opit

:) cia imho susije su jautrumu aplinkai arba su noru identifikuotis . nes pirmiausiai aplinkiniai nori suklasifikuoti, o po to tavo mintyse skamba ju zhodzhiu aidai. igauni informacijos ir asocijoji save su ishkylusiais vaizdais. kuo mazhiau klasifikavimu imho tuo geriau, bet kaip tada galesime skaiciuoti?:) imho zhmones klasifikuoti neetishka, o zhmonems save klasifikuoti prazhutinga.

/me kaip visada reikia POXyu`

k. vonegutas 'pianola'

ash humanitare!!!
:)

lol. nuo rugsejo pirmosios nebesusikalbesim :)
o su gerb may drisciau nesutikt: vonneguta labai myliu ir gerbiu, bet pianola - afigena socialine distopija. kas, be abejo, jos nenuvertina, nei kiek :)

jei klasifikuojama ne į hierarchiją, o kategorijas, tai nieko tokio. tarkim, gali priklausyti kategorijoms "tiksliukas", "jautrios sielos", "fantastas", "pučia", "anarchistas", "valgo mėsą kai jos nori", "mėgsta alkoholį su saiku", "literatas" bei "priklausomas nuo interneto". ir tai nėra nesuderinama, nes, nu, taip yra. ir iš atsakymo į vieną klausimą negali nuspėti atsakymo į kitą, už tai kad pažint žmogų, reik klausinėt apie viską, ir dar pirmiau įgyt jo pasitikėjimą, kad jis nuoširdžiai atsakytų. ir vis tiek visko nesužinosi, nepaklausi, nes tu neįsivaizduoji, kokie dalykai kitam žmogui egzistuoja ir yra svarbūs, gali apie juos būti net negirdėjęs. bet mes renkamės, mes ieškome, mes randame, turime nuomonę; nežinom, neturim nuomonės. mes bendraujam. pagal tai, kaip žmogus atrodo, elgiasi, kalba, ką mokosi, dirba, pagal jo atsakymus mes jam priskiriame kažkokias kategorijas, stereotipus, susidarome nuomonę, atitinkamai bendraujame toliau. zodiako ženklas, charakterio tipas, profesija, miestas, lytis. jei nebūtų klasifikacijos, kiekvieną žmogų reikėtų pažinti iš naujo. pasitelkdami kategorijas, mes, gavę šiek tiek informacijos apie žmogų, galime jam savo nuožiūra priskirti būdingas savybes, ir tik vėliau, bendraujant daugiau, jas tikslinti. taip mes apsiginame nuo per didelio informacijos kiekio, ir kartu trūkstamą informaciją sukuriame patys. optimizacija.

nesutinku su menesiu.
taciau kadangi esu humanitare, privalau neargumentuoti. gaila :P

sutinku su mėnesiu. kadangi nesu nei humanitaras, nei mėsa, tai irgi galiu sau leisti neargumentuoti. tiesiog gal reikia neperlenkti lazdos su tom kategorijom. nes paimkime du totaliai prasigėrusius chronibalus ties prasmirdusios picerijos, kad ir raugyklos gatvėje (pravda buvo tokia tikrai ne vėliau kaip iki nainti faiv ano amžiaus nuo kristaus gimimo metų), durų. ir vienas ir kitas geria viską kas degą. abiejų akys užtraiškanojusios atstumiančio vaizdo pūliais ir nuo abiejų vienodai šlykščiai smirda myžalais. bet vienas buvo trečiadienį, o kitas ketvirtadienį. su tuo ketvirtadieniniu kažkodėl buvo vaisai fun persimesti keletą žodžių. jis buvo nevulgarus, skirtingai nuo trečiadieninio, kuris apart savo prasigėrimo nieko daugiau pasididžiuotino neturėjo, ar nesugebėjo parodyti. todėl phuqen robotixai ir visokie humanoidai dar ilgai gali šikti ant žolės kol dirbtinis intelektas sugebės taip pat lanksčiai apjungti milibilijardines kategorinius ir subkategorinius kintamuosius į unikalius, ištisomis savybių aibėmis besiprasikeičiančius tarpusavyje, nepastovios būsenos apibendrinimus, kaip žmogas.

ish karto matosi, kas cia tikri humanitarai - tie, kas ilgiausiai peza :))

pavyzdziui, mano drauge daznai tipizuoja ir kategorizuoja, kad pateisintu neadekvacius aplinkiniu veiksmus ir nugaletu atsirandanti susvetimejima. Ypac, kai bendrauti visgi reikia. Principai gali buti ivairus: "sunki vaikyste", "aplinka kalta" ir pan. Cia panasi situacija kaip ir su Nerimo atveju. Neapibreztas Nerimas yra daug bjauresnis dalykas, nei Ivardinta Baime:)