Apie namus
Šitas postas ir komentarai man padėjo suprasti tai, kas kirbėjo galvoje antradienio pavakarę pakeliui namo sėdint ankštame busike su ausinėm ausyse. Galvojau ir nesugalvojau ko per savaitę pasiilgau. Vienintelis dalykas, kurio būtų gaila nepasiėmus, tai aipodas su mėgiama muzika.
Savaitės kelionė ir keli metai emigracijoje yra du skirtingi dalykai, bet kiek save pažįstu, aš bet kokioje kelionėje pagalvodavau apie namus. O šį kart buvo kitaip. Tarčialinimas ir byčinimas su pirmą-antrą kart matomais žmonėm buvo, tarsi, su senais prietėliais. Bastymasis po miestą toks pats savas kaip ėjimas į parduotuvę, o kavageris sėdint ant bordiuro ir apkalbinėjant podiumu vaikštančiuosius toks pats jaukus kaip pavakarė po sakurom.
Ne tai, kad dabar norėčiau apibrėžinėti namų savoką, veikiau įsitikinau tuo, ką jau kurį laiką intuityviai žinojau - nebeturiu prisirišimo prie namų (visom prasmėm). Geram ir ramiam ilgesniam būvui pakankama sąlyga, be pastogės ir kompo, yra žmonės, su kuriais yra apie ką gerti vyną ir kavą.