opit

Spėju, tai prasidėjo Londone, toje netikroviškoje graikiškoje tavernoje Battersea Park gatvėje, priešpiečiaujant Koheno firmos sąskaita. Negyvas garuose atšildomas maistas, ir jie pusvalandį ieškojo kibirėlio su ledu retsinai.
Kohenas dirba Barris-Watfordo kompanijai, jie leidžia dideles, madingas “verslo klasės” knygas minkštais viršeliais: iliustruotas neono ženklų, kiniško biliardo ar prisukamų okupuotos Japonijos žaislų istorijas.
Aš buvau ką tik baigęs fotografuoti krūvą batų reklamų. Kalifornijos merginos įdegusiomis kojomis, apautomis lengvais Day-Gb sportiniais bateliais lakstė St. John’s Wood eskalatoriais ir Tooting Bec platformomis. Taupi ir ambicinga nauja agentūra nusprendė, kad Londono transporto paslaptingumas padės parduoti grublėtapadžius nailoninius sportbačius. Sprendžia jie, aš tik fotografuoju.
O Kohenas, kurį šiek tiek pažinojau iš Niujorko laikų, pakvietė mane priešpiečiauti dieną prieš man išskrendant iš Heathrow aerouosto. Jis atsivedė jauną, labai madingai apsitaisiusią moterį, vardu Dialta Dones, kuri praktiškai neturėjo smakro ir buvo įžymi pop meno istorikė. Regiu ją žengiančią šalia Koheno po sklandančiu neono ženklu, mirksinčio „ŠTAI KELIAS Į BEPROTYBĘ“ didžiosiomis sans-serif raidėmis.
Kohenas mus supažindino ir paaiškino, kad Dialta buvo svarbiausia naujausio Barris-Watfordo projekto, iliustruotos, jos žodžiais tariant, Amerikos racionaliojo moderno istorijos, iniciatorė. Kohenas projektą pavadino “lazerinio ginklo gotika”, o darbinis pavadinimas buvo “Sklandantis Futuropolis: Ateitis, Kurios Nebuvo”.
Kai kurie britai yra apsėsti barokinių Amerikos pop kultūros
elementų, tai primena fetišistinį Vakarų vokiečių potraukį kaubojams ir indėnams ar nenormalų prancūzų jaučiamą senų Džerio Lewiso filmų alkį. Dialta Dones jautė tokią maniją unikaliai Amerikos architektūros
formai, kurios dauguma amerikiečių nė nepastebi. Iš pradžių aš
nė nesupratau, apie ką ji kalba, tačiau palengva suvokiau jos
viziją. Pajutau, kaip prisimenu šešto dešimtmečio sekmadienio ryto televizijos laidas.
Kartais, kad nenutrūktų vietinės stoties transliacija, rodydavo senas pašvinkusias kino kronikas. Sėdėdavai su riešutų kremo
sumuštiniu ir pieno stikline, o lygus holivudinis baritonas tau pasakodavo, kad Tavo Ateityje yra Skraidanti Mašina. Trys Detroito inžinieriai krapštydavosi aplink seną sparnuotą Nešą,o tu pamatydavai jį pasiutusiai nudardant kokiu nors apleistu Mičigano greitkeliu. Niekad nepamatydavai, kaip jis pakyla, bet jis išskrido į Dialtos Dones svajonių šalį, tikruosius ištisos nevaržomų technofilų kartos namus. Ji kalbėjo apie tuos “futuristinės” trečio ir ketvirto dešimtmečio architektūros likučius, kuriuos kasdien praeiname Amerikos miestuose nė nepastebėdami: briaunotas kino palapines, spinduliuojančias kažkokią paslaptingą energiją, pigių prekių parduotuves su grūdėto aliuminio fasadais, kėdes chromo kojomis, renkančias dulkes pereinamų viešbučių koridoriuose. Ji matė šiuos dalykus tarsi sapnų pasaulio segmentus, kuriuos nerūpestinga dabartis nušveitė į šalį, ir norėjo, kad juos fotografuočiau.
Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado pirmoji Amerikos industrinių dizainerių karta. Iki ketvirto dešimtmečio visi drožtukai atrodė kaip drožtukai – tas pats karalienės Viktorijos laikų mechanizmas, na, galbūt koks nors dekoratyvinis užraitymas. Po šių dizainerių atsiradimo kai kurie drožtukai, regis, buvo surinkti vėjo kamerose. Dauguma atvejų pokytis buvo tik kosmetinis – po glotniu chromo apvalkalu tebeglūdėjo tas pats Viktorijos laikų mechanizmas. Tai buvo gana protinga, kadangi garsiausi Amerikos dizaineriai atsirado iš buvusių Brodvėjaus dizainerių. Visa tai buvo scenografija, krūva kruopščiai paruoštos butaforijos, skirtos žaisti gyvenimą ateityje.
Geriant kavą Kohenas ištiesė storą vyniojamojo popieriaus voką
su nurodymais. Mačiau sparnuotas statulas, saugančias Huverio
užtvanką, keturiasdešimties pėdų aukščio gobtuvus, svyrančius nuo įsivaizduojamo uragano. Mačiau tuziną Frenko Loydo Raito projektuoto Johnson's Wax pastato nuotraukų, greta - senus Nuostabių Istorijų viršelius, kuriuos piešė toks Frenkas R. Polas. Johnson's Wax darbuotojai turėjo jaustis, tarsi jię žengtų į vieną iš bulvarinių Polo utopijų, išpurkštų aerozoliniais dažais. Raito pastatas, rodės, buvo suprojektuotas žmonėms, kurie vilkėjo baltas togas ir avėjo organinio stiklo sandalus. Stabtelėjau prie vieno grandiozinio propanu varomo lėktuvo eskizo: vien sparnai, tarsi storas simetriškas bumerangas su langais netikėčiausiose vietose. Rodyklės žymėjo didžiąją šokių salę ir du skvošo kortus. Eskizas buvo nupieštas 1936 metais.
- Šis daiktas nebūtų galėjęs skristi…? - aš pažvelgiau į Dialtą Dones.
- O, ne, nelabai, netgi su šiais dvylika gigantiškų propelerių, bet jie mėgo estetiką, matai? Iš Niujorko į Londoną - per mažiau nei dvi dienas, pirmosios klasės valgomieji, privatūs kambarėliai, deginimosi deniai, džiazas vakarais...Dizaineriai buvo populistai, matai: jie siekė duoti publikai tai, ko ji troško. O publika troško ateities.
Burbanke gyvenau jau tris dienas, bandydamas užkrėsti tikrai nekaip atrodantį rokerį entuziazmu, kai atėjo siuntinys iš Koheno. Įmanoma fotografuoti tai, ko nėra, bet tai velniškai sunku, ir todėl tai labai gerai parduodamas talentas. Man tai neblogai sekasi, tačiau nesu geriausias, o šis vargšas vaikinas piktnaudžiavo mano Nikono patikimumu. Aš išėjau, susikrimtęs, kadangi mėgstu padaryti kokį gerą darbą, bet nebuvau visiškai nuliūdęs, kadangi tikrai įsitikinau, kad mane atrinko darbui, ir nusprendžiau atsigauti vykdydamas kilniai menišką Barris-Watfordo užsakymą. Kohenas atsiuntė keletą knygų apie ketvirtojo dešimtmečio dizainą, dar daugiau moderniųjų pastatų nuotraukų ir Dialtos Dones mėgstamiausių šio stiliaus nuotraukų penkiasdešimtuką.
Fotografuojant architektūrą, tenka daug laukti. Pastatas tampa tam tikru saulės laikrodžiu laukiant, kol šešėlis nušliauš nuo norimos detalės ar kol struktūros masė ir balansas atsiskleis tam tikru būdu. Kol laukiau, galvojau apie save Dialtos Dones Amerikoje. Kai išskyriau iš aplinkos keletą fabriko pastatų, pastatytų ant stiklo Hasselblade, jie įgijo tam tikros grėsmingos didybės, tarsi stadionai, kuriuos Albertas Špėjeris sukūrė Hitleriui. Tačiau likusi dalis buvo
negailestingai pasenusi, efemerinis šlamštas, išspaustas iš ketvirto
dešimtmečio Amerikos kolektyvinės pasamonės, teišliekantis tik palei
niūrius rėžius, nusagstytus dulkėtais moteliais, čiužinių
didmeninėmis parduotuvėmis ir mažomis naudotų mašinų
stovėjimo aikštelėmis. Aš nepaprastai žavėjausi degalinėmis.
