Verda su apyniais:

Tekinama misa:

Jau kitas alus verda su apyniais:

Nukošimas ir šaldymas

Jau išrūgęs:

Šį kartą 11 alaus variacija, rauginta su kitom mielėm turi pavadinimą "ledinė marijos ašara", nes užledėjo prieš nupilant, o 12 vadinasi "vincas" - katinuko garbei. Jau bręsta, iki kaštavojimo liko 2 - 3 savaitės.

vakar pabučiavau: avaspo rytį, sc laurą, darkažkąnepamenu, bekerį (į kaktą)

štai jis, gražuolis:

pradžioj aš turėjau šiektiek polietileno makulatūros (maždaug už 80 litų)

tada dėjom grindis. balkiai 50x100, po to polietilenas ir 100mm storio putplastis.

ant viršaus - gražias jaukias medines grindis

pradžiai turėjau planą kūrentis pečiuku (buržujke) bet gerai, kad susišvietė visgi pereit ant dujų. čia dujinis šildytuvas, jau suvirintas, vyksta bandymai

pečius instaliuotas. tie lenkti vamzdžiai įkaista, įkaista ir oras juose. nuo to jis pradeda kilti į viršų ir traukti iš apačios šaltą orą. taip pat įkaista ir kaminas. neaišku, kas labiau šildo, ar kaminas ar per vamzdžius cirkuliuojantis oras, bet varant ant maksimumo temperatūra dėžėj nuo 0 iki 25 pakyla per 30-40 minučių.

ne veltui senovės žemaičiai manė, kad pečiuje gyvena dvasios. jie pečių vadino nomu - tai toks kaminas su laužu po juo, buvo centrinis namo struktūrinis elementas, aplink jį statydavosi patalpos, kuriose gyveno žmonės, buvo laikomi gyvuliai. nuo pečiaus prasideda namai, pečius - tai būsto širdis ir dvasia. realiai gyvenama dėžė pasidarė nuo to momento, kai instaliavau šildytuvą.

taigi, mano namų altorius yra toks:

lovos karkasas (nieko daugiau kaip ir nėr, tik čiužinys ant viršaus)

toks vat "juodasis" namų galas

virtuvės komplektas "viesulas" dar nebaigtas - reikia susimontuoti vandens sistemą. gal kas turi nereikalingą kojinę pompą pripučiamam čiužiniui pūsti? tiktų bilekoks plastikinis šūdas.

rankų darbo stalas. kampai užapvalinti, nes vietos mažai, taigi kliūti už aštrių kampų būtų nemalonu

jaukumą namuose teikia pliušinė ruoniuko kopija

- grįžus iš turkijos tėvynė pasitiko mane -15 šalčiais
- negalėjau pasiimt sunkvežimio iš serviso, nes -15
- kai atšilo, negalėjau pasiimt, nes ledas
- kai atleido ledą ir parsivariau, tai tą patį vakarą pamečiau raktus nuo kabinos ir kuro bako
- nakvojau sunkvežimy ir pirmąją naktį baigėsi dujos
- atėjo savaitgalis ir šventės, o mėgiama dujų keitykla savaitgaliais nedirba
- kitą dujų balioną, kurį galėčiau pasikeisti degalinėj kažkas įsisavino. blogiausia yra tai, kad gali būti, jog aš jį pats paslėpiau
- degalinės balionų neparduoda, o tik keičia
- tada pasiskolinu iš tonic mašiną ir pripilu benzino vietoj dyzelio. ko pasekoje prisiragauju benzino ir įsigyju žarną degalams iš bako išpompuoti

gal kam reikia 20l benzo skiesto 5l dyzelio? dykai atiduodu.

užtat mano būtį palaimino katinukas.

rami ir nerūpestinga

nešalta...

