tumblr series of tubes:

>>

« L is for Love | Main | prisiversti sunkiausia »

Septiembre 27, 2003

Theft

Pagaliau pribaigiau T_is_for _Theft, mėgaukitės ir kenkit korporacijoms:)


-Linksmybės prasideda čia!
Kodėl aš dievinu vagiliavimą iš didelių korporacijų
-um.anonymous

ir mūsų draugai, piktybiškieji Soja ir Tofu

"Aukštyn kojomis apverstame pasaulyje tu turi būti vagimi, kad būtum sąžiningas"
Mike Fromage, "Vieno žmogaus atpildo ieškojimo" autorius

Nėra nieko, palyginamo su džiaugsmu, jausmu, kad pakėlei naštą ir išvengei apribojimų, kada išeinu iš didelės parduotuvės su pilnomis kišenėmis jų produktų. Pasaulyje, kur viskas priklauso kažkam kitam, kur tikimasi, kad pardavinėsiu savo gyvenimą dirbdamas tam, kad galėčiau sumokėti už tą išgyvenimui reikalingą minimumą, kur aš esu apsuptas nesuprantamų ir nekontroliuojamų jėgų, kurioms tikrai nerūpi mano reikmės ar gerovė, vagiliavimas yra būdas atsiplėšti mažytį gabaliuką pasaulio, atsakyti tais pačiais veiksmais į pasaulio veiksmus mano atžvilgiu.

-Soja, jei aš esu išalkęs ir neturiu maisto…
-Paprašyk.
-Bet jei jie man jo neduos?
-PASIIMK!