Dones eros klestėjimo laikotarpiu jie nusamdė Mingą
Negailestingąjį suprojektuoti Kalifornijos degalines. Linkstąs
prie gimtojo Mongo architektūros, jis keliavo pirmyn ir atgal palei
pakrantę, iškeldamas spindulinių ginklų platformas iš balto tinko.
Daugybė jų puošė neskoningus centrinius bokštus, apvestus keistais
radiatorių antbriauniais, kurie buvo šio stiliaus ryškiausias motyvas.
Šie bokštai, rodės, galėtų generuoti galingus neapdoroto tecnologinio
entuziazmo pliūpsnius, jei tik rastum jungtuką. Aš nufotografavau
vieną San Jose, valanda iki atvykstant buldozeriams, sugriovusiems šią struktūrinę plastiko, skalų ir pigaus betono tiesą.
-Galvok apie tai, - buvo sakiusi Dialta Dones,-kaip apie paralelinę
Ameriką: 1980-ieji, kurių niekad nebuvo. Sudužusių sapnų architektūra.
Tai buvo mane vedanti idėja keliaujant jos įmantriais
socioarchitektūriniais kančių keliais savo raudona Toyota ir
laipsniškai pasineriant į tą šešėliuotą Amerikos, kurios
nebuvo, įvaizdį – Coca Colos gamyklos, primenančias į
krantą išmestus povandeninius laivus, penktarūšiai kinoteatrai, tarsi
kažkokios pražuvusios sektos, garbinusios mėlynus veidrodžius ir
geometriją, šventyklos. Keliaudamas per tuos užslėptus griuvėsius,
stebėjausi, ką tos žuvusios praeities gyventojai pagalvotų apie
dabartinį pasaulį, kuriame gyvenu. Ketvirtasis dešimtmetis sapnavo
baltą marmurą ir sūkuriuojantį chromą, nemirtingą
krištolą ir poliruotą bronzą, tačiau raketos nuo Gernsbako
žurnaliukų viršelių krito ant Londono nakties tyloje, kaukdamos. Po karo kiekvienas nesunkiai gavo po mašiną ir pažadėtąjį
greitkelį, kuriuo galėjo ją vairuoti, taigi dangus pats aptemo, o
dūmai ėdė marmurą ir išgraužė skylutes stebuklingame
krištole...
Ir vieną dieną Bolino pakraščiuose, ruošdamasis fotografuoti
ypatingai prašmatnų Mingo karinės architektūros pavyzdį,
prasiskverbiau pro plonytę membraną, tikimybės membraną...
Keistai švelniai peržengiau Ribą, ir, pažvelgęs viršun, išvydau dvylikos variklių varomą daiktą, tarsi išpampusį bumerangą, vien tik sparnai, burzgiantį į rytus su drambliška elegancija, taip žemai, kad galėjau suskaičiuoti kniedes ant jo dulsvos sidabrinės odos ir galbūt išgirsti džiazo aidą.
Aš tai nunešiau Kihnui.
Mervui Kihnui, laisvai samdomam žurnalistui, kurio specializacija buvo pterodaktiliai Teksase, kaimo jurgiai, matę NSO, prasti Loch Neso monstrai ir pačios beprotiškiausios sąmokslo teorijos, kokias tik begalėjo pagimdyti Amerikos masinė sąmonė.
- Neblogai, - tarė Kihnas, valydamasis geltonus Polaroid fotografinius akinius į havajietiškų marškinių kraštą, - bet tai nėra pamišimas, trūksta to tikrojo sklandumo.
- Bet aš tai mačiau, Mervinai.
Mes sėdėjome prie baseino žėrinčioje Arizonos
saulėkaitoje. Jis buvo atvykęs į Tucsoną susitikti su būreliu pensininkų
ex-tarnautojų iš Las Vegaso, kurių lyderė gaudavo žinutes iš Jų
per savo mikrobangų krosnelę.
