atpratau pakuotis knygas tada, kai supratau, kad kelioninė knyga turi tik du kelius: arba perskaitai kelionei dar neįpusėjus ir ji tampa balastu; arba nė karto neatsiverti, ir ji yra balastas visą laiką. abu vienodai erzina ir prieštarauja lengvo nešulio taisyklei.

jeigu prireikia, kelias pats sudėlioja skaitalus:

knygas iš pirmojo knygyno pirmajame kirstame didmiestyje.
vietinį laikraštį, nelabai svarbu, kokia kalba.
žurnalą, pasiskolintą iš intelektualaus pakeleivio.
diy komiksą, paliktą ant pievos parke.
elektroninį paštą, pagavus nemokamą linką.
lankstinukus apie nepažįstamą viešąjį transportą ir metro žemėlapius.
tranzuojant - nepažįstamų kalbų survival phrasebooks ir atlasus.

kai visiškai nėra ką skaityti, neurotiškas keliautojas gali pildyti nuotykių dienoraštį.

lietuvos leidėjų asociacija, gavusi vilniaus savivaldybės pasiūlymą, atsisako dalyvauti rengiant projekta "vilnius - pasaulio knygų sostinė 2012".

pagarba už (pažingsniui argumentuotą) akibrokštą savivaldybės adresu, taip pat ir už esamos padėties apžvalgą.

Kai valdžia atrodo tvirta, o įstatymai pastovūs, žmonės nepastebi, kokia pavojinga religijai sąjunga su valdžia. Kai valdžia atrodo labai silpna, o įstatymai tolydžio keičiasi, tas pavojus krinta visiems į akis, bet dažniausiai nebėra laiko jo išvengti. Taigi reikia išmokti jį numatyti iš anksto.

pats tokvilis, beje, yra religingas žmogus, kuriam rūpi tai, kad kuo glaudesnės bažnyčios sąsajos su valdžia, tuo labiau ji pati save diskredituoja.

taip pat apie tai, kaip užsimezga konservatyvus radikalizmas:

(...) matau būrelį tikratikių, pasirengusių nepaisyti jokių kliūčių ir įveikti visus pavojus, grūmojančius jų tikėjimui. Jie drąsiai nugalėjo žmogiškąjį silpnumą ir pakilo aukščiau už viešąją nuomonę. Jėgų pertekliaus iš inercijos nešami tolyn, jie nebežino, kur iš tikrųjų jiems reikia sustoti. Savo tėvynėje matę, jog, naudodamasis laisve ir nepriklausomybe, žmogus pirmiausia užsipuolė religiją, jie bijo amžininkų ir, siaubo apimti, šalinasi jų siekiamos laisvės. Netikėjimas jiems atrodo naujas dalykas, ir jie ima nekęsti visko, kas nauja. Jie kariauja su savo šimtmečiu, savo kraštu ir kitoniška pasaulėžiūra jiems atrodo neabejotinai priešiška tikėjimui.
Ne toks šiandien turėtų būti natūralus žmonių požiūris į religiją.
Mūsų visuomenėje susiduriame su ypatinga ir atsitiktine priežastim, trukdančia žmogaus dvasiai paklusti tikrajam savo palinkimui ir skatinančia veržtis už jai nubrėžtų ribų.
Esu nuoširdžiai įsitikinęs, jog ta ypatinga ir atsitiktinė priežastis - tai glaudi politikos ir religijos sąjunga.
Netikintys europiečiai persekioja krikščionis veikiau kaip politinius priešus nei kaip religinius priešininkus; jie neapkenčia religijos veikiau kaip partinių pažiūrų, o ne kaip klaidingo tikėjimo, kunigą jie atstumia ne kaip Dievo atstovą, o kaip valdžios šalininką.

alexis de tocqueville - apie demokratiją amerikoje. vilnius: amžius, 1996, p. 319, 320, 322.

netrūksta ir kitų citatoms tinkančių ištraukų - apie lygybės pirmenybę kaip (tariamai) didesnės vertybės, nei laisvė, apie daugumos nuomonę, apie demokratinių armijų pomėgį karui, apie galimą demokratijos despotizmą, etc.
skaitosi sklandžiai kaip pasaka - įstabu, kad parašymo data 1835 - 1840.

nuo naujų metų apmokestinamos pajamos, gaunamos natūra, t.y. įvairūs "bonusai", kuriuos gauni iš įmonės ir gali patirti asmeninės naudos (tarkim, po darbo grįžinėji namo su tarnybine mašina, pasižiūri filmą darbiniu kontūperiu arba paskambini ne darbo reikalais iš kontoros mobiliako).

linkiu sėkmės atsakingoms institucijoms, o geriausias komentaras buvo šis:

"Jei jau apmokestinant pajamas natūra siekiama apmokestinimo neutralumo, tuomet turėtų būti leista ir mokesčius sumokėti natūra - kaip lažo ir duoklės laikais." -- r. vainienė, laisvosios rinkos institutas.

