September 11, 2005

apie nemiegojimą

Kai po ilgai nedamiegotų rytų dasieina iki keleto valandų nepastebimo akių užmerkimo, vakare nebesupranti kodėl griuvi į lovą lyg balutė po kojomis. Nebesupranti ar čia kaltos tos dvi valandos, ar amžinas smigis malkų glėby prie močiutės sandeliuko. Kai krenti į lovą ir lauki miego, bet galva lyg kiemsargis sargis, purvinas beviltiškas šunėkas, “au! au!” baido piktąsias dvasias, ji dar nori suktis it išprotėjusi amerikietiškų kalnelių nesustabdoma vietinė versija. Be visų teorijų, kurias išvedinėja galva tokiomis valandomis, dėl kurių egzistavimas primena vieną storą nenusisekusio alchemiko visą gyvenimą rašytą bevertę knygą, kartais išsprūsta ir žodis, kuris ir gyvena teorijoj, bet kitaip nei mintys, tai kas išsprūsta žodžiu atrodo svetima, atrodo, kad tų žodžių, ir šitų žodžių, neišgyveni, turi nuovargį ir beveidę grimasą ant snukio, kuri mimikuoja žodžius. Žodžius, kaip kažkas rašė, diktuojamus smegenų chimkės, bet tik ne tavęs. Ir kaip tada gali jaustis tikras prieš pasaulį? Ar tie bjaurūs ir gražūs rašeivos turėjo tiek grožio ir purvo savo galvoj, ar tiesiog grūdo praraudotą žemę ir ryjo spalvotus drugelius, kad galėtų išspausti. O aš spaudžiu šypseną, ir užklupęs tokį save keikiuos murkdydamas raukšlėtą šikną į smirdančią šanchajaus fekalijų upelį, kad apsiveltų garbanuoti plaukai ir su gyvenimu užsirauktų gražiausias nosį raukiantis procesas, paleidžiamas pasroviui niekieno nematytais labirintais, tokiais pat iš kurio jau atbėga „vilniaus vandenys“ – mūsų gyvybės šaltinis.

Kai noriu miegot ir negaliu dasimušt skaitau iki paskutinio atodūsio, kai prisikeli su ta pačia švytinčia vakarykščia elektros lempute, arba lūžęs žiūriu į spalvotą dėžutę, kad per tas kelias valandas spėtų prikišti nuvartotos kultūros prado o per likusias – zirzimu iškoduotų atmintį, kad ryte net nepajusčiau skirtumo. Todėl šiandien laidžiam garsiai muzika, keliam nesveikai žemą, kad nesveikai vibruotų, kad tą nesulauktą menamą stebuklingą akimirką tarp egzistavimo ir sapno, kai valdingą mintį snūduriavimas nusineša iki nebevaldomai sapaliojančių vaizdulių, galėtum jausti gyvą judėjimą ore, nors ir iš daikto, turinčio galimybę be gailesčio būti sudaužytas į bet kurį iš kitų tos pačios lemties daiktų, numirštančiu, vos tik atimant įtampa, gi vieną dieną įtampa žemėje sprogs ir dar nepastatytas bezdalų kaminas baltijoj nebebezdės, bezdės tik malkos, tik iš mano ir tavo kamino. Ar jau atsiėmei sukirmijusių protėvių mišką, ar pažiūrėjai, kad perspektyviai beaugančios medžio pramonės aptarnaujantys brakonieriai neatidarė dar vienų užmirštų kapinių, nes be malkų mes stipsim užplustančiame visiško nulio kosminio vakuumo šalty.

Ir kai pagaliau tupint tulike pro stiklu ir plienu užrauktą skylę išlenda natūralus ir rudas, o tau nuo tos kvailos vibracijos pralindusios tarpusienį, dėl to grynesnės, per nugarą neršia dirbtinai veisiami karšiai vis dar po gamtos sukurtais kriokliais, supranti visą banalybę, kurią pačią pirmą akimirką sutrini į savo natūraliai išpurvintą šikną po natūralaus proceso, nes, velniai griebtų, sumąstytos banalybės verčia išvemti visus gardžiuosius mieste gyvenančios bobutės kaimiškus koldūnus, tris kartus didesnius už salės šaldytuve su meilę prašančius šimtų pinigėlių. Nes mes nebūtumėm buvę beždžionėm jei ne naujo ieškojimas. Ar aš sulauksiu išžmogėjimo? Vėl banalu. Paimu tualetinio popieriaus su įspaustom bangelėm (argi nemalonu jausti jūros alsavimą tenai?) ištrinu paskutinį šūduko likutį, nuleidžiu, užgesinu šviesą.

Aš vėl žvalus

Posted by spamyourhead at 9:59 PM