opit

Viešosios nuomonės diktatūra
Viešoji nuomonė yra svarbiausia buržuazijos atstovams ir atstovėms, nes jie žino, kad gyvena bandoje: išsigandusių žvėrių kaimenėje, kurie puola kiekvieną, ko neatpažįsta kaip saviškio. Jie dreba iš baimės galvodami, ką "kaimynai" pagalvos apie jų sūnaus naująją šukuoseną. Jie stengiasi atrodyti dar normalesniais negų jų draugai ir bendradarbiai. Jie neišdrįsta išjungti vejos laistytuvų ar tinkamai neapsirengti, einant į penktadieninį kolegų pobūvį. Į viską, kas galėtų juos ištraukti iš rutinos, jie žiūri, geriausiu atveju, su įtarimu. Meilė ir geismas yra ligos, turbūt mirtinos, kaip ir visos kitos aistros, kurios priverstų daryti dalykus, kurie baigtųsi ištrėmimu iš bandos. Laikykite jas slaptų romanų ir paauglių pasimatymų karantine, naktiniuose baruose ir striptizo klubuose-tik, dėl Dievo meilės, neužkrėskite likusiųjų. Šėlk, kada "tavo" futbolo komanda laimi, savaitgaliais prisigerk iki užsimiršimo, išsinuomuok nepadorių vaizdajuosčių, bet nedrįsk dainuoti, bėgioti ar mylėtis lauke. Jokiu būdu nesutik prisipažinti, kad jauti kažką, kas netinka einant į biura ar į iškilmingus pietus. Jokiu būdu neprisipažink norįs daugiau ar kažko skirtingo nuo to, ko nori "visi kiti", koks žmogus ar daiktas tai bebūtų.
Žinoma, jų vaikai taip pat šito išmokomi. Netgi po mirtinų vidurinės mokyklos košmarų, tarp pačių maištingiausių ir radikaliausių nonkonformistų galioja tos pačios taisyklės. Nieko nesupainiok. Nenaudok klaidingų ženklų ar kodų. Nešok, kai turėtum stoviniuoti, nekalbėk, kada turėtum šokti, nesupainiok žanro ir ėjimų. Įsitikink, kad turi pinigų dalyvauti įvairiuose ritualuose. Išsaugok savo identitetą, išaiškink, kurioms subkultūroms ir stiliams priklausai, su kuriomis mados ir politikos kryptimi norėtum būti susietas. Juk neišdrįstum rizikuoti savo tapatybe, ar ne? Tai tavo charakterio šarvai, vienintelė apsauga nuo garantuotos mirties draugų rankose. Be identiteto, be rėmų, kurie apibrėžia tavo ribas, tu tiesiog ištirptum tuštumoje, argi kitaip?

Paklusk
Netgi jai nematai kitų žmonių, tas, kurio nematai, gali tau smogti

indiferentiškam žmogui apsispresti sunkiau, ir tai užima daugiau laiko

Sveikas protas tolygus nuolankumui.

