October 6, 2005

apie dabartį

Vakar šikau žaliai. Tai ką nors reiškia? Vakar gėriau degtinę, ne tam kad išprotėti, tam kad jausti gyvenimo skonį bėganti gilyn. Saulė spigina akis ir norisi ją sukišti tarp dviejų pirštų ir sprausti į burną, kad nespėjusi sušildyti vidaus apsiveltų vėmalų skrepliais ir gimtų naktis. Taip pat kaip slėptis tamsiausiam katedros aikštės kampe laukiant kol galėsi kimšti baltą tuštumą. Taip pat kaip kišti galvą po antklodę, kad akys matytų tamsiausią tamsą gražiausią grožį koks gali bebūti. Poto susigūžti iki neįgalumo. Ir klausytis metalo, nes muzika skamba į skausmingą bedugnę, tuo pačiu nesuprantami žodžiai kartais tikina kažkieno viltim. Taip pat kaip berniukai mėtantys širdis, stovėti ant kalno vidury bėgių ir naktį mėtyti akmenys į žemai esantį prūdą ir klausytis skardaus pokštelėjimo arba išnykimo nežinioj. Poto uostyti tepaluotas rankas ir kišti į pilvą, kad vidus jaustųsi kaip išorė. Ir už horizonto galėjusi patekėti saulutė, ne ne tą kur apvėmiau, rodos taip ir nesušildys. o pats supranti, kad teįdomu šnekėti apie save arba gilintis į kitus. Ir nebemoki kitaip, atrodo, kad prisižaidžiau su savim. Rodės gali galvelę pasukti į bet kurią pusę ir eiti tiesiai, bet pagaliau, kelias valandas stumta nuotaika gali suirt per akimirką. Ir nebesvarbu kas kaltas. Tesinori įsižioti ir laukti kol žemė tėkšis tau į snukį. O pastovus planavimas ir galvojimas kaip viskas turi gautis ir bijojimas suklysti nebepalieka vietos atsitiktinumui. todėl ir norisi iškepti omletą iš smegenų, nes jos nieko doro nebesumala, o neša pastovų šlykštėjimąsi. Nes kalbi tai ko nenori kalbėti, nes darai tai ko nenori daryti, ir jos neatranda pabėgimo iš spektaklio su aktoriais nevykėliais. Ir visai nereikia supratimo, tereikia komunikacijos, bet kadangi kalbėti temoku taip, nenoriu kišti kitiems tamsos, todėl šypsomės ir šnekam kas niekam nebeįdomu. Ar girdi verkiančia vyšnią? Kaip dainuoja „apsirengiau mirties drabužiais kad stebėčiau vaikystes dienas tyrumo dykynėj, aš apsirengiau juodai kad būčiau nematomas (ar atpažintas)“. Kai dėl pernelyg dažno cigarečių pirkimo valgymas tampa nebeskanus teįkemši saldumyną, lysti savo akyse, bet rūkymas suteikia tokį pat malonumą kaip ir tamsa, bet įgalina paspringti prakaitų bandant prapūsti smegenis siekiant šviesos greičių minant pedalus. Akys taip pat džiaugiasi neviltimi sulankstytomis nuorūkomis tuščioje peleninėje. Kaip netapt ciniku, matyti grožį ir tikėti naivumu? Ar mes galim vadintis prarastoji karta? Nes tie kurie įdomūs, atrodo, nyksta, o gal taip turi būti, gal visada taip būna tokiais metais. Juk pasaulis pasėjo begalę cinikų nebepriežasties. Neturiu idealų, ir nesistebėčiau, kad pradėjęs eiti lieptu neklausinėdamas įtikėčiau dievu, kuris greičiausia išmokina vaikščioti vandeniu. Vėlgi ne tam per amžių amžius galvojom religija, jei ji nereikalinga. Ir kuo toliau tuo labiau rodomes silpnesni, o siekimas laisvės primena savęs apgaudinėjimą. Paaugliškas pasaulio keitimo planas perrašomas į niekam neįdomios vidutinybės gyvenimą? Nes kai pasižiūri į senesnius atrodo jie atbukinti gyvenimo, ir beveik visi tokie. Todėl šiandien vėl noriu jausti gyvenimą geriant degtinę, arba tikėti nepatekėjusia saulute glostančią stebuklingais spindulėliais.

Posted by spamyourhead at October 6, 2005 2:05 PM