« September 2006 | Main | January 2007 »

November 10, 2006

Giedra Radvilavičiūtė - Rudeniniai žmonės

Vaikystėje buvo tokie saldainiai - "Rudeniniai". Nors jų statusas buvo kaip gerų, šokoladas ilgai veldavosi burnoje lyg bijomas artimam žmogui ištarti per tikslus žodis. Buvo ir kiti panašūs saldainiai - "Sportiniai". Abiejų kilogramas kainavo 1 rb. 80 kp. Saldainiai iš išorės buvo labai panašūs, nevienodi tik įdaru (spalva ir kvapais). Kai juos atveždavo rudo gofruoto popieriaus dėžėse, žmonės iš karto pirkdavo, kaip ir kiekvieną deficitą, sublizgantį Brežnevo antakių šešėlyje.
Visus žmones irgi galima suskirstyti į dvi grupes - rudeninius ir sportinius. (Anksčiau žmonės skirstydavau pagal tai, ar barstydami parkuose paukščiams trupinius jie pametėja batono gabaliukus žvirbliams arčiau, ar ne.) Rudeniniai nuo sportinių išvaizda nesiskiria niekuo, tik "įdaru". Rudeniniai žmonės dabartį suvokia kaip praeitį, o sportiniai - kaip dabartį arba ateitį. Tas suvokimas rudeniniams užkerta kelią daugeliui veiklų ir nuotykių, nes nuotykio pradžioje jie visada mato pabaigą (pagal savo, kitų ar skaitytų gyvenimų analogijas). Žodžiu, eidami laikyti teisių jie jau mato save glamžomus avarijoje. Nepaisant to, nuotykių jie ieško visą gyvenimą, patiria juos dažniausiai fantazijoje, surogatinius, bet su "visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis" - tachikardija, džiaugsmo arba kaltės jausmais, neviltim, nuo svetimų kartais labai slepiamomis, o kartais tiesiog mazochistiškai demonstruojamomis nuotaikomis. Sportiniai - įvykiuose tiesiog dalyvauja. Raumenimis, instinktais, jėga, kūnu ir krauju. Jie peršoka iš nuotykio į nuotykį kaip blogį besivejantis herojus nuo vieno traukinio vagono viršaus ant kito - nesužeisdami, sveikut sveikutėliai, atviri naujiems potyriams ir palyginti nepavargę.
Praeitis rudeniniams užpildo daug ką: tuščias sekmadienio gatves dideliuose miestuose, butą, kai jame nėra artimųjų, akimirkos tamsą televizoriaus ekrane perjungiant kanalus, vėsias tvankaus pavakario bažnyčias. Į bažnyčias rudeniniai užeina pakalbėti su savim. (Sportiniai užeina, jei iš viso užeina, pakalbėti tik su Dievu, ir dažniausiai - kažkur skaitytais žodžiais.) Su mirusiaisiais rudeniniai geria kavą lygiai taip pat sėkmingai kaip ir su gyvaisiais. Kartais per pietų pertrauką jie eina su jais papietauti. Kartais, kaip nekrofilai, su mirusiais kartu užmiega ar atsibunda. Bet per laidotuves rudeniniai - tik trukdo. Laidotuvėse galėtų dalyvauti tik sportiniai. Nes rudeniniai situaciją supranta neadekvačiai - tris dienas jie mirusįjį suvokia kaip gyvą. Prisimena, kad jį mėgo moterys, o tas mėgo vandenį. Moteris ir stervas jis suprato kaip sinonimus. Seksą ir meilę - kaip antonimus. O iš debesų velioniui susidėstydavo šėtono paveikslas. Atmintyje rudeniniams iškyla paskutinės bendravimo su velioniu smulkmenos ir jos yra suvokiamos būtinai kaip likimo ženklai. Tie žmonės graužiasi, kad nebuvo velioniui švelnesni, geresni. Tarsi tos savybės kada nors būtų galėjusios likimą permaldauti. (Likimas, beje, visada sportinis.) Net auksinę kandį, įskridusią į mirštančiojo kambarį, rudeniniai suvokia kaip to žmogaus vėlę ir neatrodo sau juokingi. Tuo metu kandį instinktyviai sutrina delnais šalia stovintis kitas artimasis, sportinis. Po trijų budynių naktų rudeniniai žmonės jau tampa "drebančių rankų klubo" nariais, juos galima leisti į duobę kartu su velioniu, nes kraujo apytaka jie būna su juo solidarizavęsi. Karsto užengimu, mišiomis, duobkasiais, vakariene rūpinasi tik sportiniai. Rudeniniai nesirūpina visiškai niekuo: jie rūko ir geria, meldžiasi ir verkia, daug kartų kalba apie tą patį ir nuolatos alpsta.