bet atėjo šaltasis metų laikas ir tenka griebtis įrankių

ir montuoti DIY šildytuvą

o vat ispanas kike paprasčiau žiūri į reikalus

kitavertus, mes irgi paprastai žiūrim į reikalus

tada prašai vieno

o gauni kito

ir gyvenimo palydovė šalia

iki kitų susitikimų

Alus V4

12Kg šviesaus salyklo
1Kg deginto salyklo
1.5Kg karamelinio salyklo

Salinom 2h prie 70 laipsnių

Klampumas 15 laipsnių Plato

Alus V5

12Kd šviesaus
1Kg karamelinio

Salinom 2h prie 72 laipsnių

Klampumas 16 laipsnių Plato

Alus V6

Supylėm viską, kas liko nuo 4 ir 5, gavosi apie 15 litrų. Dar praskiedėm 15l vandens

Klampumas gavosi 8 Plato

Gamybos procesas:

Biškį reikia puodą dasivirint

Traiškytuvas vėl veikia

Bravorėlis

V4, V5 ir V6

Straipsnis anarchija.lt

visų pirma - išvažiavimas. kiek px gali būti vidutiniam tranzuotojui, susiruošusiam į kelionę per lenkiją? pasirodo, gali būti gan px - susiruošiam išvažiuot link trasos apie 15, paskambina draugė, sako, kad ji kaiptik važiuoja į varšuvą, bingo! laukiam iki 21, skambinam - ką tik išvažiavo iš panevėžio, skambinam 23 - per 40km nuo vilniaus baigėsi benzinas. galų gale svaigstam, kad važiuoti galėjom ir į sereikiškių parką - tiesiog trintis mieste su palapine, eit pas draugelius išsiskalbt ir nusipraust. išvažiuojam 4 ryto, patiriu visą vairavimo nemiegojus grožį ir juodasias pabaisas. visas jas drąsiai suvažinėjau, nė karto ranka nesudrebėjo.

varšuva praslysta sklandžiai - tramvajus, 5 minutės trasoj ir jau pajudėjom. po to lenkai stoja dažnai ir veža vis po mažiau 200, 150, 50, 15, 5 km.. galų gale mentai nuveja nuo nuo auto plento ir einam ieškotis kur prigult - vakarieniaujam HWDP PKP perone - iš traukinių stoties likus iešmininko kamūrkė, perono stogas ir aprašinėtas stoties pastatas, prie kurio greičiausiai pučia arba svajoja papūsti vietinis jaunimas. keletą kartų per naktį mus smagina pravažiuojantys prekiniai traukiniai.

ryte verdam kavą ant primuso ir lipam į pirmąjį traukinį į česky tešin pusę. bilietų niekas neparduoda, ta proga geriam kavą ir priiminėjam rytinius laukų vaizdus per langą.

o čekijoj pirmas čekiškas alus 10 ryto ir smaženy syr! negaliu tranzuoti, norisi griūti čia pat į pakelę ir truputį nusnūsti... po to ilga čekiška diena su per mažai alaus, per ilgais stovėjimais ir per bloga pabaiga degalinėje prieš brno.

iš ryto viskas ne taip jau ir blogai - prasieinam palei autostradą, pasisveikinam su čia gyvenančiais ir velniažin kam skabančiais krūmų šakas čigonais, graužiam kukurūzų burbuoles, įsipaišom ant geležinkelio, perlipam per sodo tvorą, gaunam kriaušių ir obuolių prieinam kolonėlę už brno, prieinam prie automobilio, turkas nužvelgiam mano suplukusį snukį ir apergtą pilvą, nusišypso ir galva parodo lipt į automobilį.

automobilyje jau važiuojau tipiškas nučiuožęs fokietis berlynietis, pasirodo, grįžta iš rainbow fest. sakė, kitamet viskas bus ukrainoj ir jis bijąs, kad ukraina dar nepakankamai civilizuota, kad sutoleruotų pagyvenusius vyrus ir moteris, nuogus slampinėjančius po užskvotuotą teritoriją.

išlipam prahos centre, jauna tarčiokė sėdi požeminėj perėjoj ir trešia iš mūsų cigarečių, nusėdam kabake be angliškų iškabų ir stebim, kaip diedas kruopščiai laisto krūmus stengdamasis jokiu būdu neišlipti iš savo krūmų laistymo automobilio. po to sėdim ant suoliuko prie upės, geriam alų po litą ir mums saulė blizgina į akis ...o metronomas ant kalno skaičiuoja kažkokį savo kosminį ritmą.

