opit

šeštadienis: septynios ryto. stojam ant kauno kalno, šalta, vos ne valanda, beviltiška, "jei iki dvylikos nesustos, pervažiuosim skersai miestą ir tranzuosim į rygą, ane?", timeframe'as neišdega, lenkas diedukas kazimierzas su fūra, laužau liežuvį iki suwalkų.
man visą kelionę labai imponavo fūristų racijos. 19 kanalas - lenkų lenkijoj, 12 - lietuvių, 28 - lenkų lietuvoje, 17 - rusų. apima tris kilometrus, toks ubiquitous tinklas, nes niekad nesi be ryšio, tačiau niekad jo viso neaprėpi, ir nėra jokio centro, ir visos ląstelės lygios. dar verti paminėjimo lenkiški vietovardžiai, kuriais kas kartą džiaugiuosi - bugas, chojny, piatnica, quadų sklepas ir mano favoritė. taigi atsispiriam ir iškart peršokam į kitą ląstelę, pas gžegožą, kuris pagraudena, kad "jūsų tėvų vietoj neleisčiau" ir paleidžia prie varšuvos apvažiavimo. siauras greitai lekiančių autopriemonių kelias, visi sukioja pirštus prie smilkinių, pagaliau tipiškas jerzy arba tomekas - vėliau pasirodo, prekiautojas veidrodžiais darekas - paima beveik iki poznanės. temsta, aplinkui esantys lietuviai: "gerai, mergaitės, pamirksėkit šviesom, lipkit, čia kolektyvas jau eilės tvarką pasiskirstė", žopa, atsiduriam metalinėj tuščioj traukinių stoty.
poznanė, smagūs įkaušę lenkiukai parodo kelią ir sako "we'll join you at the party", wtf, kabokas "jumanji", tarptautinė linksmybė, licėjaus nuotrupos, alus ir aš save atleidžiu. padovanoju lenkiukui rastamanui skraidančios kiaulės šeimininkui savo popierėlius ir griūnu ant grindų, tik tam, kad atsikelčiau penktą ryto natūraliuoju būdu.
smagiai pliurptelim su dar neužmigusiais, vokietukas mosuoja balto vyno buteliu, niekaip neišeina pirkti cigarečių ir kažką pasakoja apie nuostabų škotišką girtą acentą, meksikietis tranzuoja į vilnių pamatyti sniego, mes einam daug kilometrų per supistą poznanę iki e30-ar-koks-ten, pirma pagal didumą kelionės žopa: dvi valandos, pro šalį einanti čigonaitė sako "dalęko", pagaliau jaukus lenkiukas pameta iki pniewy, niekieno vidurys, stojam ant kelio į kosztryną, prieky užlenda dvi prostitutės.
vokietukas interjero dizaineris su audi kažkiektaidaug, pašneka angliškai, papasakoja apie tai, kaip vokietijoj viskas eina blogyn, apie savo žmoną, kuri legaliai užsiima sąvadavimu, pasiūlo nupirkt pietus, visu rimtumu paleidžia europe - the final countdown ir išleidžia totaliam kaime hoenigsdorfe. tramvajus, atvažiavimo euforiją greitai keičia nusikalimo zaparas, mėtom eurus į taksofoną, o ragelis sako "čia toks negyvena", panika, pagaliau atsiduriam pas jaukų olandą filosofą ant grindų. bless you, hc.
[dar nukrypsiu, man baisiai patiko interneto terminalai tramvajų stotelėse, px, kad tūpas touchscreenas ir kad tik penkias minutes - užtenka, norint savo mažą kištuką prijungti prie pasaulinės rozetės. dar mačiau kabakuose daug public rozečių, normalios viešosios erdvės, gerai.]
paskui makalynė, kilometrai, bombų išmaltas parkelis, be abejo, kreuzbergas, alexanderplatz, dar kilometrai, malonūs prietelių namai, alus, turnė, sony centras naktį, kuris mane vis nustebina savo simuliakrine terafuturistine pompa, ir nusibaigimas ant grindų.
berlynas vapše žavus tuo savo persiskėlimu, ir vakarietiškas bleskas, ir apleistos rytų gamyklos, ir bombų duobės, tacheles - menininkai okupavo didžiulius namus, dabar ten didžiulės viešos dirbtuvės su namo dydžio videoprojekcijom ir meno, sakančio "velniop komerciją", pirkykla, mechaninių monstrų kiemas, skvotai, nudaužta bažnyčia, karšti kaštonai, didžiulės erdvės, skaudančios kojos, kebabai pas turką, kuris išrado jų dėjimo į bulką sistemą, bet pamiršo užpatentuot, stiklinės stotys, turkų vaikai, beprotis, akmeniu daužantis mobilų telefoną.[gal tau reikia baterijos?] vakare janas pasakojo, kad berlynas prasiskolinęs 70 milijardų eurų, užtat dabar žiauriai karpo socialinę paramą, kelia mokesčius už mokslą, stato nereikalingus dangoraižius ir skolinasi dar.
ką aš žinau, čia toks miestas, kur galima visaip, dėl to sugrįžtu pagert alaus ant suoliuko prie warschauer platz.
rytas, bėgam, traukinys, bliat', o pasas, panika, atgalpirmyn, "čia jums pleškutė, kai miške nakvosit ir viskas bus beviltiška", kilometrai, geroji degalinė, 15:00, žopa, linksmas olandas inžinierius, dirbęs marijampolėj, mėgstąs lietuvišką alų ir pirmą kartą matau žmogų, kuris susisuka vairuodamas autobahnu.
truputis už lenkijos sienos, dulkės ir temsta ir žopa, ir mane ima ta tąsi "aš ir kartono gabaliukas vs šimtai kilometrų alfalto, tūkstančiai mechaninių objektų ir nepažįstamų akių" baimė. stabdžiai ir žvyras, toks tikras lietuvis dėdytė, paima per visą lenkiją, leidžia dviems pernakvot ant viršutinio gulto ir duoda užvest fūrą. miah.
šiaip vienas šiltesnių atsiminimų - kaip temsta, žiebiasi žvaigždės, kepam ir dalinamės kiaušinienę ant dujinės viryklikės, o racijoj - pavargę tolimi prakaituotų vyrų balsai: "laimingai sugrįžt, bičiuli". "udači tebia, latvyš'".
skaudantis rytas, užtat visą dieną voliojuos, kasau pilvą ir žiūriu, kaip galinio vaizdo veidrodėlis liežia nubėgantį kelią. prie sienos peršokam pas linksmą atlapaširdį lietuvos rusą, kuris papasakoja istorijų apie mentus/vengriją/kazachstaniečius/kaip tenais kaip čia, pavaišina obuoliais, paskui įsisodina į savo mašinytę, "kak na zemlia sidet'", ir parveža iki pat durų. memo baigiau. laikas naujai trajektorijai.