Sportiniams pražūtingiausia veikla yra menas. Rudeniniams - verslas (ankstų rytą - bet koks aktyvumas apskritai). Sportiniai kunkuliuote kunkuliuoja energija ir gali padaryti pinigus iš bet ko. Pavyzdžiui, dabar jie gali imti gaminti kvepalų komplektą vyrams ir moterims, pavadintą "Twins", supilstytą į du PPC formos flakonus, patogiai užsukamus lėktuvo silueto dangteliais. Kažkur skaičiau apie pramogą Dalase, kur Kenedy mirties vietos trajektoriją galima pervažiuoti tokiu pačiu automobiliu ir išgirsti pakartojamus šūvius. Ją, be abejonės, sugalvojo sportiniai, bet automobiliu važinėjasi ir rudeniniai, nes tik jie yra tikrieji pojučių medžiotojai ir virtuozai. Paparacais įdarbinčiau tik rudeninius (o dirba, deja, dažniausiai sportiniai).
Vilniaus centre vienais metais atidaromos, kitais - uždaromos parduotuvės - rudeninių (parduotuvių patalpos - sportinių). Kartais šeštadienio rytą eidama žemyn pro Aušros vartus matau pardavėją, stovinčią šalia itališkų batų, panašių į gondolas, vitrinos ir rūkančią. Ji, liūdna ir rudeninė, jaučiasi ne savo vietoj. Kai žmogus jaučiasi ne savo vietoje, vis dėlto yra blogiausia. Ją, kaip popierinę lėlę, norėtųsi iškirpti iš batų vitrinos fono ir priklijuoti kitokiame - juodųjų serbentų, su stikline pieno rankoj, šalia dviejų linksmų ir murzinų vaikų. Paprastai savo gyvenimo scenarijus trokšta perrašyti rudeniniai žmonės. Kažkuriuo metu (ypač - kriaušės geltonumo ir vyno raudonumo rudenį) jiems ima atrodyti, kad jie gyvena ne taip, ne ten, ne su tais, ne dėl to. Sportiniams tokios mintys irgi užeina, bet jie jas nugali - logika, darbu, valia, žvejojimu ar žinojimu, krepšiniu ar alumi. Vieniši rudeniniai vyrai visą laiką ieško Gyvenimo Moters. Ir kai ją suranda, turi progos pamatyti, kaip ji nueina tolyn - su savo Gyvenimo Vyru (nebūtinai sportiniu). Rudeninės moterys yra tikrosios sinefilės. Normalioje kasdienybėje joms ima kažko trūkti ir todėl filmais jos susidomi taip pat asmeniškai kaip vaistais. Tobulai sukurti vaizdai okupuoja jų smegenis ir tada tų moterų gyvenimo "minimumai", aišku, pralaimi "Paramount Pictures" milijonams.
Rudeniniams žmonėms atrodo, kad jie patys kaip iš filmo, kažkokie kitokie. Nebūtinai - teigiami, bet ne tokie kaip visi. Tai juos kankina. Kartais jie net eina pas psichiatrą, kol pamato, kad atidžiai jų klausantis ir tuo pat metu savo megztinio rankovę ardantis psichiatras - irgi pacientas. Iš tiesų rudeniniai yra tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Tik norėdami tapti stipresni ir su kuo nors identifikuotis, jie ieško žurnaluose nebanalių kažkieno biografijų, nepastebėdami, kad gyvena labai panašų į tėvų gyvenimą.
Kartais iš rudeninių ir sportinių susidaro poros. Vieną, klasikinių "bomžų", mačiau Antakalnio stotelėje. Moteris buvo sportinė, vyras - rudeninis. Jis sėdėjo ant suolo su kostiumu, pasispaudęs po pažastimi aptrintą odinį portfelį. Akys - įsmeigtos į tolį, iš kurio pasirodo troleibusai. Moteris visomis pajėgomis stengėsi iš ten jį sugrąžinti:
- Einam, nusipirksim vyno butelį, pasėdėsim, nu, kur tu važiuoji.
- Nuo aštuonių turiu dirbti ministerijoj.
- Kad tu vakar, durniau, radai portfelį šiukšlyne, tai dar nereiškia, kad ministerijoj dirbi.
...Sportiniai visada meistrai iliuzijas paversti realybe, o rudeniniai - atvirkščiai. Visai neaišku, kokios poros patvaresnės - vienarūšės ar skirtingos. Jokio dėsnio nėra. Vyrai, žmonos, kaip ir tėvynė, yra įpročiai. Skiriantis sunkiausia atsikratyti kalbėjimosi (ypač - susikalbėjimo) įpročio. Emigruojant iš tėvynės - to paties. Kai nevienarūšiai žmonės išsiskyrę ima gyventi su kitais partneriais, po metų dvejų pastebi, kad pusė neatitikimų buvo neatitikimai tarp lyčių, ne tarp rūšių.
Rudeniniai ir sportiniai nevienodai naudojasi telefonu. Rudeniniams telefonas yra intymiausia technika. Jiems galima skambinti vidurnaktį ir pradėti kalbėti apie karą, "Nijolės" kailinius, "Danutės" pyragą, Oskaro "Parazitus", naują mineralinį vandenį ir naujai iššokusį spuogą kaip galimą sifilį. Jie paprastai supranta "kam skambina varpai". Sportiniams reikia skambinti dalykiškai. Jie nemėgsta klausyti pauzių, telefonas jiems yra patikimas darbo įrankis, kuriuo jie naudojasi tobulai. Iš viso sportiniai žmonės yra patikimesni. Nedviprasmiški. Sąžiningi. Punktualūs. Energingi. Nehipochondrikai ir optimistai. Jų šventė - Bastilijos paėmimo diena, ne Vėlinės. Valgis - gerai iškepta mėsa, o ne varškėčiai su vanile. Medis - pušis ir ąžuolas, o ne liepos ir gluosniai. Jungtukai - ir, bei, o ne - bet, tačiau. Moto - "turėtų būti taip", o ne, kaip sakė L.Gustauskas, "galėjo būti kitaip, bet kitaip jau niekada nebebus". Metų laikas, žinoma, pavasaris, ne ruduo.