praėjus įstabiai isterijai, pasakojau kolegoms, kaip įsivaizduoju lietuvos ekonomikos ateitį: visos įmonės tarpusavyje ir su valstybe atsiskaitinėja natūra, kiekviena įsiveda nuosavą valiutą, uab "nebelogika" atsiskaitinėja minkštaisiais vėpliais, uab "mabilka" - auksu iš perdirbtų mikroschemų, ūkininkas Petražolė - pašariniais runkeliais, egzistuoja įmantrios šių vienetų tarpusavio konvertavimo schemos, o valstybė, surinkusi natūrinius mokesčius pigiai eksportuoja produkcija į, atleiskite, šiaurės korėją. popieriniai litai tampa deficitu ir naudojami tik juodojoje rinkoje.

viso gero, dariau. viso gero, girėnai.

bičiuliai su šiokia tokia pašaipa sako, "susikurk akauntą Buroko Paranoikučio vardu, įsikelk čiurnos plauko nuotrauką dideliu planu etc". arba siūlo turėti 365 virtualias asmenybes ir kiekvieną naudoti tik kartą per metus. nedetalizuokime, kad kiekviena nauja virtuali asmenybė - tai galvos skausmas, ir kad su jomis dažniausiai ilgainiui atsižaidžiama. tarkim, to nedarydamas, aš tiesiog išreiškiu savo pasirinkimo laisvę. nedalyvauti, neskaityti, nesantykiauti.

ne tai bjauru. bjauru tai, kad visi bičiuliai - jau metus? du? - išėję į facebook'us ir kitas uždaras sistemas. yra savaime suprantama sakyti "pažiūrėk mano facebook'e" arba peistinti iš ten vidines nuorodas ir negalvoti, koks jausmas yra gauti fakju iš sistemos, nes neprisijungęs - neturi teisės nieko matyti, nes neprisijungęs tu - ne draugas, nes prisijungti - tai tik nieko nekainuojantis formos užpildymas. dažniausiai lieka keikstelėti ir tyliai uždaryti, apsimesti, kad supranti, apie ką kalba ir imituoti prasmingą pokalbį. nors ilgainiui, kai galvoji apie tai, kodėl eteris tylus, supranti, kad taip pat ir visi pokalbiai jau persikėlę į tą pačią uždarą sistemą. uždaros sistemos, kurios suauga su kasdieniu gyvenimu, reiškia, kad niekas nepaskambins pakviesti į svečius - turėjai apie tai perskaityti *ten*.

elementarus palyginimas - blogosfera, kurią gali skaityti ir nesvarbu, kad pats neblogini. viešos sistemos leidžia tau dalyvauti, bet neverčia daryti kažko prieš savo valią. gal tik reikia savarankiškai pasirūpinti norimo lygio privatumu.

tuo tarpu žiniose - facebook užbanino paslaugą, kuri leido "švariau" išsitrinti savo profilį.

Šiaurės Korėjos tema laikoma problemine, nes politikai ir mokslininkai yra linkę analizuoti situaciją iš karinio saugumo perspektyvos, susiformavusios šaltojo karo metu ir atspindinčios šio laikotarpio dvasią. Tačiau yra prieštaraujančių tyrėjų, polemizuojančių prieš tokį išankstinį nusistatymą ir įvardinančių jį kaip siaurą bei galimai klaidingą (Smith, 2000). Papildoma problema žmogaus teisių srityje – nesutarimas tarp žmogaus teisių universalumo koncepcijos šalininkų ir kultūrinio reliatyvizmo atstovų, teigiančių, kad žmogaus teisės yra Vakarų primetama dogma.

1. Teisinė globalizacija ir Rytų Azijos vertybių sistema

Aaron Schwabach (2006, p. 6), nagrinėdamas nevakarietiškas teisės sistemas ir kolonijinių bei tradicinių teisės sistemų santykį Rytų Azijoje, pastebi, kad šio regiono teisinių, politinių sistemų kaitai nusakyti dažnai taikomas terminas „vesternizacija“ (angl. Westernisation) netiksliai atspindi pokyčių pobūdį. Autoriaus teigimu tikslingiau būtų vartoti terminą „internacionalizacija“, nes globalizacijos sąlygomis eurocentrinė „Vakarų“ ir „Rytų“ perskyra netenka prasmės, o teisinės, kultūrinės, socialinės ir kt. aplinkos šiuo metu veikiau konverguoja, nei užima dominuojančio ir pasiduodančio įtakai santykį (Schwabach, 2006, p. 6). Šis pastebėjimas gali būti naudingas ne tik kaip atspirties taškas probleminei diskusijai, kuri išeitų už šio darbo ribų, bet ir kaip priminimas, kad, aptariant Rytų Azijos valstybių teisines sistemas, būtina atkreipti dėmesį ne tik į tradicinių vertybių, kurias Rytų Azijoje suformavo konfucianizmo doktrina, bet ir į „teisinės globalizacijos“ kontekstą, kuris aktualus aptarinėjant žmogaus teisių klausimą. Pirmas požiūris atitiktų kultūrinio reliatyvizmo poziciją, teigiančią, kad neįmanoma suformuluoti principus, vienodai priimtinus bet kurioje pasaulio valstybėje, nepriklausomai nuo jos sociokultūrinės padėties. Antrasis požiūris teiktų argumentus už universalių žmogaus teisių egzistavimą ir atstovautų pozicijai, kad jas turi būti įmanoma įgyvendinti globaliniu mastu.