Praraja tarp kartų
Vyresniosios buržuazijos kartos negali nieko pasiūlyti jaunesnėms, nes neturi jokių svarbiausių dalykų. Visi jų standartai yra dirbtiniai, visi jų turtai tėra paguodos prizai, nei viena jų vertybė neskatina siekti tikro džiaugsmo ir pilnatvės. Jų vaikai šitai pajaučia ir atitinkamai maištauja, kada jų už tai nebaudžia. Tie, kurie taip nesielgia, jau yra įbauginti ir paklusnūs.
Tai kodėl gi buržuazinė visuomenė išliko šitiek kartų? Nes ji šį maištingumą paverčia natūralaus gyvenimo ciklo dalimi. Kadangi kiekvienas vaikas maištauja nuo to laiko, kol suvokia save, šis maištas laikomas sudedamąja paauglystės dalimi, ir todėl moterį, kuri nori maištauti ir suaugusi, verčia jaustis taip, tarsi ji norėtų amžinai likti vaiku. Verta pažymėti, kad trumpa kitų kultūrų apžvalga atskleidžia, kad šis "paaugliškas maištingumas" nėra neišvengiamas ar "natūralus".
Šitas amžinas jaunimo maištavimas taip pat atveria didelį plyšį tarp skirtingų buržuazijos kartų, ir šis plyšys vaidina lemiamą vaidmenį buržuazijos išlikime. Kadangi suaugę visada atrodo kaip status quo palaikytojai, karta po kartos jauni žmonės klysta tapatindami pačius vyresniuosius su savo nesėkmių šaltiniu, ir nesuvokia, kad nesėkmės yra kur kas didesnės negerovių sistemos pasėkmė. Jie užauga ir patys tampa suaugusiais buržujais, neatpažindami, kad paprasčiausiai pakeičia savo ankstesnius priešus, negalėdami peržengti tos prarajos tarp kartų ir pasimokyti iš kitų amžiaus grupių…ką ir bekalbėti apie kokį nors vieningą pasipriešinimą. Todėl skirtingos buržuazijos kartos, iš pažiūros kovojančios tarpusavyje, iš tikrųjų kartu yra harmoningai veikiantys didesnės socialinės mašinos sraigteliai, dirbantys, kad užtikrintų maksimalų visų susvetimėjimą.

Mainstream'o mitas
Buržuazijos atstovas priklauso nuo mitinio mainstream'o egzistavimo, kuris pateisina jo gyvenimo būdą. Jam reikia mainstream'o, nes jo socialiniai instinktai yra tokie pat iškrypę, kaip ir jo demokratijos suvokimas- jis mano, kad teisinga turi būti tai, ko nori, kas yra, ką daro dauguma. Jam nėra nieko baisesnio už pokyčius, kuriuos jis pradeda jausti jau dabar: daugiau nebėra daugumos, jeigu tokia iš viso egzistavo. Mūsų visuomenė yra tokia susiskaidžiusi, tokia įvairialypė, kad šitaip kalbėti apie mainstream'ą yra absurdas. Tai yra mitas, iš dalies sukurtas mūsų miestų anonimiškumo. Beveik visi, einantys gatve, yra nepažįstamieji-žmogus juos mintyse sujungia šias anonimiškas figūras į masę, kurią pavadina mainstream'u, kuriai suteikia visas savybes, kurias, jų nuomone, turi nepažįstamieji (išpuikusiam pardavėjui atrodo, kad jie visi jam pavydi respektabilumo, nesaugiam bohemiškam maištininkui rodosi, kad jie jį niekina, nes jis nepanašus į juos). Jie turi būti tylinčios daugumos dalis, ta nematoma jėga, kuri pavertė viską tuo, kas tai yra dabar; žmogus galvoja, kad jie yra tie patys"normalūs žmonės" kuriuos jis mato televizijos reklamose. Tačiau iš tiesų, žinoma, tos reklamos demonstruoja nepasiekiamus idealus, tam, kad visi jaustųsi beverčiai ir vieniši. "Mainstream'as" yra analogiškas šiam idealui, nes jis visus valdo neleisdamas pasirodyti, ir jame yra tiek pat realybės, kiek ir tobulos šeimos paveiksliuke ant dantų pastos reklamos.
Niekas taip nesijaudina dėl šitos neegzistuojančios masės kaip bohemiškieji buržuazijos vaikai. Jie ginčijasi, kaip geriau surengti protestus kurie jų radikalias idėjas paverstų patraukliomis masėms, pamiršdami, kad masių nėra! Jų visuomenė yra sudaryta iš daugybės bendruomenių, ir vienintelis klausimas, kurią bendruomenę jie turėtų pasirinkti...o "fainas" apsirengimas, atitinkama kalba ir t.t. turbūt nėra geriausias būdas patraukti potencialius revoliucingiausius visuomenės elementus. Galų gale, vadinamojo "mainstream'o" auditorija, kurią jie įsivaizduoja perrengią savo demonstracijoms ir politiniams įvykiams, tėra tiktai jų buržuazinių tėvų šmėkla, giliai palaidota jų kolektyvinėje pasamonėje (kolektyvinėje psichozėje?) kaip paaugliško nesaugumo ir kaltės, nuo kurios jie niekada neatsigavo, simbolis. Maištininkai verčiau nukirstų visus ryšius su buržuazija tiesiog kalbėdami, atrodydami ir elgdamiesi taip, kaip jiems maloniau, nesvarbu, kas į juos žiūri-netgi kada jie bando pasiekti kokio nors politinio tikslo; nes jokia politinė pergalė, pasiekta užsimaskavusių aktyvistų, nebūtų svarbesnė nei kovos už pasaulį, kuriame žmonės neturėtų persirenginėti, kad į juos žiūrėtų rimtai, pradžia.
Negalima atleisti tiems nesaugiems bohemščikams, kurie savo veikla siekia ne ryšių su kitais sustiprinimo, o atsiskyrimo . Beviltiškai stengdamiesi įgauti tapatybę, jie tiki, kad už ją turi mokėti nusiteikdami prieš kitus. Juos gali atpažinti iš įsitikinimo savo teisumu, pompastišku savo ideologinio užtikrintumo demonstravimu, to, kaip pabrėžtinai jie bet kokia proga skelbiasi esą aktyvistais. Politinis "aktyvumas" yra beveik išskirtinai jų sfera, o "išskirtinumas" yra reikšminis žodis…kol tai nepasikeis, nepasikeis ir pasaulis.

