Gyvenu aš lauko virtuvėj. Ne toj kur kaimiečiai kiaulėms ėdesį verda, bet gražioj, įspraustoj tarp keletos senų pušų, suręstoj iš dar nespėjusių pajuoduoti apipjaustytų rastų, talpinančioj dvi lovas, du stalus, du šaldytuvus ir pilna vietos, bet dar smagesnė pusė jos dydžio atvira veranda su stogu virš jos. Mėgstu čia rūkyti ir versti puslapius ant minkšto fotelio ir dar minkštesnio pufiko po kojomis. Priešais – trobos kiemas su senais klevais ir lietuvišku sodu.
Apsigyvenęs nužiūrėjau kaimyną prie verandos įėjimo – gražų vorą, taip visą gyvenimą ir tampančiu paskui save kryžių ant kupros. Mielas, panašus, visą dieną snaudžia, o pradėjus leistis saulei išlenda džiaugtis paskutiniais spinduliais ant savo, turiu pasakyti, tikrai neblogai suregzto ir prižiūrimo tinklo.
Šiandien besiruošiant plauti indus savo bliude radau prigėrusią musę, tą, kur neaišku kam turi ilgas ilgas kojas. Gaila, negi niekur nepašvesi tos betikslio gyvenimo. Griebiau tarp pirštų, nukratau vandenį ir išėjau pažindintis su voru, geriau, kai netuščias veržiesi į svečius pas kaimynus. Įmečiau į tinklą tą savo nabašnikėlę. Voras nieko ir nelaukęs, atsiskubindamas nėrė prie savo naujosios draugės ir į pūkinį patalą suvyniojo. Meilė iš pirmo žvilgsnio, nuo savęs negailėjo. Suko suko vargšelę, vos besimatė. Tada be jokių kalbų plėšė tinklą ir bandė prie lubų tempti. Matyt voras azartą pagavo, kad pusę tinklo išardė, o gal laimė netilpo kelnėse tokį padarą suradus. Tempė ir lakstė į savo namučius, su kuriais beje pirmą kartą susipažinau ir turiu pasakyti, kad tvarkingo tinklo voras gyvena tikroje skylėje. Dešimtą kartą pamatavęs pagaliau suprato, kad muselės į lovą neįsitemps, nusprendė pakarti šalia savęs, sėdi dabar abu apsikabinę, žiūri į pilnėjantį mėnulį ir seka melo pasakėles.
Taip susipažinęs su pirmuoju, išėjau ieškot sekančių. Vienas didelis ir senas, tokį pat kryžių nešantis, su dideliu voratinkliu apsigyvenęs viduryje, kitas strateginiame maisto kanale – verandos viršutiniame kampe. Namie gerai paknisęs atrandu pastipusią peteliškę prie lango, pertrėkšta vabalą prie durų ir vakarykštį įkyrų apanglėjusį uodą, po įsitikinimo ar jis bijo jam skirtų smilkalų. Su vabalu einam pas tą tingųjį, bet matyt kompanijos nereikia, į mane nekreipia dėmesio, o kampinis dar nesulaukęs lauknešėlio pabėgą į kampų kampą pasibijojęs oro bučinio praskiesto kaimietiškų dantų kvapu.
Gėrybių namie nebeliko, musės, kurias mielai trėkščiau nuosava letena, pradingo, o atidžiau pasižvalgęs kaimynų radau krūvą. Ilgom ir trumpom kojom, pastarieji su savo juokingais tinkleliais pakampėse, kurių irgi įvairiausių – nuo gražių ir tvarkingų iki apleistų ir nusėtų lavonais.
geras, megavausi skaitydamas. Dekui, tikrai nesitikejau rasti kazka panasaus:). sekmes kuryboj.
Posted by: MIndaugas at October 3, 2005 11:40 AMKažkaip keista, nes žinau, kad pats autorius nepritartų jokiam gyvų padarų žudymui, net ir musių. Gal ir geras viais tekstas būtų, tik deja, ne kiekvienam pavyksta išvengti gramatinių ir kalbos kultūros klaidų.
Posted by: Jonas Kiselis at November 21, 2005 3:34 PM