ninjutsu

Pagaliau pavyko aplankyt Abc No Rio, legendini ex-skvota, vieninteli pastovu punk kutluros centra Niujorke, net toke kazkada undergroundo monstrai kaip CBGBs neseniai uszisilenke.
Vienas biciukas pravede paskaita ir tura po nama, kuris ne kokio stovio dabar. Namas buvo uzskvotuotas 1980 metais, tuo metu Niujorke buvo daug tusciu namu. Pradeje nuo rusio, vieno auksto ilgainiu uzskvotavo visus keturis. Pradejo zmones gyvent ir daryt visokius renginius ir veiklas. Po kurio laikui miestui grasininat ismest visus, pasidare nepelno siekiancia organizacija. O pazadejus, kad namas bus nekomercines kulturos centras ir, kad jie apsiima ji patys suremontuot, miestas pardave uz $1. Dabar kuri laika renak pinigus, sake turi tarp 250 iki 300 tukstanciu, bet reikia tarp 750 tukst. iki 1 milijono, bet ruosiausi pavasaru pradet statybas. Niujorke baisiai brangus remontai ir viskas turi buti privestas iki atitinkamo standarto. Tas gidas man parode, kaip sienose plytos ranka gali buti isjudinamos, ir namas stvovi vien del to, kad du namai is abieju sonu remia. Per koncerta nuo lubu nuo garso krito tinkas visa laika.
Organizacija sudaro kolektyvu kolektyvas, skirtingi kolektyvai daro savo reikalus - zinu biblioteka, kompiuteriu kambarys, silkografijam fotografija, kocertai, parodos, poezijos ir performansu vakarai, food not bombs (lyg tais dabar apstoje) ir t.t. Ir po to kartu atstovai susitinka didesniu namo reikalu sprest, vienas zmogus yra apmokamas 'direktorius' , kaip supratau darantis nuo toletu valymo iki buhalteriju, popieriu ir grantu tvarkymo.
Sutikau miela hardkorovca is Ukrainos, kuris dirba rusiskam tv kanale, su bendrais pazistamais is rytu europos. Ir dar teko stebet gaisra netoliese stovinciam daugiauksty. O siandien vel atgal i niujorke, nors per zinias be sustojimo kalaba apie duju kvapa, ir niekas negali issiaiskint is kur jis sklinda. Media rodos nepaliaujamai laukia nelaimes.

Per savo triju savaiciu atostogas, kurios prabego greiciau nei noretusi, pavyko siek tiek paskaityt (jau seniai jaustas jausmas kur gali atsistot pries savo knygu lentyna, bibliotekoj ar knygyne stovet ir rinktis knyga).
Cia ka pavyko, nors daug ka dar norejosi (parsinesta bet nepradeta Art Spiegelmano Maus ir Gabriel Garcia Marquez stora (nors tik pirma is triju numatomu daliu) autobiografija).

Pirma, pakeliui i NJ trumpa, Marjane Satrapi
Chicken with Plums apie meile ir muzika, miela istorija, bet nera taip gerai kaip Persepolis I ir II. Jauciu kaip iklimpstu i komiksu/graphic novel zanra. Nors gaila, kad nera ypatingai daug tokiu "gyvenimisku", nes superherojai kazkaip netraukia, bet gal tik paieskot reikia.

Chandra Talpade Mohanty knyga Feminism Without Borders: Decolonizing Theory, Practicing Solidarity. Itakinga lyciu ir postkolonialistinese studijose, ypac del jos 1986 straipsnio, Under Western Eyes, kuris kritikavo vakarietiska feminizma kaip apsiimanti gelbetojo roles, visa "treeciaji pasauli" ir jo moteris nurasancias i bebalses aukos role, neatsizvelgiant i skirtumus, kontekstus ir savo paciu role ir privilegijas tarnaujant
baltojo zmogaus pareigos/nastos projektuose. Siaip tai smagu girdet akademiniam pasauly isitvirtunisia asmenybe atvirai isreiskiancia anti-kapitalistines nuomones, kritikuojancia akademine struktura ir jo kultura , savo rasyme maisancia personal su political. Suteikia vilties, kad gal laikas universitete ne visai laiko svaistymas :) ir ten galima irgi kazka nuveikt + sudrumst vandeni.