Santuoka..ir kiti Meilės ir Bendruomenės pakaitalai

Dauginimasis buržuaziniam vyrui ir moteriai yra didelė problema. Vaikų jie gali turėti tik ypatingomis sąlygomis, elgtis kitaip būtų "neatsakinga", "neišmintinga" , " blogas sprendimas ateities atžvilgiu". Jie turi būti pasiruošę atiduoti paskutines jaunatviškos, savanaudiškos laisvės liekanas tam, kad turėtų vaikų, nes mobilumas, kurio reikalauja jų korporacijos, ir brutalios konkurencijos spaudimas sunaikino bendruomeninį tinklą, kuris anksčiau dalindavosi darbu, auginant vaiką. Dabar kiekviena šeima yra mažytis karinis fortas, uždaras ir užsklęstas nuo išorinio pasaulio tiek jų širdyse, tiek paranojiškame priemiesčių išplanavime. Kiekviena šeima-izoliuota emocinė ekonomika, kur reikšminis žodis yra trūkumas. Tėvas ir motina turi atsisakyti savęs pačių ir prisiimti apibrėžtas maitintojo ir šeimininkės roles, nes buržuaziniame pasaulyje nėra kito būdo užauginti vaiką. Tokiu būdu buržuazinės poros vaisingumas tapo grėsme jų laisvei, ir natūrali žmonių gyvenimo dalis tapo socialinės kontrolės mechanizmu.
Santuoka ir "branduolinė šeima" (atominė šeima?), ši grandinėmis sukaustytų kalinių virtinė išliko dėl šios nelaimės, ir tai didelė visų potencialių mylimųjų nesėkme. Nes, kaip žino jauna nuotykių ieškotoja, kurios geismas stiprus, o apetitas padidėjęs nuo pastovaus pavojaus ir vienumos, meilė ir aistra negali iškęsti pernelyg didelio demonstravimo-ypač tokioje nuobodžioje ir negyvoje aplinkoje, kurioje laiką leidžia dauguma susituokusiųjų. Vyras mato vienintelę mylimąją, kuri jam neuždrausta, pačiomis blogiausiomis aplinkybėmis-po to, kai visas pasaulis visą dieną jį sekino ir siutino. Žmona stengiasi ignoruoti ir bausti kiekvieną savo "nerealų" ir "nepraktišką" romantikos, spontaniškumo, stebuklo troškimą. Kartu jie gyvena nepasitenkinimo pragare. Tai, ko jiems iš tikrųjų reikia, yra rūpestinga bendruomenė, kad tėvystė jų neverstų būti "atsakingais", kad jie vis dar galėtų rasti individualių nuotykių, kurių reikia, kad kartu praleistas laikas būtų nuostabus, kad jie niekada nesijaustų tokie pasimetę ir taip beviltiškai vieniši.
Tokiu pat būdu, pastovus maisto, patogumų, komforto, pokyčių buvimas jų netenkina. Nes, kaip žino kiekvienas tranzuotojas, kiekvienas didvyris, kiekvienas teroristas, šie dalykai įgauna vertę dėl jų nebuvimo ir suteikia tikrą džiaugsmą tik kaip prabanga, užtikta pakeliui į kažkokį didesnį tikslą. Pastovi galimybė gauti maisto, sekso, šilumą ir pastogę atbukina žmogaus pojūčius, ir jis nebejaučia malonumo, kurį galėtų suteikti šie dalykai. Buržujus nebesiekia jokių didelių ir pavojingų tikslų gyvenime, nes juos išmainė į užtikrintus patogumus ir saugumą, bet gyvenimas be jokios rizikos negali jam pasiūlyti nieko daugiau, nei kitų kalinių kompaniją.