Aš vairavau visą naktį, ir tai jautėsi.
- Žinoma. Žinoma, matei. Skaitei mano rašinius; ar nepastebėjai mano NSO problemos išaiškinimo? Jis lengvas, aiškus ir kaimietiškai paprastas: žmonės – jis rūpestingai užsidėjo akinius ant ilgos vanagiškos nosies ir įbedė į mane basilisko žvilgsnį, - mato...daiktus. Žmonės mato tuos daiktus. Nieko ten nebūna, bet žmonės vis tiek tai mato. Galbūt todėl, kad jiems to reikia. Skaitei Jungą, turėtum žinoti tiesą...Tavo atveju ji tokia paprasta: pripažįsti, kad galvojai apie tą beprotišką architektūrą, fantazavai...žiūrėk, esu tikras, esi vartojęs narkotikų, tiesa? Kiek žmonių pragyveno Kalifornijoje septintąjį dešimtmetį nehaliucinuodami? Visos tos naktys, kai suvokdavai, kad ištisos armijos Disnėjaus technikų įaudė animuotas hologramas į tavo džinsų medžiagą, ar
atvejai, kada...
- Bet tai buvo ne taip.
- Žinoma, ne. Visai kitaip, viskas vyko “realybėje”, tiesa? Viskas normalu, ir staiga atsiranda monstras, mandala, neoninis cigaras. Milžiniškas Tomo Svifto lėktuvas. Visą laiką taip būna. Net nesi pamišęs. Tu tai žinai, ar ne?
Jis išsigraibė alų iš aplamdyto jūros putos šaldiklio šalia
kėdės.
- Praeitą savaitę buvau Virdžinijoje. Graysono apygarda. Kalbėjausi su šešiolikmete, kurią užpuolė lokio galva.
- Kas?
- Lokio galva. Nukirsta lokio galva. Ši galva, girdi, sklandė aplinkui mažoje skraidančioje lėkštėje, atrodė tarsi pusbrolio Weino seno Kadilako ratlankis. Turėjo raudonas, švytinčias akis, kaip dvi cigaro žarijas ir teleskopines chromo antenas, kyšinčias iš už ausų. - Jis nusiriaugėjo.
- Tai ją užpuolė? Kaip?
- Geriau tau nežinoti, esi lengvai paveikiamas. Ji buvo šalta - jis pradėjo šnekėti su prastu pietietišku akcentu - ir metalinė. Skleidė elektroninius garsus. Dabar tai visiškai tikra, tiesiai iš kolektyvinės pasamonės, ta mergytė - ragana. Jai tiesiog nėra vietos šioje visuomenėje. Jei nebūtų užaugusi su "Bionic Man" ir visais tais "Star Trek" perdirbiniais, būtų mačiusi velnią. Ji per daug žino. Ir žino, kad tai iš tiesų jai nutiko. Išsinešdinau penkios minutės iki ateinant kietiems NSO tyrinėtojams su melo detektoriumi.
Turbūt atrodžiau suirzęs, nes jis rūpestingai padėjo savo alų šalia šaldiklio ir atsisėdo.
- Jei nori geresnio paaiškinimo, pasakysiu, kad matei semiotinį vaiduoklį. Pavyzdžiui, visos tos kontaktų istorijos yra tam tikra rūšis visą mūsų kultūrą persmelkiančios mokslinės fantastikos. Aš priimčiau už gryna pinigą ateivius, bet ne tokius, kurie atrodo tarsi šeštojo dešimtmečio komiksai. Tai semiotiniai fantomai, gabaliukai gilios kultūrinės fantazijos, kuri atsidalijo ir egzistuoja savaime, tarsi Žiulio Verno orlaiviai, kuriuos vis dar tebemato seni Kanzaso fermeriai. Bet tu matei kitokio tipo vaiduoklį, štai kas. Tas lėktuvas kažkada buvo masinės pasamonės dalis. Tu kažkaip už to užkliuvai. Svarbiausia - dėl to nesijaudinti.
Tačiau aš jaudinausi.
