« March 2007 | Main | January 2009 »

September 28, 2007

ruduo.

kryžkelės. balti keliai tarp kalnų be nuorodų. stovi vidury ir laikai rankose lagaminus iš kurių ir prasideda tie keliai. kiekvienąkart sustojus, sustoji kryžkelėje. ir visad esi kalnuose - horizonto nesimato. galėtum įsivaizduoti, kad vienoje rankoje laikai praeitį, kitoje ateitį. tiesiog kartais lagaminai susimaišo. kartais tampa nematomi - ypač tas, kuris tuo metu būna ateitimi. kartais sustojus, gerklėje jauti gumulą, o akyse ašaras, nes lagaminai velniškai sunkūs. kartais nešiesi pintinę pilną vyno. tada neblaiviai renkiesi kelią - ir nieks nežino ar pataikai. ironija - juk nėra krypties, nėra horizonto - nėra kur taikyti. kartais - o taip būna gana retai, toje pačioje erdvėje susirenka keli padarai nešantys savo bagažą. tada susėja, pašneka apie batus, orą, darbą, kompiuterių taisymą, vyrus ir moteris, karą - taikos dažniausiai nebūna, išgeria vyno, jei kartais kuris turi. ir eina toliau. nei kur, nei kodėl nežino. taip, aš piešiu gyvenimą. su nešuliais rankose. smarkiai pučia vėjas. ruduo. pradžia. nenumaldomas ilgesys to, ko niekad nebus, arba to, ko niekad neišdrįsi, arba to, ką padarytum, jei gerai kas įspirt šiknon. svarbausia - nepaliauti stebėtis. ir kartais prisėsti pamąstyti ant vieno iš lagaminų susikrovus kojas.

Posted by solio at 4:08 AM