opit

o naktimis valandų valandas

bastausi po miestą.

mėnulio šviesa rodos lyg būtų dirbtinė,

gal tokia ir yra;

Prancūzų kvartale spoksau,

kaip pro šalį lekia žirgai ir vežimaičiai,

visi sėdi aukštai, atvirose karietose,

važnyčiotojas juodaodis, o už jo

vyras ir moteris,

paprastai jauna ir baltoji.

ir aš visada buvau baltasis.

ir pasaulis manęs visai

neviliojo.

Naujasis Orleanas tebuvo

tik vieta pasislėpti.

Galėjau niekieno netrukdomas

prašikt savo gyvenimą.

jei ne tos žiurkės.

žiurkės mano mažame tamsiame kambarėlyje,

joms šlykštu, kad tenka dalintis būstą

su manimi.

didelės, bebaimės

spoksančios į mane

nemirksinčios mirties akimis.

moterys buvo man nepasiekiamos.

atrodžiau joms per daug

amoralus.

tik viena padavėja, šiek tiek vyresnė

už mane,

atnešusi

kavos

vis šypteldavo,

žemiau pasilenkdavo.

man to užteko, aš buvau

visiškai tuo patenkintas.

šiame mieste kažkas slypėjo,

nes jame nesijaučiau kaltas,

kad man nereikia daiktų,

kurių taip baisiai reikia kitiems.

miestas paliko mane ramybėje.

sėdžiu lovoje,

šviesos išjungtos,

klausausi lauke sklindančių

garsų,

pakeliu butelį

pigaus vyno,

leisdamas vynuogių šilumai

manyje

išplisti,

kai išgirstu

kambaryje žiurkes.

man jos patinka

labiau

nei žmonės.

aš pasimetęs,

galbūt išsikraustęs

iš proto,

tai nėra taip blogai.

svarbiausia,

kad nieks netrukdytų.

Naujasis Orleanas

netrukdo.

nieks nepašaukė manęs

vardu.

jokio telefono,

automobilio,

darbo,

visiškai nieko.

tik aš, žiurkės

ir mano jaunystė,

tik vieną kartą,

tą kartą,

kai žinojau,

kad net tuštuma, niekas

nepavers

mano žinojimo