opit

Vaikas, nebijok, miegok, eik tu nx, miegok, ar nori legendos?
Apie Vilnių.
Apie elektrą.
Apie laiką.
Apie agregatus.
Apie sapnus-
nu
Ar žinai tą lauką, pilną elektros stulpų? prie posūkio, netoli mokyklos, tas metalo ir stiklinių izoliatorių džiungles?
Ar žinai tuos pačius didžiuosius stulpus, aukštus, jie gaudžia papūtus vėjui, tarp jų nutiesta daug storų kabelių, jais bėgioja elektros srovė.
Jei vėjas papūstų dar stipriau, tie patys patys didieji nuvirstų ir nugriautų visą korporatyvinių biurų ir gamyklų kvartalą. Jie neįbetonuoti ir neįžeminti, kodėl jų niekas neprisegė tvirčiau, ar žinai? Vieną dieną jie gali imti ir užgriūti klykiančiai miniai ant galvų. kabeliai jų nesulaikys, kas ten tokio - siūleliai. Jei vienas pradėtų virsti ant šono, užkliudytų kitą, tas dar kitą - kaip domino, ir visi gulėtų ant žemės tarsi pušys Tunguskoje.
Bet jie negrius, priešingai, griūsime mes. Vieną dieną, jeigu tu to sulauksi - aš jau nebe. Tu turbūt nežinai, tu užmiegi, o naktimis jie atkelia metalines karkasines kojas nuo žvyro, prasimankština ir, peržengę simbolinę tvorelę, pasklinda po gatves. Juk matei - jų ten stovi daug, o laidus galima lengvai nukabinti - nuvynioja nuo izoliatorių, ir viskas, jie lieka mėtytis ant žemės tarsi perukai.
Vieną naktį, tu dar buvai mažas, aš mačiau vieną žiūrint pro virtuvės langą. ("Žiūrint" - ne visai tikslus žodis, greičiau švysčiojant maža raudona lempute. Jie baisiai dideli, sakau tau, plieninės sąvaros girgžda ir cypia lenkiantis, prisilietus laidų, laidais pasipila kibirkštys ir kitame miesto gale netikėtai sugenda troleibuso stabdžiai.
Kada nors jie nusimes įkyrėjusius pančius ir išraus kitus savo brolius -
gelžbetoninius elektros stulpus, troleibusų laidų atramas, palydovines antenas, galbūt net kelio ženklus, kiekvienas griebs po žaibolaidį ir Vakarų Skirstomiesiems Tinklams bus šakės.