Vėliau Kihnas susišukavo savo retėjančius plonus plaukus ir išėjo paklausyti, ką gi Jie buvo pasakę, o aš užsitraukiau užuolaidas savo kambaryje ir atsiguliau kondicionuojamoje tamsoje pasijaudinti. Vis dar jaudinausi, kai prabudau. Kihnas buvo palikęs žinutę ant mano durų; jis išskrido į šiaurę čarteriniu reisu patikrinti gandų apie galvijų sužalojimus (jis juos vadino "pjausniukais", dar viena jo žurnalistiška ypatybė.)
Užkandau, nusiprausiau, nurijau trapią tabletę, kuri voliojosi mano skutimosi reikmenų dėžutėje trejus metus, ir pasukau atgal į Los Andželą.
Greitis apribojo mano regėjimo lauką iki Toyotos žibintų apšviečiamo tunelio. Kūnas gali vairuoti, kol protas ilsisi, pasakiau sau. Ilsisi ir nekreipia dėmesio į keistą periferinę amfetamino ir nuovargio uždangą, vaiduoklišką, švytinčią augaliją, kuri keroja proto užkampiuose važiuojant naktiniais greitkeliais. Tačiau protas nesiilsėjo, Kihno nuomonė apie tai, ką aš jau buvau linkęs vadinti savo "regėjimu", be atvangos sukosi mano galvoje. Semiotiniai vaiduokliai.
Kolektyvinės svajonės fragmentai, besisukantys mano sukeltame vėjyje. Kažkaip ši rekursiška grįžtamoji kilpa sustiprino tabletės veikimą, vaizdiniai šonuose pradėjo įgauti infraraudonųjų palydovinių nuotraukų spalvas, Toyotos keliamas vėjas žarstė švytinčias šiukšles.
Tada aš sutojau kelkraštyje, pustuzinis aliumininių alaus skardinių paskutinisyk mirktelėjo, kai išjungiau priekinius automobilio žibintus. Pagalvojau, kiek dabar valandų Londone, ir pabandžiau įsivaizduoti Dialtą Dones, pusryčiaujančią savo bute Hempstede, apsuptą glotnių chromo figūrėlių ir knygų apie Amerikos kultūrą.
Šioje šalyje naktys dykumose yra didingos, mėnuo atrodo esąs daug arčiau. Ilgai į jį stebeilijausi ir nusprendžiau, kad Kihnas buvo teisus. Svarbiausia - nesijaudinti. Kasdien visame kontinente žmonės, kur kas normalesni nei aš kada nors norėjau būti, matė milžiniškus paukščius, didpėdžius, skraidančias naftos versloves, tik dėl to Kihnas buvo užsiėmęs ir pasiturintis. Kodėl gi turėčiau jaudintis dėl akimirką išsilaisvinusios 1930-ųjų pop fantazijos? Nusprendžiau eiti miegoti ir nesijaudinti dėl nieko, išskyrus barškuoles ir kanibalus hipius, buvau saugus tarp draugiškų manojo kontinuumo pakelės dulkių. Ryt, nusprendžiau, važiuosiu į Nogalesą ir fotografuosiu senus viešbučius, tą jau keletą metų ketinau padaryti.
Tabletės poveikis baigėsi.
Mane pažadino šviesa, o tada išgirdau balsus.
Šviesa sklido iš už manęs ir metė besimainančius šešėlius mašinos viduje. Balsai buvo ramūs, visai šalia, vyras ir moteris, pasinėrę į pokalbį.
Kaklas buvo sustingęs, o akiduobės - tarsi pripiltos žvyro. Koja nutirpo, prispausta prie vairo. Marškinių kišenėje susigraibiau akinius.
Tada apsisukau ir pamačiau miestą. Dėžėje gulėjo keletas knygų apie ketvirtojo dešimtmečio dizainą su idealizuoto miesto brėžiniais, kurie rėmėsi Metropoliu ir Ateities dalykais, tačiau buvo daug didesnis, perrėžiantis tobulai architektūriškus debesis, su prieplaukomis cepelinams ir beprotiškomis neono spiralėmis. Tai buvo modelis to miesto, kuris iškilo prieš mane. Spiralės rėmėsi į spirales, sudarydamos žėrinčio zikurato pakopas, kurios vedė į centrinį auksinės šventyklos bokštą, apvestą tomis keistomis Mongo radiatorių detalėmis.