mūsų šeimininkai - baltarusiai emigrantai inteligentai. jis programuotojas, tiesa dot netininkas, o ji - būsima mokytoja, tiesa atsilikusių vaikų. iš kalbos kažkaip jaučiasi, kad jie patys tai normaliai nesupranta, kas ten pas juos baltarusijoj vyksta ir kokiomis priemonėmis to pasiekiama. tipo, grąžu viskas, stato naujus namus, švaru nė šiukšlelės nerasi, tiesa vieną mėgiamą klubą vis uždaro kažkodėl ir vis nauji savininkai jį perima. žodžiu, ne tai, ką paprastai išgirsi iš vilniuj sutikto baltarusio.

šeimininkai nuveda mus į vietinį rajono barą, kur kažkokia merga groja su gitarą dainuojamąją poetinę pliūchą, bet bare pilna pankelių, dredų, diedų, porelių ir moksleivių - mišri publika, akivaizdžiai tūsinasi pagal gyvenamąją vietą, o ne pagal interesus ar skonį.

praha yra suėsta turistų. nežinau, na nevyksta ten gatvėj gyvenimas, tik amžinasis turistinis paralyžius. užtat su barais viskas gerai. ypač su tais, kur nieko nėra angliškai parašyta ir ypač žižkove - pigus alus, pigus maistas ir be paliovos neužtylantys ir kažkokias istorijas pilantys vietiniai.

prahoje yra skulptūra, kur diedas su ietimi sėdi ant apversto ir už kojų pakabinto arklio pilvo, kuri yra tartum parodija to arklio, kur prie muziejaus. dar yra skulptūra, kur du diedai myža į baseinėlį kažkokių klasikų tekstus. turistai ten primėtę pinigų. ieškojau eurų, bet neradau. dar yra skulptūra, kur diedas sėdi ant suoliuko, o keturpėsčia mergina jam ant klyno padėjusi galvą. ant suoliuko guli šūsnis pinigų, bičas pildo loterijos bilietą, rašiklis guli ant žemės, mergina akivaizdžiai banto jam tą rašiklį pakelti. merginos sijonėlis trumpas, pasilenkus matosi pizė su anatominėmis smulkmenomis. didelis klitoris. dar prahoje ant tv bokšto prilipdyti dideli juodi kūdykiai, belipantys aukštyn-žemyn tuo bokštu.

galų gale aš noriu varyt iš čia ir mes nusiperkam bilietus į taborą paskutiniu traukiniu. tarčiokai prie stoties veikia didžiojo metronomo ritmu, kažkas padaro kažkokią paslaugą, gauną švirkštą ir kąnors, čigonas sėdi su dvejomis damomis pašonėje ir suka joms džointus.

miegam ražienų lauke šalia taboro. atsibundu nuo artėjančio dyzelinio variklio garso, prasegu palapinę - lauką kuriame miegame, aria traktorius! bandom nugalėti jį ignoru, bet jis nuvažiuoja iš vienos lauko pusės iki kitos per 10 minučių - pasižiūriu, jam liko max trys apsisukimai. traktorius - jis jus geležinis objektyvios tikrovės faktas. tokio ignoru nenugalėsi, čia reikia gal pas indėnus haliucinogeninio kungfu pasimokinti, kad su tokiu galėtum ant lygių eit..

cesta. jie turi didelį namą, kuriame visą dieną repetuoja grupės, dar jie kątik sutaisė stogą ir įrenginėja kino ir teatro salę. jie rengia gay pride paradą tabore (čekiškm alytuj) ir visą dieną prasėdi prie emailo ir kompiuterio. visai kaip mes darbo metu, pagalvojau. atvaro mario iš el paso turine. man 30+, jiems po 40+ stebiu ir galvoju apie tą dešimties metų skirtumą, kai sukies šitam pankroke daugiau nei pusę gyvenimo ir imi žiūrėti į dalykus praktiškai. mario pasakoja, kaip nemėgsta hardcore grupių, nes jie jobali klerkai, o dainuoja apie ugnį ir kraują ir kaip chujova hc publika, kur tik fotkina grojančias grupes su mobiliakais - nesitūsina, negeria, nešoka, nesimuša, tik su jobanais mobiliakais fotkina. dar pasakoja, kaip italijoj populiarios koverių grupės ir kaip jos nori 600e už koncertą ir kaip kažkokie debilai jam rašo, kaip jie populiarūs, nes turi 2000 draugų maispeise.

