Delne atsiduria popierinė pagalvėlė. Pataršai. Iškrenta baltas pūkelis. Makt į burną. Tirštu seilių gumulu lėtai slenka žemyn. Po keleto akimirkų užsimerkia akys. Natūraliai kaip žvakių šviesoje tekantis vanduo, tikroviškai kaip prie medžio augantis šungrybis. Geriausias vaistas sergant – ilgas miegas. 15 valandų išgydo kūno ligas. 1,5 migdomųjų tablečių išgydo kūno ligas. Praeitam amžiuj rašė, kad pats žmogus apie savižudybę nieko nežino. Iš ryto einant tiltu sumąstai taip imt ir šokt nieko nežinant. Dėl nieko. Be priežasčių. Galiausiai tiltas atveda mokyklą. Susiraukusi šikna išskleidžia plačią šypseną. Kartais man ten patinka. Retais kartais ten reikia galvoti. Lėtomis apsukomis atskriejančios mintis pradeda suktis vis greičiau, vienas geresnių variantų, jos nieko bendro neturi su manim. Mokykloj gali žaisti bendravimo žaidimus slėpdamasis už jų. Vis tiek niekas tavęs nepažįsta, nors va rašė: „tu esi viena keisčiausių personų, kokias aš pažystų“, nuraminau, kad nepažįsta, aš irgi nepažįstų. Tiek to, kad realus mūsų bendravimas tilptų ant A4 lapo. Po kelių mėnesių vis dar galvoju, kad bendravimas su klasiokais apsiribos atsitiktiniais susitikimais. Vis dar nėra noro kitaip. Užtat nesiparini šnekėdamas, nors ir nepažinodamas, pasakoji liežuvio gale atsidūrusius smegenų vingius. Kiekvieną kartą toks pat pokalbių beprasmiškumas, bet išsišiepus tai nenervuoja. Įdomu, ką jie apie mane galvoja. Šypsausi galvodamas apie absurdą šalia kol tai nepasidaro pernelyg asmeniška. Arba nereikia atsiminti sapnų, kad jais džiaugtumeisi. Užtenka žinoti, kad juos sapnuoji.
Posted by spamyourhead at December 14, 2005 04:57 PMTai visi kur nors bendrauja su kuo nors beprasmiskai, bet ple ple, buvo ir prasmisku dalyku mokykloje?
Posted by: at April 27, 2006 08:05 PM