tumblr series of tubes:

>>

« gyvuliukas | Main | kliedesiai »

Octubre 6, 2003

M is for Movement

Brangieji CrimethInc. nariai,
Taigi, jūsų idėjos nuostabios-kodėl jūs jas švaistote kurtiems pankrokeriams ir kitoms mirusių radikalizmų atliekoms? Kodėl gi jums nepabandžius sukurti naują jūsų pačių judėjimą, Crimethinkizmą, kaip padarė komunistai ir nudistai?

I.NietzChė's Atsakymas: Ne.
Judėjimas yra paremtas ideologija-ne unikalių troškimų siekimu, bet troškimų standartizavimu-arba, geriausiu atveju, nustatytu modeliu, kaip suderinti skirtingus troškimus. Šitaip Judėjimo sąvoka taip pat susieta su mūsų trokštamu gyvenimu kaip ir Įvaizdis su tikra patirtimi: tai negyvas gyvo dalyko pristatymas. Negali sutalpinti džiaugsmo, kurį jauti būdamas gyvas, laisvas ir dosnus į bet kokią socialinę konstrukciją, tarkime, Tarptautinius Nuotykių Ieškotojus ar Mao Skautus. Negali padaryti aistrą pastovia, vesdamas savo mylimąjį/ą. Pojūčiai ir nuotykiai, kurių siekiame, yra laukiniai žvėrys, ir jie nenystygs jokiuose socialiniuose susitarimuose, jokiame judėjime, netgi mūsų.
Nenoriu teigti, kad mūsų tikslų siekiančios laisvos asociacijos yra užprogramuotos susinaikinti-greičiau priešingai!, bet turime būti atsargūs, kada tik mūsų grupės tampa Judėjimais. Įvaizdžiai atitraukia dėmesį nuo nematomų, tikrai svarbių dalykų (pavyzdžiui, berniukas pamato kietą anarchistų teatro trupės pasirodymą, ir susieja prabudusį išsilaisvinimo jausmą su jų ekstravagantiškais drabužiais). Taip pat ir judėjimai mus uždaro spąstuose- bet kokiuose spąstuose-tiek teoriniuose (ideologijos), tiek praktiniuose (organizacijos struktūra, tradicijos, etc), kai tuo tarpu visa, ko mes norime, yra pats Gyvenimas. Apsiskaičiusiam skaitytojui neturėtų būti sunku prigalvoti pavyzdžių judėjimų, kurie prasidėjo kaip gyvybinių jėgų pažadinimas, o baigėsi patetiškomis parodijomis- Komunistų partija politikoje, mene- siurrealizmas, džiazas, "emo" hardcore, kultūroje-hipiai, bytnikai, pankai.
Guy Debordas panaikino Tarptautinius Situacionistus, organizaciją, iš dalies atsakingą už beveik pavykusią Prancūzijos Revoliuciją 1968 metais, greitai po jos-kada žmonės pradėjo įstoti į ją tam, kad susietų save su tokia prestižine radikalų grupuote, o ne dėl to, kad tai buvo kažkas naujo, prie ko jie galėtų prisidėti. Jis paaiškino, kad šitaip norėjo apsaugoti S.I. nuo tapimo tokiu Judėjimu, kokį aprašiau aukščiau. Taigi jų palikimas galėtų išlaikyti krūvį ir jį kaip bombą galėtų panaudoti ateities kartos. Tai geras pavyzdys, kaip apsaugoti save išliekant besikaupiančių savo paties pasiekimų priešakyje.
Kalbant apie įvaizdžius ir judėjimus, geriau nenustoti bėgiojus: netikėtai keisti, griauti viltis, žaismingai flirtuoti su vienu ar kitu įvaizdžiu (neįmanoma neturėti jokio įvaizdžio, kiekvienas daiktas atrodo kaip kas nors kitas), bet niekada nepasitikėti ir nepasižadėti. Gali būti, kad gera strategija išvengti tiek tapimo Judėjimu efektų, tiek pavojingo karjeristų istorikų (kaip Greil Marcus) dėmesio, yra dirbti tariamai "mirusiuose" judėjimuose, tokiuose, kaip pankrokas. Taip elgdamiesi, pažymime dvi tiesas, kurių neįmanoma pervertinti: kad Gyvenimas ir Laisvė, kurių mes ieškome, turi galėti išdygti bet kur, netikėtai, nelauktai, ir kad niekada negali būti Judėjimo, kuris siektų paties Gyvenimo, nes jį galima rasti visur, bet negalima niekur tikėtis.


