dar knibžda būrys kinvarpų. Jis žino, kad namų darbus reikia daryt. Jis taip žino, kad vienas iš būdų atsikratyt smegenis griaužiančių padarėlių – pasiimt miesto smogo reabilitaciją. Šiandien zombis su kinvarpomis kovos vilkdamasis pas kurjerį, kuris paduoda savivaldybės džiugia žinia, jog iki kitų metų į armiją nepriims. Apskritai imant zombiui nepatinka ši diena. Oras pasitaikė ne koks, smogo dalelių skaičius nebuvo tinkamas sunaikinti prisisegusią infekciją. Grįžęs gūžton tyliai įsirango savo guolyje. Paima pietinę multfilmų terapiją. Tiesa, ties popietine operų pradžia nuskęsta saldumo slėnyje. Veide išsirango kukli šypsena. Ties darbo pabaiga jis vėl bando stotis ant kojų. Namuose zombis mokosi negalvot. Jo pūlius taškančios smegenis nesupranta supančio pasaulio, todėl jis po keleto neapvaisintų mėginimų teisingai suvokti realybę priėjo išvados, kad prie tokios išorės mąstymas tiesiog nepritinka. Ir negalvoti daug paprasčiau negu rodėsi iš pat pradžių. Tereikia gyventi kaip kiti. Stebėti televizoriaus generuojamą realybę, pačiam kurti herojišką tikrovę virtualiuose gyvenimuose, daryti betikslius namų darbus, galu galiausia piktnaudžiauti fantazija miegant. Betiksliai užimta padaro galva nesuranda laisvos akimirkos prisiminti pasaulį, o nuolatinis užimtumas rodos visai padoriai absorbuoja išorinę aplinką Zombis jaučia, kad kinvarpos šiandien itin pretenzingos – telieka vos ne paskutinė reali galimybė – garsų šokas. Per paskutinę savo klajonę į kauną pusantros savaites atgal, jis atsivežė itin vertingą, bet dar nebandytą priemonę. Šį kartą suveikia. Jis išeina į žmonės. Su žmonėm zombiui gera, bet visgi jis džiaugiasi kad grįžo toks pat kaip ir išėjo.