pasiplevenimai

samuel beckett

molojus

taip, leidosi naktis, bet tas žmogus buvo nekaltas, didžiai nekaltas, jis nieko nebijojo, o vis dėlto bijojo, nors nereikėjo bijoti nieko, jie nieko negalėjo jam padaryti, ar bent jau labai mažai. bet jis, aišku, to nežinojo. aš irgi nebūčiau to žinojęs, jei būčiau pagalvojęs apie tai. jis jautė grėsmę, savo kūnui, savo protui, gal jam ir grėsė kas, nors ir buvo nekaltas. o kuo čia dėtas nekaltumas? koks čia ryšys su nesuskaitomomis blogio šmėklomis? neaišku. man regis, jis buvo užsivožęs trikampę skrybėlę. ji mane pribloškė, pamenu, nors nebūčiau buvęs priblokštas, išvydęs kepurę su snapeliu ar katiliuką. žiūrėjau, kaip jis tolsta, perlietas jo nerimo, bent jau to nerimo, kuris gal ir nebuvo būtent jo nerimas, tačiau lietėsi vis dėl to su juo kažin kuria dalim. o gal tai buvo mano nerimas, pasiekęs jį, kas žino. manęs jisai nematė. buvau užsiglaudęs virš aukščiausios kelio vietos ir prisiplojęs prie uolos, kurios spalva buvo tokia pati kaip ir mano, kitaip tariant, pilka. galimas daiktas, kad jis tą uolą pastebėjo. dairėsi, tarsi norėdamas įrėžt į samonę būdingus to kelio bruožus, ir turėjo išvysti uolą, kurios šešėlyje prisiglaudžiau tarsi Belakva ar Sordelas, nebepamenu. tačiau žmogus, o juolab aš, - ne kelio bruožas, ne. turiu galvoje, jeigu, atsitikus kam nors neįprastam, jam kartais teks pro čia praeiti vėl, po ilgo laiko, nugalėtam ar ieškant kokio pamiršto daikto, ar norint ką nors sudeginti, jis ims ieškoti akimis uolos, o ne to atsitiktinumo jo šešėlyje, to daikto, judančio ir laikino, kuris yra dar gyvas kūnas. ne, jis tikrai manęs nematė, dėl priežasčių, kurias nurodžiau, ir dar dėl to, kad jam ne tai tą vakarą rūpėjo, nes jam rūpėjo ne gyvieji, o veikiau tai, kas nekruta iš vietos, ar kruta taip lėtai, kad vaikas iš to tik pasijuoktų, o ką jau kalbėti apie senį. kad ir kaip buvo, turiu galvoje, matė jis mane ar nematė, kartoju, stebėjau, kaip jis nutolsta, kovodamas (aš) su pagunda atsistoti ir sekti paskui jį, gal net pabūti su juo vieną dieną, kad jį geriau pažinčiau, kad nebūčiau toks vienišas.

nors ir nenorėjau ir tramdžiau save nuo bet kokio ištraukos komentavimo ar analizavimo, bet mane kažkaip pradėjo traukti nepažįstamieji ir pamėgau dvejoti. o laisvai lieti minčių, pamiršus logines reikmes, (dar) nemoku.