opit

radau visai neblogą eilėraštį:

lyg būčiau
didžiulės bangžuvės prarytas
tarsi žinočiau
kad nuo galvos šita žuvis jau pūva
ir tik viltis
kad žuvis atsirūgtų ir vienintelė mintis
pasiekusi pusiau suvirškintą, beužgęstančią
sąmonę būtų:
išvemk mane bangini
į tyrą vandenyną
kur žvaigždės virš galvos
kur gieda sirenos tolumoj
ties horizontu
kur gera ir švaru
tarsi po paskutinio karo

-- v.v. landsbergis

kažkuri nesena branduolio fizikos paskaita:
- "elektromagnetinę sąveiką perneša virtualieji fotonai."
- "o kuo jie skiriasi nuo paprastų"?
- "jų neįmanoma aptikti."

iš karto prisiminiau maxwello demoną, dar kitus demonus, karštuosius bozonus bei tokio tipo pašnekesius. aukštos materijos, nepapisi.

tęsiant labai populiarią blogosferoje temą...
reiškia, didelis paveikslėlis judrioje miesto vietoje. jame yra: liniuotė, užrašas "+15.9 cm", mažas automobilis volkswagen golf kažką ten, bei kitas užrašas "visų laikų ilgiausias".
ką pagalvoja vidutinis statistinis spamo skaitytojas?
juokiausi gal dešimt minučių. aišku, dinamiškas reklamos verslas ir bybys - nieko naujo, bet vistiek.

tiksliųjų mokslų ir amatų atstovai, kad jų disciplinos neatrodytų tokios sausos, mėgsta susikurti visokių nuotaiką praskaidrinančių gyvulėlių.

štai IT pasaulyje yra pingvinai, kojotai, o kur dar artimesnieji demonai - cronas, smbd, pašto demonas ir, be abejo, beastie.

o fizikai?
pas mus yra Makswello demonas, kuris saugo mažytes dureles ir pro jas praleidžia tik greitas dujų daleles:

dar yra toks Laplaso demonas, kuris žino visų visatos dalelių padėtis ir greičius ir galėtų suskaičiuoti viską, kas bus ateityje:

turbūt paskaita tema "kaip pisti žmonėms protą, kai jie to nebenori?"

ryto skaitinys. taikliai.
Mano draugas sakė, kad mūsų kartos negalima pavadinti karta. Kaip kitos kartos turi kažką, kas juos vienija - pasaulėžiūros dalelę, kuri bendra visiems - mūsiškė neturi nieko tokio.Jis taip sakė per kelias pjankes ir buvo tuo tikrai įsitikinęs. Bet vieną dieną mes atradom tą gyslelę, kuri mūsų kartą vienija. Mes esame prikolo karta. Mūsų tėvų karta nėra prikolo karta. Jie turi ironijos, turi sarkazmo, bet prikolas yra ne tai. Ironija, sarkazmas, pašaipa atsiranda, kai tiki, kad yra kažkokia teisybė, kuri turėtų būti, ir ironizuoji, kai kažkas tos teisybės neatitinka.
<...>
O prikolas yra visa kita, kas yra juokinga: ne humoras ir ne ironija, o bet kas, kas sukelia tokį “nu pizdec”.

terapinės grupės išvykos į uteną metu mačiau vietinį laikraštį, gerai, kad buvo nežinomas ir nufotografavo.

einame į minėtą puslapį, ir iš tiesų:

siūlau vilniaus pankrokui važiuoti ten švęsti naujųjų metų.

rytoj dirbti trumpiau:
- filmas apie pankroko atėjimą į islandiją
- mokslo festivalis apie šviesą geležinkelio stoties antrajame aukšte, kur visai gali būti gražu.

apie kerėplas rašo japiškas nieklaikraštis.

ryt infoshope "pavasaris" rodysime filmus apie atominę bombą. nuo 20:00, angliškai.

• threads - apie tai, kaip sektųsi anglijai, jei prasidėtų atominis karas;
  
• trinity and beyond - apie tai, kaip amerikiečiai sukūrė bombą;
  
• la jetée - baisinio grožio pasakojimas apie trečią pasaulinį karą, keliones laiku, atmintį ir kitas banalybes.

  +, jei kas nors neišeis su minėtais filmais arba bus per mažai:
  

• night of the living dead (1968)) - slow zombies come first
  
• twelve monkeys - to pačio la jetée įkvėptas brazil režisieriaus filmas.
  

- amerikoje ruošiamasi gaisrininkus, kurie gali į žmonių namus įeiti be orderio, įgalioti pranešti apie įtartinus žmones, kurie, pavyzdžiui, "išreiškia nepasitenkinimą JAV, turi neįprastų chemikalų ar kitų medžiagų bei mažai baldų". įdomu, ką galvoja ray bradbury.

- kinijoje gamina gumytes plaukams iš prezervatyvų, susirūpinę ekspertai bijo dėl sifų antplūdžio.

- puiku usability/human management priminimas: niekaip neišeis žmonių paklusti absurdiškiems reikalavimams, jei tik jie supranta, kokie jie absurdiški.

- I, for one, welcome our new zombie cockroach overlords.

- naujieji laisvalaikio palitavimo taikiniai.