paskubom
jau pasiekiau pika ir riedu i pakalne
kelione eina i gala
niekas neberisa manes ir manes tos, kitos
dvidesimta diena pasiekeme pasaulio krasta, vadinama Nordkappu, ruku apipilta, vejuota ir zmoniu aplipta. iki jo - kvapa uzimantys fjordai su juodu juodu vandeniu, samanoti kalnai apniukusio dangaus fone, daugybe variantu dainos zodziu, dainos, kuria tik apciuopiau klavisuose ir niekaip negalejau pagauti jos koncepcijos, tuneliai, medziai, traukiniai ir autobusiukai, lietaus suorai ir lietaus nuojauta. ir vis laukimas. siaurejant medziu kalnuosde mazeja, nes vejas per didelis jiems augti, uolos spindi pilkuma, nezinia is kur trykstantys saltiniai nezinia kur dingsta, Ronja Ronja, dabar suprantu, kodel tu tokia gaivaliska buvai. nes cia sutirpsti erdvej, issisklaidai spalvose, ir jei nepamilsi sito rustaus grozio, jis tave parbloks ir susaldys.
Siauriausias Taskas pateisino savo pavadinima. kazkuris sirdies uzkaboriai buvo teisus, kai atstuminejo ta Taska vis tolyn laike, nenorejau i ji atvaziuoti kuo ilgiau. bet kazkada vis viena taip atsitiktu. nuo ten, per visa europa i pietus, per visa mane, per pora metu i praeiti man atsivere aiskumas ir pasipyle kalnu upes ir jos plove, plove tuos metus, plove, kokie jie buvo ir kokie galejo buti, plove mane ir ta, kuo tapau. siaures vejai issklaide rukus, maciau vandenyna nuo stacios uolos, maciau gintaro pilis, pastatytas ant vilties pastoliu, maciau visus visus, visus visus.
dabar esame Bodo. uz 46 minuciu eisime i traukini ir i pietu Norvegija, tuomet i Danija ir per apacia i namus. esa viskas eina parabolemis ir dabar kaip niekad aiskiai tai matau. ir dar supratau, kodel zmones sako, jog neturedamas vilties esi laisvas. tikra tiesa. ir suvokiau esme tos dainos. ir prasigiedrijus dangui vandenys smaragdiskai melsvi.
einu, atleisk uz abstrakcia zinute, susitikus papasakosiu daugiau.
milla,
Bodø, Norge