Jausmas, ką nors perkant, yra visiškai kitoks. Kada už ką nors moku, sudarau sandėrį, aš siūlau pinigus, iškeistus į mano darbą, laiką, kūrybiškumą, mainais į prekę ar paslaugą, kuria korporacija nesidalintų su manimi jokiu kitu būdu. Kitaip tariant, šie santykiai pagrįsti prievarta: sudarome sandėrį ne dėl to, kad vienas kitą gerbtume ar rūpintumės, bet remiamės tomis galiomis, kuriomis galime vienas kitą valdyti. Supermarketai žino, kad gali mane priversti mokėti dolerį už duoną, nes, jos nenusipirkęs, badausiu. Jie negali duonos įkainoti keturiais doleriais, nes žino, kad aš jos nusipirksiu kur nors kitur. Taigi sąveikaujame dėl neištartų grėsmių, o ne dėl meilės, ir aš esu priverstas atiduoti ką nors savo, kad gaučiau bet ką iš jų.
Viskas keičiasi, kada vagiliauju. Aš daugiau nebesideru su beveidžiais, nežmoniškais objektais, kuriems aš nerūpiu, vietoje to, aš pasiimu , ko man reikia, nieko neduodamas mainais. Aš daugiau nebesijaučiu priverstas mainytis, ir nebesijaučiu taip, tarsi nekontroliuočiau būdų, kuriais pasaulis man sako, ką turiu daryti. Aš nebesijaudinu dėl to, ar malonumas iš įsigytos knygos yra lygus dviems valandoms darbo, kurį dariau tam, kad ją nusipirkčiau. Taip, ir dar tūkstančiais kitų būdų vagiliavimas mane išlaisvina ir suteikia jėgų. Panagrinėkime, ką siūlo vagiliavimas kaip alternatyvus vartojimo būdas.
Vagilė gauna atlygį rizikuodama, neatiduodama mainais dalies savo gyvenimo. Jos gyvenimas nėra kažkas, kas turi būti parduotas už septynis ar aštuonis dolerius už valandą tam, kad išliktų. Jos gyvenimas yra jos, kadangi ji pati jį pasiima, kadangi pati jį valdo. Priešingai įstatymams paklūstančiam vartojimui, daiktų gavimo būdas yra toks pat jaudinantis, kaip ir tie daiktai, ir šis būdas nusipelno daug didesnės pagarbos.
Vagiliavimas yra mainų ekonomikos atmetimas. Neteisinga tai, kad žmonės nusipelno valgyti, gyventi, mirti remiantis tuo, kaip efektyviai jie geba keistis darbu ir kapitalu su kitais. Neteisinga, kad viskas gali būti įvertinta pinigais, kad skanaus šokolado gabalėlis tavo burnoje vertas tiksliai penkiasdešimties centų ar kad valanda vieno žmogaus gyvenimo gyvenimo iš tikrųjų dešimčia dolerių vertingesnė negu kito. Vagiliavimas - tai atsisakymas priimti kapitalistinę sistemą, kurioje darbininkai turi pirktis savo pačių darbo produktus, tuo pačiu didindami kapitalo savininkų pelną, kurie juos pririša prie darbo.
Vagiliavimas sako NE visoms moderniu korporacijų savybėms. Tai nepasitenkinimo mažais atlyginimais ir privalumų stygiumi, kurį tiek daug išnaudojančių kompanijų primeta savo darbuotojams dėl pelno, išraiška. Tai atsisakymas mokėti už nekokybiškus daiktus, kurie sukurti tam, kad greitai sulūžtų ar nusidėvėtų ir priverstų vartotojus pirkti daugiau. Tai atsisakymas remti žalą aplinkai, kurią šitiek kompanijų beširdiškai didina gamindami produktus ir statydami naujas parduotuves. Atsisakymas remti korporacijas, kurios varo privačias, mažus verslus į bankrotą, atsisakymas priimti gyvūnų žudymą mėsos ir pino pramonėje ir imigrantų išnaudojimą vaisių ir daržovių pramonėje. Vagiliavimas pasisako prieš modernaus vartotojo susvetimėjimą. " Jeigu negalime rasti ar įpirkti kitų produktų nei šitie, kurie buvo pagaminti už tūkstančio mylių ir apie kuriuos mes nieko nežinome, tada mes atsisakome mokėti už šituos".
Vagiliautojas atakuoja ciniškas šiandienos reklamos proto kontrolės taktikas. Dabartinės reklamos, plakatai, netgi užrašai ant grindų ir ekranai parduotuvėse yra sukurti psichologų tam, kad manipuliuotų potencialiais pirkėjais ir priverstų juos pirkti produktus. Korporacijos vykdo milžiniškas reklamos kampanijas, kad jų įtikinėjimai vartoti pasiektų kiekvieno protą, ir netgi paverčia savo produktus statuso simboliais, kuriuos tam tikrų visuomenės sluoksnių turi turėti, kad nusipelnytų pagarbos. Susidūręs su šia manipuliavimo rūšimi, įstatymui paklūstantis vartotojas turi du pasirinkimo variantus: arba atsisveikinti su savo pinigais ir įsigyti produktus, mainais atiduodamas gyvenimą, arba apsieiti be jų ir susilaukti pajuokos bei vidinio nepasitenkinimo. Vagilė susikuria savo trečiąją galimybę-ji pasiima produktus, kurių troškimą jai įteiginėja, už juos nemokėdama, taigi korporacijos pačios turi susimokėti už visas propagandos ir proto kontrolės taktikas.
Vagiliavimas yra pats efektyviausias protestas prieš visus atstumiančius modernių korporacijų atributus, nes jis nėra teorinis- jis praktinis, reikalaujantis veiksmų. Žodiniai protestai neturi jokio tikro poveikio neatsakingiems verslams, bet vagiliavimas yra vidinis tų kompanijų griovimas, tuo pačiu metu tai yra nepasitenkinimo demonstravimas (tačiau slaptas). Tai geriau negu boikotas, nes tai ne tik kainuoja tai korporacijai vietoje sumažėjusio pelno, be to, vagiliautojas vis tiek gali apsirūpinti išgyvenimui reikalingais produktais. Šiomis dienomis, kada tiek daug korporacijų yra susiję ir tarptautiniais ryšiais, vagiliavimas yra visaapimantis protestas: vagilė gali būti tikra, kad jos pinigai niekada neatsidurs jos nekenčiamų korporacijų naguose. Be to, jai nereikės joms dirbti!
Tačiau kaip gi žmonės pačiose korporacijose? Kaip jų gerovė? Pirmiausia, korporacijos yra atskirtos nuo tradicinių privačių verslų tuo, kad jos egzistuoja kaip atskiri nuo savininkų finansiniai dariniai. Taigi vagiama iš nežmoniškų objektų, o ne tiesiai iš kito žmogaus kišenės. Antra, kadangi dauguma darbininkų gauna nustatytus užmokesčius (minimalias algas, pavyzdžiui), kurie priklauso nuo to, kiek kompanijoms nepavyksta nusukti nuo mokėjimų, o ne nuo kompanijos pelno, vagiliaujant iš tikrųjų neskriaudžiami nei vienos kompanijos darbuotojai. Akcininkai, kurie beveik visada yra turtingesni už vidutinį vagiliautoją, praranda šiek tiek, jei kompanija rimtai nukenčia, bet realybėje jokia vagiliavimo kampanija negali būti pakankamai stipri, kad nuskurdintų turtuolius, besipelnančius iš kompanijų. Be to, modernios kompanijos atideda kažkiek pinigų, kad atlygintų nuostolius dėl vagiliavimo, kadangi juos apskaičiuoja. Tai teisinga-kompanijos pastebi, kad kyla tiek nepasitenkinimo jomis ir jų kapitalistine ekonomika, kad žmonės ima vogti iš jų be sąžinės graužimo. Taip mąstant, vagiliautojai tiesiog atlieka savo rolę visuomenėje, lygiai kaip ir vykdantieji direktoriai. Reikšmingiau yra tai, kad korporacijos yra pakankamai ciniškos, kad vykdytų savo veiklą įprastai, nors jie žino, kad dėl to daug jų pirkėjų (ir darbuotojų!) yra pasiruošę vogti, ką tik gali. Jei jos tęsia savo verslus betgi pastebėdamos, kiek žmonių tai kenkia, jie neturėtų stebėtis, kad žmonės toliau vagia iš jų.
Ir apie mitą, kad vagiliavimas kelia produktų kainas: tu tikriausiai nemanai, kad kainos priklauso tik nuo gaminimo ir pardavinėjimo išlaidų? Vėlgi, korporacijos iš tavęs plėšia tiek daug, kiek tik sugeba. Jei jos nepanaudoja pinigų, skirtų padengti nuostolius dėl vagysčių, savininkai juos geriau pasilieka sau arba atidaro daugiau parduotuvių (tuo pačiu išstumdamos iš rinkos daugiau nepriklausomų verslų), ir jais nesidalina su daug neturtingesniais darbuotojais, ką jau kalbėti apie pinigų perleidimą vartotojui, sumažinant kainas. Jeigu iš supermarketo būtų pavogta tiek produktų , kad pakiltų kainos, tai vartotojai eitų į mažiau žalingas mažas parduotuvėles-ar tai skamba labai blogai?