Kita knyga, Janet Pependieck "Sweet Charity? Emergency Food and the End of Entitlement." Apie tai kaip JAV buvo atsikratoma socialiniu programu, siuo atveju maisto paramos, pradedant Reaganu. Kas anksciau buvo valstybes parama, tapo savanorisku organizaciju labdara. Reaganas atejes i valdzia pradeje nauja era, kur maziau valdzios (bet daugiau militaristiniu islaidu – Star Wars ir tt), mazesni mokesciai turejo pagerint ekonomika ir issprest socialines problemas. Taciau, atsitiko priesingai, bedarbyste del rinkos liberalizavimo ir outsourcing , arba darbai kurie nemoka pakankamai, kad pragyvent, ir t.t. desimtis milijonu amerikieciu privede prie bado arba nepakankamai maisto. Reaganas ragino pasirupint kaimynais ir parodyt amerikietiskas vertybes. Is to isejo daugybe privalumu valstybei ir korporacijoms. Savanoriskas, neapmokamas maisto banku ir labdaros valgyklu darbas, visuomene kurioj yra perteklius maisto, ir kiekviena diena yra ismetama simtai tonu maisto, gavo gera kanala kur visa ta maista panaudot. Is kitos puses, savanoriai asmeniskai taip jauciasi kad daro "gera" ir prasminga. Pries tai buvusioj sistemoj, kuri taip pat nebuvo ideali, bet zmones gaunantys maisto talonus galedavo eiti tiesiai i parduotuve ir rinktis tai kas atitiko ju poreikius. Taciau naujoj sistemoj maisto nepriteklius ir zmones ji isgevenantys lieka nesaugioj tiekejo malonej. Su laiku maisto bankai isaugo iki vos ne korporaciju dydzio su gerai organizuotais tinklais, logistika, kartais apmokamais darbuotojais ir t,.t – 1993 metais 36 tukstanciai savanorisku/nevyriausybiniu maisto pagalbos programu!. Ir kalba eina ne apie keleta benamiu bet apie kelias desimtis milijomu amerikieciu kurie vienu ar kitu metu, ar nuolat i jas kreipiasi.
Autore, knygos pabaigoj uzbaigia metaforine istorija. Karta mieste salia upes vienas gyventojas pamate upe beplaukianti skestanti vaika, pakvietes kaimyna ir bendrom pastangom istrauke vaika, neuzilgo pamato kita. Vis daugiau zmoniu ateina paziuret kas darosi, ir su laiku vis daugiau skestanciu vaiku plaukia zemyn upe. Miestas save susiorganizuoja i komandas, vieni maitina, su laiku pradeda leist i mokyklas, kiti tai daro kaip nuolatini darba visas miestas isitraukes i gelbejimo darbus. Kol viena diena kazkas nepasiulo pakeliaut aukstyn upe ir paziuret is kur tie vaikai ir kudikiai atplaukia ir kodel jie yra skandinami.
Man tai neblogas pavyzdys diskusijai apie neoliberalizmo ir anarchizmo suderinamuma (pavirsutiniskai, nes jei valdzios ir kapitalizmo kritika eina isvien, tada gal yra skirtumas). Turiu omeny, kaip siekis atsisakyt valdzios gali pasitarnaut sistemai, kurioj (kai kuris) individas gali jaustis laisvas, uzsiimt labdara jei to nori, steigti NVO, reiksti savo unikaluma, maistauti, bet tik tol kol tai nera radikalus, kolektyvinis pokyciu siekimas.

Vis labiau keiciantis formata link akademinio zurnalo, bet gerejantis turiniu Perspectives on anarchist theory , si karta sienu ir migracijos tema, ypac idomu buvo John Clark "Postscript to a Letter from New Orleans" , analize vasara skaitytos Benedict Anderson "Under Three Flags: Anti-colonialism & the Anarchist Imagination", paso istorija, ir Bolivijos aktyvisciu veikla.

Joe Sacco, mano naujas komiksu dievas, ir jo knyga Palestine. Jis praleido pora menesiu pirmos beissikvepiancios intifados metu 1991 Palestinoj ir Izraely. Baisiai ispudingai piesti komiksai, ivairiausiu zmoniu piesiami charakteriai, kartais liudni, kartais juokingi tekstai, dialogai, ipinami istoriniai faktai. Toks jausmas perskaiciu, kad ten ir buves, ir kazko ismokes ir zmogiskumo doze gaves.
Ta pati tik galiu pasakyt apie Safe Area Gorazde, kita jo knyga, padaryta po jo apsilankymu 1995 metais, paskelbus taika. Nors sitoj daugiau kraujo, karo, ir zarnu, po kuriu reikejo laiko atsigaut, bet supratau kiek nedaug apie ta kara, nors ir salyginai netoli buvusi, tezinojau, gal jaunas amzius.

Knygu skaitymas vis dar teikia malonuma...turbut gerai :) ?

Netiketas, vaizdas netoliese - ne koks nors aktyvistinis subvertisment ar culture jam, bet pirma karta mano matomas "naturaliai" uzsidares McDonalds. Grazu, ne? :)