« April 2009 | Main | August 2009 »

July 9, 2009

Mandragora

Jorge Luis Borges "Pramanytų būtybių knygos"

mandragora.jpg

Kaip ir baromecas, augalas, vadinamas mandragora, siejasi su gyvūnija, nes raunamas rėkia; kas riksmą girdi, gali išprotėti. Shakespear'o dramoje ("Romeo ir Džuljeta", IV, 3) skaitome:

Nuo pragariškos smarvės
Ir mandragoros išrautos riksmų,
Kurie iš karto žmogui temdo protą...

Pitagoras augalą vadina "antropomorfišku"; romėnų agronomas Liucijus Kolumela - "pusžmogiu", o Albertas Didysis rašė, kad mandragoros kaip žmonės būna skirtingų lyčių. Anksčiau gyvenęs Plinijus teigė, kad baltoji mandragora - vyriška, o juodoji - moteriška. Be to, mandragoros rinkėjai, žiūrėdami į vakarus, kardu apibrėžia tris ratus; nuo jos lapų sklinda toks stiprus kvapas, kad žmonės netenka žado. Ją išrovusiam žmogui grėsė baisios nelaimės; paskutinėje "Judėjos karo" knygoje Juozapas Flavijus siūlo panaudoti specialiai apmokytą šunį; išrovus augalą, šuo padvesia, užtat mandragoros lapai tinka kvaišalams, laisvinamiesiems vaistams ir eliksyrams gaminti.
Žmogaus pavidalą menanti mandragora pagimdė prietarą, kad neva ji auganti kartuvių papėdėje. Seras Thomas Browne'as (Pseudodoxia epidemica, 1646) kalba apie pakartųjų riebalus, maitinančius jos šaknį; kadaise populiarus rašytojas Hansas Heinzas Ewersas parašė romaną (Alraune, 1911), kuriame pasakojama, kad pakaruoklio sėkla buvo įšvirkšta prostitutei ir šioji pagimdė gražią raganaitę. Vokiškai mandragora yra Alraune; anksčiau buvo sakoma Alrauna; iš žodis kilęs iš runos, reiškiančios "šnabždesys", "gausmas". Iš čia (pagal Skeatą) žodis ėmė reikšti "paslaptį... raštą, nes rašmenys buvo laikomi slėpiniu, kurį žino tik keli išrinktieji". Paprasčiau tariant, turbūt regimo ženklo kaip garso simbolio idėja glumino nordinį protą, vadinasi, čia slypėjo paslaptis.
Pradžios knyga (XXX, 14-17) pateikia įdomią nuorodą į vaisingąsias mandragoros savybes:
14. Vieną dieną per kviečiapjūtę, būdamas laukuose, Rubenas aptiko mandragorų ir parnešė namo savo motinai Lėjai. Rachelė tarė Lėjai "Prašyčiau duoti man truputį tavo sūnaus mandragorų."
15. Lėja jai atšovė: "Nejau tau negana, kad atėmei mano vyrą? Argi norėtum atimti ir mano sūnaus mandragoras?" Rachelė atsakė: "Tegul jis šią naktį guli su tavimi už tavo sūnaus mandragoras."
16. Taigi vakare, Jokūbui grįžtant iš laukų, Lėja išėjo jo pasitikti ir paskelbė jam: "Turi pas mane ateiti, nes aš nusamdžiau tave už sūnaus mandragoras." Tad tą naktį jis gulėjo su ja.
17. Dievas išklausė Lėjos, ji pastojo ir pagimdė Jokūbui penktą sūnų.

XII amžiuje Talmudo vokiečių-žydų aiškintojas parašė šią pastraipą:
Nuo žemėje glūdinčios šaknies driekiasi į gyslą panaši atauga ir ši gysla už bambos - kaip moliūgas ar agurotis - pririštas gyvūnas, vardu Jadua, bet Jadua viskuo panašus į žmogų: veidu, kūnu, rankomis ir kojomis. Jis išrauna ir sunaikina viską aplink, kiek siekia gysla. Reikia strėle nukirsti gyslą, ir tada gyvūnas nugaišta.

Gydytojas Dioskoridas (I a. po. Kr.) tapatina mandragorą su kirkėja, arba "Kirkės žole", apie kurią dešimtoje "Odisėjos" knygoje skaitome:
Šaknys jų visiškai juodos, o žiedas baltas kaip pienas.
"Moli" vardu vadina dievai, žmonėms trumpaamžiams
Rasti jų baisiai sunku, o dievai yra visagaliai.


Paveikslėlis iš http://www.durasianstudios.com/

Posted by solio at 2:59 PM

užrašų knygutė

But where there's a monster there's a miracle.
- Ogden Nash, Dragons are too seldom

dangus.jpg

Posted by solio at 2:27 PM