Mažiausiame šių bokštų galėjai paslėpti Empire State pastatą. Krištolo keliai vingiavo tarp spiralių, juos vėl ir vėl perkirsdavo apvalaini sidabriški daiktai, panašūs į gyvsidabrio lašelius. Ore buvo pilna laivų: milžiniškų sparnuotų orlaivių, mažyčių greitų sidabrinių dalykėlių (kartais kuris nors gracingai pakildavo nuo tiltų ir prisijungdavo prie šokio danguje), mylios ilgumo cepelinų, sklandančių laumžirgiškų girokopterių...
Tvirtai užsimerkiau ir susmukau sėdynėje. Atsimerkęs priverčiau save išvysti kilometrinį stulpelį, dulkšvas kelio dulkes ant prietaisų panelio ir pergrūstą peleninę.
- Amfetamininė psichozė, - tariau.
Atsimerkiau. Panelis tebebuvo prieš mane, dulkės, sutrėkšti filtrai. Labai atsargiai, nepajudindamas galvos, įjungiau žibintus.
Ir pamačiau juos.
Jie buvo šviesiaplaukiai. Jie stovėjo šalia savo mašinos, aliumininio avokado su pelekišku vairu, kyšančiu iš mašinos viršaus ir juodomis lygiomis padangomis, nelyg iš vaikiškų žaisliukų. Jis laikė ją apkabinęs per liemenį ir rodė ranka link miesto. Jie abu dėvėjo baltai; laisvi drabužiai, plikos blauzdos, švarutėliai balti bateliai.
Nei vienas jų nekreipė dėmesio į mano žibintų šviesas. Jis sakė kažką išmintingo ir stipraus, ji linksėjo, ir staiga aš išsigandau, išsigandau dėl visiškai kitokio dalyko. Ne dėl psichinės sveikatos; kažkaip jaučiau, kad miestas, plytintis prieš mane buvo Tucsonas, svajonių Tucsonas, pagimdytas kolektyvinio epochos troškimo. Kad jis buvo tikras, absoliučiai tikras. Tačiau pora prieš mane gyveno jame, ir jie mane gasdino.
Jie buvo Dialtos Dones 80-ųjų, kurių nebuvo, vaikai, Svajonės įpėdiniai. Baltieji, šviesiaplaukiai ir turbūt mėlynakiai. Jie buvo amerikiečiai. Dialta buvo sakiusi, kad Ateitis pirmiausiai atėjo į Ameriką, tačiau praėjo pro šalį. Bet ne čia, Svajonės širdyje. Šioje vietoje mes gyventume ir gyventume sapnų logikoje, kurioje nebuvo vietos užterštumui, iškastinio kuro išsekimui ar karams, kuriuos galima pralaimėti. Jie buvo švytintys, laimingi, visiškai patenkinti savimi ir savo pasauliu. Tai buvo jų pasaulis Svajonėje.
Už manęs švytėjo apšviestas miestas - prožektoriai raižė dangų su neapsakomu malonumu. Įsivaizdavau žmones, keliaujančius balto marmuro aikštėmis, tvarkingus ir pasitempusius, jų šviesios akys tvieskė iš entuziazmo dėl sidabro mašinų ir šviesos užlietų alėjų.
Tame pajutau visą grėsmingą Hitlerjugendo propagandos beprotybę.
Užvedžiau variklį ir lėtai pavažiavau į priekį, kol nuo mano bamperio iki jų liko kokios trys pėdos. Jie vis dar manęs nematė. Nuleidau langą ir klausiausi, ką kalba vyriškis. Jo žodžiai buvo ryškūs ir nenuoširdūs, tarsi kokio nors verslininko nuo Komercijos Kabineto brošiūros, ir žinojau, kad jis visiškai jais tikėjo.
- Džonai,-išgirdau moters balsą,- mes pamiršome suvalgyti savo maisto tabletes. Ji ištraukė du šviesius paplotėlius iš kažkokio dalyko ant savo diržo ir ištiesė vieną vyriškiui. Aš grįžau į greitkelį ir pasukau link Los Andželo, mirksėdamas ir purtydamas galvą.