Rudeninius ruduo veikia pragaištingai. Kiekvienais metais jiems atrodo, kad šis ruduo - paskutinis. Rudenį jie ima ypatingai gerai girdėti, akyliau matyti, tikslingai, kaip treniruoti šunys narkotikus, uosti kvapus - rytinės kavos ir šalnos, šlapios vilnos, tinko, knygų dulkių, svetimo kūno prakaito, kvepalų ir odos. Moterims ima atrodyti, kad jos neturi kuo apsirengti, o vyrai tampa visko alkani. Tie rudeniniai, kurie skaito, tekstus ima "pritempti" prie savo biografijų. Bent dviem mėnesiams tie žmonės tampa autonomija - su savo vėliava, ritmu, gynyba ir vienatve. Visa tai tęsiasi iki žiemos. Kol kokia nors "orų mergaitė" po žinių, per kurias kartojama, kad po antros rudens savaitės (rugsėjo 11-osios) pasaulis jau nebebus toks, koks buvo, išpranašauja, jog daugelyje Europos sostinių atvės, o kai kuriose - pasnigs.
Krintant pirmajam sniegui viena mano draugė valgo vyšnių uogienę su kauliukais. Tradicija atėjo dar iš hipių laikų. Bandau įsivaizduoti, ką tada veiks kiti rudeniniai ir sportiniai mano pažįstami ir artimieji... Vienas artimas žmogus, dabar esantis tolimam kontinente, žiemos pradžioj, kaip visada, pasiges striukės. Kadangi jis nemėgsta, tiksliau būtų pasakyti, nekenčia slankioti po parduotuves, tai nusipirks pirmą pasitaikiusią, su per trumpom rankovėm. O pirštines jis nuolatos pamiršta ir vaikščioja sugrubusiom rankom. Todėl tai, kuri galbūt padės jam striukę išsirinkti, aš visai nepavydėsiu. Kitas pažįstamas tuo metu ginsis disertaciją, kurioje apie valstybes, jų susijungimus, susipykimus, simpatijas, antipatijas ir strategijas kalbama kaip apie žmones. Viena draugė paskambins vėlų šaltą lapkričio vakarą, beveik naktį, ir pasakos, kaip jos senas tėvas vėl perdaro krosnis, perjungia vamzdžius ir viską, ką galima pertvarkyti nuosavame name, kad už šilumą reikėtų mokėti mažiau. Paskui pridurs, kad telefonu atsisveikino su savo lovos draugu ir, užuot ištarusi sudiev, pasakė - "pasitrink į šlapią lentą", nes tas buvo neištikimas. Kitas mano pažįstamas, šiek tiek panašus į jauną Marloną Brando, per pietų pertrauką eis valgyti į tokį rūsį ir atsidusęs pasakys mintį, kurios tiesos nepatikrins nė karto per visą savo gyvenimą, kad ištikimybė tik sumažina galimybę tobulėti. Dar viena draugė rūkys, žiūrės į krintantį sniegą jo visai nepastebėdama ir kai pasakysiu, kad ji per daug rūko, atšaus: "Tu su savo pastabomis visada kaip su sausu skuduru per snukį". Viena bendradarbė, ką tik suradusi dėvėtų drabužių parduotuvėj senovinį itališką šalį, dejuos, kaip graudu, kad pasimylėti galima tik tada, kai tėvas išveda šunį. Kitas žmogus, kurio mąstymas tiesus kaip geležinkelis ir kuris yra pasakęs man keletą gniuždančių komplimentų, manys, kad jo visai nėra mano mintyse, ir labai klys. Iš tiesų jie, skirtingiausi, nors ir neparitetiniais pagrindais, yra mano (rudeninės) mintyse. Staiga atsimenu dar vieną, ko gera, esminį rudeninių ir sportinių skirtumą: sportiniams visada įdomiau idėjos, o rudeniniams - žmonės. Norėtųsi pagaliau kaip nors tų minčių apie juos atsikratyti. Išmesti jas. Kaip raides ant popieriaus, kaip anglis ant sniego. Bet visi rudeniniai, atsitiktinai atskirti geltona klevo lapo žvaigžde ant nugaros, niekieno nevaromi eina ten, iš kur niekada - net geriant raminamąsias tabletes, net glostant mingantį vaiką ar žiūrint patį įdomiausią filmą - neįmanoma sugrįžti.

Siužetą siūlau nušauti, 2002
-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

o tu - rudeninis ar sportinis?

Posted by solio at 12:51 AM | Comments (2)