« dar vienas naujas žodis | Main | linkses »
Octubre 2, 2009
taigi,
anatolija.
long country is long, ir aš vis dar esu šiaurės vakaruose. kelionės highlight buvo pora dienų pas kurdą/armėną prietelių. continent spanning geek connection. storas programuotojas, rūko raudoną winstoną, nulaužęs filtrą, daro dievišką masažą, savanoriauja lgbt renginiuose, eina į darbininkų demonstracijas. už mėnesio jį ims į armiją, nors jam 30+ ir jis turi tris aukštuosius - turkijoje armijon ėmimo amžius yra tarp 18 ir 60 metų. nekeista, kad turi heito - tačiau ne to lietuviško žėlabiško savęs gailėjimo ir bejėgiškumo.
besibastydami pataikėme į vietinę šventę - berniuko apipjaustymą. viskas vyksta gatvėje ir vyksta visą naktį, dalyvauja gal koks šimtas žmonių. vienas dėdė su korg sintezatoriumi leidžia sulėtintą tranzą ir tuo pačiu sintezatoriumi groja rytietiškų pučiamųjų melodijas, kitas užima mc rolę. šoka visi - maži berniukai su akinukais, senukai, moterys su skarom, moterys be skarų ir su aukštakulniais batais, vietinis beprotis, trijų metų mergaitės, treninguoti paaugliai. alkoholio, suprantama, nė lašo. linksmas aštuonių metų šventės kaltininkas, akivaizdžiai dar nepaliestas peilio, yra papuoštas blizgančiais rūbais ir tokia, na, karūna.
point of destination.
miestukas mažukas, ir iš bet kurios jo vietos nors truputį matosi atmosferiniai kalnai, vienoje - dviejose - keturiose pusėse. kalnuose gyvena lokiai. maždaug taip:
sako, jis trijų k senumo - vietiniame muziejuke šalia sudėti bronzos amžiaus - hetitų - graikų - romėnų - bizantijos artefaktai. vietiniai sako, viskas čia taip. iš viso jame yra viena centrinė gatvė, šeši hamamai, daug minaretų, mažukė mečetė, turgus, kareivių, arklių, bobučių, kurios pardavinėja kaštonus, rudmėses, žoleles ir nepažįstamus grybus bei uogų karolius. taip pat keliasdešimt mobiliakų provaiderių kontorų (seriously -- nesuprantu jų verslo modelio), vienas alubaris, daug šėryklų, švarus kalnų vanduo, šūdo kvapelis, gyvatės, kepyklos.
istorija tokia, kad koks tai vietinis milijonierius davė miestui 100M dolerių - iš jų pastatė universitetą, ligoninę, mokyklų. todėl šalia vieno ubiquitous atatiurko portretų svetainėse, autobusuose ir mentų būdelėse kabo dar vienas godotinas dėdė.
prozako spalvos stroikė:
kas geriausia - tai saulė. visada, ryški, atominė. 25 C dieną, kalnų vėsa naktį.
bei tokia visur pasklidusi ne-parkė ir neskubėjimas. toks šiltas skėtis virš visų žmogiškųjų interakcijų. taip pripratau, kad fellow tautiečių snukučiai gadina nuotaiką.
dar vienas dalykas - tai tai, kaip jiems patinka liestis. tie magiški 45 asmeninės erdvės centimetrai, į kuriuos įsileidžiame tik keletą žmonių, čia negalioja. pripratau, viskas draugiškai, mammalian comfort.
Posted by kpmg at Octubre 2, 2009 8:29 PM 
Comments
ta saulės fotkė labai gerai - tikrai atominė ;)
Posted by: mic at Octubre 5, 2009 2:15 PM