Paskambinau Kihnui iš degalinės - naujos, prasto ispaniško moderno stiliaus. Jis buvo ką tik grįžęs iš savo ekspedicijos ir neatrodė, kad kreiptų dėmesį į mane.
- Taip, čia keistas atvejis. Ar bandei ką nors nufotografuoti? Nesvarbu, ar nuotraukos išeitų, bet jų nebuvimas tavo istorijai suteikia įdomaus jaudulio.
Bet ką aš turėčiau daryti?
- Žiūrėk televizorių, ypač tv žaidimus ir muilo operas. Arba pornografinius filmus. Kada nors matei Nazi Love Hotel? Jį rodo per kabelinę. Tikrai pasibjaurėtina. Tiesiog tai, ko tau reikia.
Apie ką jis kalbėjo?
- Liaukis inkšti ir paklausyk manęs. Pasakysiu tau verslo paslaptį: tikrai blogi vaizdai gali išvaryti tavuosius semiotinius vaiduoklius. Jei tai man padeda padeda nusikratyti skraidančių lėkščių, nuvys ir tavuosius Art Deco futuroidus. Pagaliau, ką gali prarasti?
Tada jis atsiprašė, teisindamasis rytiniu susitikimu su Išrinktaisiais.
- Kuo tokiais?
- Tais seniais iš Las Vegaso, su mikrobanginėm.
Aš paskambinau į Londoną, susiradau Coheną Barris - Watforde ir pasakiau, kad jo fotografas buvo priimtas prailgintam sezonui Prieblandos Zonoje. Galų gale leidau automatui išvirti neįmanomo stiprumo juodos kavos puoduką, įlipau atgal į Toyotą ir pasileidau link Los Andželo.
Los Andželas buvo blogas sumanymas, aš ten praleidau dvi savaites. Tai buvo Dones šalis, per daug Svajonės, per daug jos fragmentų, kurie manęs tykojo. Vos nesudaužiau mašinos ant tilto netoli Disneilendo, kai kelias išsiskleidė tarsi origami žaisliukas ir atvėrė galybę eismo juostų, kuriomis lėkė chromo lašiukai. Dar blogiau, Holivude buvo pilna pernelyg panašių į tą Arizonoje matytą porą žmonių. Nusisamdžiau italą direktorių, kuris sudurdavo galą su galu dirbdamas užtamsintame kambaryje ir grįsdamas lauko aikšteles, jis atspausdino visus negatyvus, kuriuos padariau dirbdamas Dones. Pats nenorėjau į tai žiūrėti.Tačiau Leonardo tai regimai nekasė, jam baigus, patikrinau nuotraukas, išskleidęs jas kaip kortų kaladę, jas užantspausdavau ir išsiunčiau oro paštu į Londoną. Tada nuvažiavau su taksi į kiną, kuris rodė Nazi Love Motel; visą kelią buvau užsimerkęs.
Koheno sveikinimo telegramą gavau San Franciske po savaitės. Dialtai be galo patiko nuotraukos. O jis žavėjosi tuo, kaip aš "iš tikrųjų įsijaučiau" ir nekantriai laukė tolesnio mudviejų bendradarbiavimo. Tą popietę išvydau skraidantį bumerangą virs Castro gatvės, bet jis buvo kažkoks išskydęs, tarsi nevisiškai ten egzisuotų. Nuskubėjau į artimiausią spaudos kioską ir susiradau viską, ką galėjau, apie degalų krizę ir atominės energetikos keliamą grėsmę. Buvau ką tik nusprendęs skristi į Niujorką.
- Velniškai bjauriam pasauly gyvenam, ką? - prekybininkas buvo liesas juodaodis sugedusiais dantimis, akivaizdžiai nešiojantis peruką. Aš linktelėjau, žvejodamas gražą džinsų kišenėse, trokšdamas susirasti suoliuką parke ir pasinerti į tikrus artimos distopijos, kurioje gyvename, įrodymus.
Bet galėtų būti ir blogiau, ne?
- Tiesa, - pasakiau, - arba dar blogiau, galėtų būti tiesiog tobula.
Jis stebėjo mane nueinantį gatve, nešiną mažu kondensuotų katastrofų ryšeliu.