Vagiliavimas yra daugiau negu būdas išlikti "laisvosios rinkos" varžybose ir protestuoti prieš korporacijų neteisybes. Tai visiškai skirtingas požiūris į gyvenimą ar pasaulį.
Vagiliaujantis žmogus verčiasi aplinkoje, kurią užkariavo kapitalizmas ir pramonė, kur viskas tapo privačia nuosavybe ir nebėra gamtos ir natūralių išteklių, nepriimdamas tos aplinkos ar jos primetamo absurdiško gyvenimo būdo. Jis perima gyvenimą į savo paties rankas naudodamasis senoviniu metodu tam, kad išliktų dabar: jis gyvena miestiečio medžiotojo ir rankiotojo gyvenimą. Šitaip jis gali gyventi taip, kaip gyveno jo protėviai, kai pasaulis dar nebuvo pajungtas technologijai, imperializmui ir iracionaliems "laisvosios" rinkos reikalavimams; ir ji gali savo darbe rasti tokius pat išbandymus ir atlygius, kurie daugumai mūsų šiandien yra nepasiekiami. Vagilei pasaulis yra toks pavojingas ir jaudinantis, kaip priešistorinei žmonijai-kiekvieną dieną ji yra skirtingose situacijose, susiduria su skirtinga rizika, remiasi savo gudrumu besikeičiančiame pasaulyje. O paklusnaus vartotojo visos dienos darbe yra panašios viena į kitą, ir jo gyvenime trūksta pavojaus taip pat, kaip ir prasmės ir tikslo.
Vagiliauti -reiškia iškelti realius, kūniškus troškimus aukščiau negu abstrakčią "etiką" arba kitus eterinius darinius, dauguma kurių mums liko iš krikščionybės. Vagiliavimas pašalina mitinę prekių ir rinkos galią, kuria ji kontroliuoja vartotojų gyvenimus…kada vertybės pasiimamos jėga, pasimato, kas jos tėra: paprasčiausi ištekliai, kuriuos korporacijos užgrobė visų kitų sąskaita. Vagiliavimas mus gražina į fizinį, realų pasaulį, kur daiktai nėra kas nors kita nei jų apibūdinimas (svoris, skonis, jų gavimo galimybės), ir juose nėra tokių miglotų apibūdinimų kaip "rinkos vertė" ar "antkainis". Jis priverčia rizikuoti ir visų pirma pajusti gyvenimą. Gal vagiliavimas ir nepajėgs sunaikinti industrinės visuomenės ar kapitalistinės sistemos, bet dabar tai yra vienas iš geriausių protesto ir jėgos įgavimo būdų, ir, taip pat, vienas iš praktiškiausių!

Visų šalių vagiliautojai, vienykitės!

Posted by kpmg at Septiembre 27, 2003 1:43 PM kaip.tik.ten