dar jie turi sauną ir naudoja ja pagal paskirtį. dar ten gražios apylinkės su aukštais šlaitais, pilnais žvynabudžių, šilbaravykių ir lazdyno riešutų.

kad šaunusis kareivis šveikas buvo teisus, įsitikinam savu kailiu - bent jau intuityviai, kai negalvoji, tai ne tik visi keliai, bet ir visi traukiniai veža į budejovicus. sugaištam bent 3 valandas, kol įsėdam į traukinį vežantį į prahą - tam, pasirodo, reikia pasistengt.

nuo prahos mus paima du busai, kuriuos vairuoja indai, vežantys krovinius į fokietiją. va, galvojam, pasivėžinsim su gera bolivudiška muzika. tačiau artjėnt prie sienos indai ima parintis, šnekėt mobilkėm, šaršaluot sustoję, kol nuvažiuoja kažkur nuo autostrados, privažiuoja Lėviausią Jebenios Kolonkę ir sako tipo, jūs išlipkit, mes pačekinsim draugą ir grįšim paimt. jo jo, kaipgi, jau laukiam. gerai, kad gerų žmonių mažai belikę, bet visgi dar yra - porelė nuveža iki kažkokio kurorto, kur vairuotojų dėmesį dalinamės su bordeliu, iš kurio pusnuogės moterys moja rankomis. mes ne tokie patrauklūs tai pasitraukiam į mišką. ryte diedas iš nykstamai mažo geriausių žmonių fondo platininio ratelio nuveža mus ant autostrados ir beieškodamas kolonkės nuveža net už drezdeno. pasakoja kaip buvo liūtys ir kaip varė vanduo nuo kalnų ir kaip čia buvo miškas - pryč, čia stovėjo namai - viskas pryč, čia buvo gamykla - pryč, čia buvo stotis, matot bėgiai yra bet pasibaigia nivtiemu - pryč. užhipnotizuoja mane su tuo pryč. blyn, važiavo siuntinio išsiųst į gretimą kaimą, o suvažinėjo kokius 140km viršaus.

fokietijoje mus įsiurbia į savo vidų vokiška transporto hidra. kolonėlėj chujelinam nuo “quadratisch praktisch gut” - pasirodo jie tai parašė ant šokolado! turbūt tipiška berlynietė (ar mums buvo kada nors sustojusi viena jauna mergina? štai ji!) kažką pasakoja apie ekologišką ūkį, čekinu jos automobilio krovinį - ekologiškas pienas, pomidorai, duona ir šuo. turbūt irgi ekologiškas. transporto hidra mus pristato į patį berlno vidurį, o po to ir prie kopi.

kopi pasitinka šiukšlių smarve, juodai raudonom vėliavom ir suprantama pankelių buitele. kopi bleibt - kažkas kažkur kažką sutarė, atriekė bapkių diedui, kuris bandė ten juos krapštyt, o galų gale tą diedą palupo policija už machinacijas su stambiais valstybinės svarbos fantais. bludikas rado krūvą plokštelių, klauso new wave ir gotiškos muzikos ir yra visiškai sėdęs ant vinilų kolekcionavimo. pažadam jam krūvą plokštelių iš 1120 lobyno. kopi gyventojus aptarnaujantis dyleris susitvarkęs gyvenimą quadratisch praktisch gut - prekiauja tik iki 8 valandos vakaro. su mūsų prie skvoto gyvenimo nederančiu ritmu ne taip jau ir paprasta pasigauti ;)