Surogatinio Gyvenimo Džiaugsmai

Gali greitai peržvelgti visus neįgyvendintus buržuazijos atstovo troškimus tiesiog įsijungęs televizorių ar nuėjęs į kino teatrą. Jis ten praleidžia tiek laiko, kiek tik gali, nes instinktyviai jaučia, kad tai jam gali pasiūlyti daugiau jaudulio ir pasitenkinimo negu realus pasaulis. Liūdniausia tai, kad kol jis yra buržuazijos atstovas, tai gali būti tiesa. Ir kol jis sutinka iškeisti savo troškimus į mokamas jų išsipildymo imitacijas, jis įkliūva į savo paties tuščio vaidmens spąstus.
Jo troškimai neatrodytų tokie gražūs, jei juos nuspalvotume su Technicolor ir įgarsintume SurroundSound'u-buržujaus svajonės ir norai užkrėsti jėgos ir kontrolės fetišizavimu, lygiai kaip ir jo visuomenė. Arčiausiai jo įsivaizduojamos laisvos, išlaisvintos aistros būtų svajonė apie visaapimantį sunaikinimą, kuri jį vėl ir vėl aplanko laukiniuose kino karštligės sapnuose. Tai yra ganėtinai protinga-galų gale, pasaulyje, kuriame nebeliko nieko, tik supermarketų kvartalai ir atrakcionų parkai, ką dar galima nuoširdaus daryti, išskyrus naikinimą? Buržujus žiūri į savo troškimus kaip į nelemtas silpnybes, kurias reikia nukenksminti pakaitalais, nes jo gyvenimas niekada nebuvo malonumų siekimas-jis per amžius siekė aukštesnio ir aukštesnio gyvenimo lygio viso kito sąskaita. Šįvakar jis sėdi savo kambaryje, apsuptas kompiuterių, skardinių atidarytuvų, radarų detektorių, namų kino sistemų, naujoviškų kaklaraiščių, mikrobangų krosnelių ir mobiliųjų telefonų, ir nesupranta, kas yra blogai.

Buržujus gali egzistuoti tik dėl akidangčių, kuriuos jis dėvi, kurie jam neleidžia net įsivaizduoti, kad įmanoma gyventi ir kitaip. Jo nuomone, visi, nuo nuskurdusių imigrantų darbininkų iki Tibeto vienuolių taip pat būtų buržujai, jei tik sau šitai leistų. Jis daro viską, ką gali, kad palaikytų šią iliuziją, nes be jos susidurtų su faktu, kad veltui iššvaistė savo gyvenimą.
Buržuazinis žmogus nėra individas. Jis nėra realus žmogus (nors jei būtų, tikriausiai gyventų Konektikute). Jis yra vėžys visų mūsų viduje. Ir dabar jį galima išgydyti.