Kaip Barbora žudėsi
Barboros tėvas buvo šizofrenikas, o mama mirė ant penkiametės megaitės rankų. Barbora savo vaikystę prisimena būtent nuo šio įvykio. Anuomet Barboros tėvas buvo rūpestinga šeimos galva, ėjo į darbą, vakarais skaitė laikraščius, žaidė su dukrele. Mama buvo namų šeiminkė, niekur nedirbo ir nekėlė kojos iš namų. Draugių neturėjo. Vieninteliai svetimi žmonės buvo uošviai, bet ir tie neitin ją mėgo. Barboros mama buvo iš vaikų namų, todėl gerai mokėjo slėpti jausmus ir tėvas nesuprato, kad jai dėl to labai blogai. Jausmais namuose nebuvo švaistomasi. Neaiškios ir jų santuokos aplinkybės. Kažin ar jie sugebėjo prisipažinti meilėje. Neįmanoma ir vedybų iš išskaičiavimo versija, o oficialiai save katalikais laikantys žmonės masinėse sutuoktuvėse nedalyvauja.
Kartą Barboros tėvas grįžo iš darbo visiškai girtas, nors buvo abstinentas, nė lašo negėrė jau penkiolika metų. Įsliūkino pro duris ir netaręs nė žodžio, nors kažin ar dar bent pajėgė burną pražiot, nuėjo miegot. Tiesą sakant mama jį nutempė, o jis pakeliui dar privemt sugebėjo. Barbora dar nelabai suprato kas su tėčiu dedasi, bet visą vakarą susirietusi į kamuoliką pratūnojo savo kampe.
Kitą rytą tėvas buvo visiškai pasikeitęs. Iki pietų nesikėlė iš lovos. Tiesa, Barboros tėvai jau kuris laikas miegojo atskirose lovose, kaip ir pridera viduriniojo amžiaus krizę išgyvenantiems sutuoktiniams. Kai mama atėjo kelt tėvo, jis jau sėdėjo ant lovos krašto ir žiūrėdamas pro langą lingavo kojom. Tylėjo. Mamai paraginus keltis, apsirengė ir nuėjo pusryčiauti. Nekalbėjo visą dieną, buvo liūdnas ir susimąstęs. Mama jo nekalbino. Barbora visą dieną žaidė viena savo kampe. Atskiro kambario ji neturėjo, mat tėvai gyveno vieno kambario bute, todėl teko tenkintis kampe stovinčia spintele jos daiktams, nedidele lovele, kėdute ir apipaišytom sienom. Barborai galima buvo paišyti ant sienų. Barbora čia žaisdama pasistatydavo įsivaizduojamas sienas ir pasinerdavo į savo pasaulėlį. Mergaitė buvo protinga, bet stokojo pasitikėjimo savimi. Tokioje aplinkoje - nieko nuostabaus.
Po poros dienų Barboros tėvas prabilo. Kažką neaiškiai burbuliavo ir rašė keistus ženklus. Į darbą, žinoma, nebeėjo. Namie pradėjo trūkti maisto. Neilgai trukus pasimirė Barboros mama. Palaidota buvo valstybės lėšomis, Barbora paimta į vaikų namus, o tėvas paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Per pusmetį tėvas staiga pasveiko ir jam buvo leista susigrąžinti dukrą, tačiau nebebuvo tas tipinis geras tėtis. Su dukra bendravo mažai, dirbo kiemsargiu. Iš uždirbtų pinigų sumokėdavo mokesčius, nupirkdavo valgyti, duodavo ir Barboros reikmėms, žodžiu šeima buvo materialiai aprūpinta, tačiau už visus likusius pinigus, na ne tiek ir daug jų belikdavo, - pirkdavo knygas. Skaitė ezoterinę literatūrą ir domėjosi nežinia kuo. Barbora tuo nesidomėjo. Kartais tėvas vėl imdavo burbuliuot kažką, tačiau priepuoliai trukdavo neilgai, o tėvas nebuvo agresyvus.
Jau nuo mažens Barbora skaitydavo knygas, todėl mokytis jei buvo vieni juokai. Apskritai mergaitė buvo perdaug protinga bendraamžių tarpe ir nerasdavo su jais bendros kalbos. Išoriškai nerodydavo jokių jausmų, tačiau vidiniai išgyvenimai buvo labai skausmingi. Barbora norėjo bendrauti, tik nedėkinga aplinka jei nedavė tam tinkamų žmonių. Mokytojai net nebandė su ja kalbėtis, laikė ją keistuole, o kadangi mokytis jei sekėsi puikiai - beveik nekreipė į ją jokio dėmesio.
Taip barbora kentėjo iki penkioliktojo gimtadienio, niekam neįdomi, nereikalinga, kol gimtadienio išvakarėse nebuvo rasta mokyklos koridoriuje persipjovusi blauzdų venų skutimosi peiliuku.