kreuzberge gyvena turkai, pankai ir šiaip raumenį atleidę vokiečiai. sienos nurašinėtos anarchistiškais šūkiais, atrodo ne tai, kad revoliucija už kampo, atrodo, kad jau seniai ji nugalėjo ir liko tik užrašai ant sienų. tačiau šiaip paprasti kreuzbergo gyventojai, atrodo, nelabai supranta apie ką eina kalba - draugė vietinė lietuvė nieko nežino apie kopi ir pasakoja, kaip per gegužės 1-ają mauna kur nos tolyn iš miesto, nes kasmet tradiciškai ateina ararchistai ir viską sudaužo. biškį achujelina pamačius kopi, nors gyvena nuo jo per 10 min kelio. tuo tarpu kreuzbergo savivaldybės muziejuje vyksta paroda apie alternatyvius gyvenimo būdus - skvotus ir wagenburgus, kabo juodos vėliavos ir kaukuolės. o wagenburguose chebra turi įsitaisę ne tik paprastų busikų, bet ir normalių sunkvežimių su didžiulinėm gyvenamom būdom.

visą prekybą kreuzberge valdo turkai. ir šiaip ten normaliai istambulas, jie ne tik patys atvažiuja, dar iš paskos ir visą savo ekonomiką atsiveža, mintam išimtinai turkiško supermarketo gėrybėm - pasisekė ten jiem su turkais, yra kur normalaus ne plastikinio maisto nusipirkt. konteineryje randam tik pasenusio pieno.

svarstom, per kiek kartų turkės nusiriša savo skaras. fokiečiai su turkais šiaip problemų neturi, tik jaunimas kaip visada erzina - puošniai pustosi, stumdo dragą ir vaidina kietus bičus. k v a l i t ė ė t - rodo man storas bičiukas pycho pakelį. ne ačių, mes geriau jau kaip nors iki aštuonių namo parsirasim...

berlyne jie ten turi geriausią mano matytą muziejų - technikos muzijų, kuriame laiko ir prižiūri fokiškos inžinerinės minties rezultatus. ne šiaip laiko po stiklu padėję - viskas ten veikia, viskas išsiaiškinta, dokumentuota ir tęsiama žmonių lygyje - pvz yra žmonių, kurie ne tik garvežį užkurtų, bet dar ir perrinktų ir iš numirusių prikeltų.

vos neapsiverkiu prie zussės gaminto vieno pirmųjų kompiuterių magneto-feritinės atminties bloko. blyn - viskas rankomis sulituota!

berlynas transporto atžvilgiu - klampi masė, kuri noriai leidžia tik į vieną pusę, tik į vidų. iš jo ištrūkti, jei neturi automobilio, ne taip jau paprasta - išvažiavę tranzuot 11 trasoj atsiduriam tik 19, užtat pakeliui pamatom ddr priemesčio vietinę šventę tu ddr-style rusiškom čestuškėm beigi sutinkam porelę fizikų važiuojančių į folkloro festivalį. jie ir išveža mus į startinę svajonių degalinę.

degalinėj jau atleidžiam raumenį ir greit atsiduriam jauno lenkų furisto globoje, po to dar viena naktis palapinėj lenkijos pasienio furistų disneylende ir iš ryto pasigaunam tranzą tiesiai per visą lenkiją iki pat varėnos. iš ten tik pyst taukšt - ir mus jau sveikina ant mano namų slenksčio susimetusi byčkė.

Dabar gi mes gyvename ASNCHRONINIU režimu, laiko atkarpos sutrumpėjo iki minučių, o leistina paklaida pasidarė žymiai didesnė. Mes nebenešiojame laikrodžio ant riešo - ten, kur visada galima žvilgtelėti, o pasitikime laikrodžiu mobiliajame telefone. Ir visai nesvarbu, kad mobiliake laikrodis yra automatiškai kalibruojamas pagal atominį etaloną, svarbiausia yra tai, kad jis yra mobiliake, o mobiliakas diktuoja kitokią logiką, nustumiančią laiką į antrą planą - ah hoc logiką, asincroninio handshake protokolo logiką.

nes aš - kūrva, aptarnaujanti iškart du šeimininkus

...o jiems tik balių duok...

pavalgyt putoplasto ir kokakolos užsigert

o aš tuo tarpu klijuoju antraštes katėms

ir auginu pelergonijas, bet ne kanapes

o viena močiutė augina braškių minimaliai

o skruzdės cukrų mėgsta ir naudoja