II. Nadios atsakymas: Tikrai Ne.
Jei istorija yra įvykių grandinė-priežastimi ir pasekmėmis grįstas, deterministinis pasaulio atvaizdas, pasaulio, kur viskas gali būti nuspėjama (arba būtų, jei turėtum pakankamai informacijos) ir visiškos laisvės magija yra neįmanoma, o mūsų ir mūsų revoliuciniai mitai pasakoja apie tą kitą, antgamtinį pasaulį, tą, kurį aprašo mūsų svajonės ir troškimai, (kuris pasireiškia tik per transcendentinę muziką ir panašius stebuklus, kuris sukuria racionaliai nepaaiškinamą grožį ir prasmę)- tada mes tikrai ieškome spragų istorijos, į tą kitą pasaulį. Tokios spragos kartais pasirodo; didžiausias mūsų mitas yra tas, kad mes kurią nors dieną perženksime įvykių horizontą, amžinai pabėgsime iš istorijos į neistorinę visiškos laisvės erdvę.
Judėjimas yra istorinė jėga-bandymas pakeisti įvykių sekos kryptį būnant tos sekos viduje. Tai pavykdavo praeityje, tačiau mes nenorime tokios sėkmės. Mes norime kažko, kas pačia savo prigimtimi yra visiškai nauja-sutraukyti įvykių grandinę, kuri mus kausto, užbaigti istoriją, kad pradžią gautų visiškai naujas pasaulis. Kad tai būtų įmanoma, reikia tobulo neistorinių jėgų sutapimo.
Tai ne toks dalykas, kurį galima kaip nors suorganizuoti istorijos tėkmėje, tai ne toks dalykas, kurį iš viso galima suorganizuoti iš tikro, bet toks, kuriuo vieną kartą patikima-taip kaip mes degiojame degtukus, kol vienas įžiebia galutinę ugnį. Visiška revoliucija neįvyks kaip kruopštaus suplanavimo ir sunkaus darbo rezultatas (žinai, tai nėra darbas, už kurį mokama), o tiktai kaip tikėjimo proveržis-tikėjimo neribotomis šio, šiandien atrodančio steriliu ir nuspėjamu pasaulio galimybėmis. Kaip ir viskas, kas gyvenime didinga ar bjauru, tai negali būti nesipelnyta ar gauta; mainų ekonomikos prielaidų (viskas turi vertę, ir netgi revoliucija gali būti nupirkta už tam tikrą kraujo ir prakaito kiekį) atmetimas padės tai suvokti. Mes galėtume dirbti ir dirbti visą amžinybę, kruopščiai konstruodami ir nutaikydami strategiją po strategijos, nė kiek nepriartėdami prie tikros revoliucijos (net jei pasiektume keletą sumautų falsifikatų, kaip Rusijoje ar Kinijoje), arba, taip gali būti, vienas neapgalvotai maištingas kūrybos aktas teisingu momentu gali pradėti grandininę reakciją, apie kurią taip ilgai svajojome.
Tegu visa tai skamba kaip anarcho-mistinė akademinė nesąmonė (iš tiesų taip ir yra -laisvė gali būti suprasta tik per misticizmą!), štai jums konkretus (istorinis) pavyzdys. "Paaugliškas studentų pasiutimas", kuris, ruošiantis apgailėtinai brandai, tradiciškai nuramindavo ir iššvaistydavo jų libertiniškus impulsus ir maištingumą, visada yra istorinė jega. Tai tendencija, kurią galima lengvai paaiškinti socialinėmis sąlygomis, kuri jas ir palaiko, bet, kartais ji sutapdavo su neistorinėmis jėgomis-tuo retu tikros laisvės ir nesvarumo pajutimu, kurį kartais sukuria jaunystė ir studentiškas gyvenimas, reiškiniu, kuris negali būti aprašytas ar paaiškintas naudojantis istorijos ar priežastingumo terminais, apie kurį sociologai kalba iš toli, bet iš tiesų niekada nesupranta. Tarptautiniai Situacionistai, kuriuos NietzsChe mini aukščiau, nenorėjo sukurti maištingų studentų judėjimą, toks dalykas, net jei būtų pavykę pakeisti jų susvetimėjimo detales, niekada nebūtų pajėgęs išsviesti jų iš istorijos (akademijos, jaunųjų maištininkų, Vakarų civilizacijos ir negyvumo apskritai, etc.), kur jie buvo uždaryti. Vietoje to, Situacionistai tikėjo pasaulio, didingesnio negu bet koks istorijos rezultatas, ir ryžosi atrasti ir atgaivinti kitas neistorines jėgas, kurios buvo užslėptos pasaulyje aplinkui juos. Kad tai pasiektų, jie išbandė teoriją ir analizę, kad pabėgtų iš ilgos kapitalistinės istorijos nakties. Tai buvo sėkmingas neistorinių stebuklų sutapimas, ir saujelė nuotykius mėgstančių studentų iš Strasbūro sukėlė nepatikrintų aistrų potvynį, kuris beveik pakeitė visą pasaulį.
Jei privalai, skaityk visa tai kaip metaforą, ar tiesiog kaip naują būdą interpretuoti istoriją (nes kai kuriems iš jūsų viskasyra istorija, tai pasaulio, kuris nebepripažįsta nieko stebuklingo, padarinys), tačiau šitaip prasideda tikros revoliucijos. Kad tai įvyktų, mums nereikia tobulai sukonstruotų planų, kruopščiai suorganizuotų judėjimų ar atsargiai sukurtų sistemų, verčiau kiekvienas iš mūsų turėtų būti ištikimas savo širdies troškimams kažko ekstravagantiškesnio, netelpančio mūsų pasaulyje, ir jų siekti taip, kad kiti būtų įkvėpti savų siekių. Mums reikia šios alchemijos, o ne dar vieno judėjimo.

Posted by kpmg at Octubre 6, 2003 10:49 PM kaip.tik.ten