Rytų Azijos šalys, kurių teisės tradicija turi bendras istorines šaknis – Kinija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja, Vietnamas (Choi, The Foundations..., 2000, p. 61). Šiame regione teisės kodeksų kūrimo centras įvairiais tarpsniais iki 18 a. pabaigos buvo Kinija, o kaimyninės valstybės juos adaptuodavo ir pritaikydavo savo poreikiams. Pagrindinis skiriamasis visų šių kodeksų bruožas buvo konfucianizmo vertybių dominavimas. Kinijoje nuo 11 a., o Korėjoje ir Japonijoje - nuo 18 a. taip pat buvo nepriklausomai kuriami bendruomeninės teisės paktai, kurie įteisino skirtingo pobūdžio bendruomenines institucijas ir normas, tačiau visi turėjo vieną tikslą – palaikyti bendruomeniškumą ir socialinį solidarumą (Choi, The Foundations..., 2000, p. 61 – 63). Šiuolaikinė Rytų Azijos filosofinė teisės koncepcija gali būti įvardinta kaip „liberalus komunitarizmas, paremtas konfucianizmo vertybėmis“. Pabrėžiama, kad Rytų Azijos regione teisė suprantama plačiau, nei diktuoja Vakarų teisės tradicijos logika: ji apima semantinę ir ideografinę teisės sąvokos reikšmę, siejančią teisę su ritualu, o ritualą – su religiniu rudimentu, kylančių iš ikikonfucinių šamanizmo praktikų; teisė turi siekti harmonijos su tiesos, gerumo ir grožio idealais; racionalumas yra dvasingo ir „ekologinio“ pobūdžio, vadinasi, siekia metafizinės vienybės su gamta; svarbus estetinis teisės aspektas (Choi, The Foundations..., 2000, p. 66 – 68; Choi, 2006, p. 3 – 5).

Vakarų teisinių ir administracinių institucijų atsiradimas, 19 ir 20 a. būdingas visoms Azijos žemyno valstybėms, buvo ne tik importuojamas europiečių kolonistų (kaip buvo atsitikę, pavyzdžiui, Indijoje, Malaizijoje, Singapūre ir kt.), bet ir perimtas savanoriškai (pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje) arba pritaikytas palaipsniui (pavyzdžiui, Tailande) (Tay, 2007, p. 566). Skirtingų sistemų (pavyzdžiui, precedentinės, kontinentinės, socialistinės) įtaka priimančiose kultūrose buvo, viena vertus, naudojama vietinių gyventojų ir adaptuojama prie jų konkrečių poreikių, o kita vertus – „priimančiose“ kultūrose formavo skirtingus mentalitetus, kurie nulėmė vėlesnę šių valstybių teisinę ir politinę raidą (Tay, 2007, p. 567). Pavyzdžiui, kaip spekuliuojaaaaaa John Hazard, sovietų teisės tyrėjas iš JAV, precedentinę teisę adaptavusios valstybės buvo mažiau linkusios pasiduoti sovietizacijai (Hazard, cit. pg. Tay, 2007, p. 567).

Šiam darbui aktualus žmogaus teisių sampratos suvokimas konfucianizmo doktrinos ribose. Kaip pažymi Chongko Choi, konfucianizmo doktrina neturi tiesioginio atitikmens sąvokoms „asmens teisės“ bei „asmens atsakomybė“, bet gali būti su jomis suderinama ir iš principo neprieštarauja žmogaus teisių deklaracijos postulatams (Choi, The Foundations..., 2000, p. 69 – 70). Rytų Azijos politiniai lyderiai (Singapūro, Malaizijos, Japonijos ir kt.) naudoja bendresnę sąvoką „azijietiškos vertybės (angl. „Asian values“) kaip konfucianizmo sinonimą. „Azijietiškos vertybės“ apibrėžiamos kaip vertybių sistema, kurioje ekonominio augimo svarba prioritetizuojama kaip svarbesnė, nei civilinių ir politinių teisių suteikimas valstybės populiacijai. Taip atveriamas kelias pateisinti autokratinį valdymą ir palaikoma kultūrinio reliatyvizmo pozicija. Kaip argumentai pateikiami tokie konfucianizmo principai kaip socialinės harmonijos užtikrinimas, patenkinant visų pirma kolektyvinius, o ne individualius interesus; pagarba vyresniesiems; stabilumo ir tvarkos užtikrinimas makro lygmeniu; darbštumas; išsilavinimas; investavimas į ilgalaikius, o ne trumpalaikius tikslus ir kt. (Tay, 2007, p. 575 – 576).

„Azijietiškų vertybių“ šalininkai kritikuojami už tai, kad tai, ką jie iškelia kaip konfucianizmo vertybes yra bendresni dalykai, skirtingu lygiu ir kombinacijomis būdingi praktiškai bet kuriai pasaulio valstybei, bet kuriuo istoriniu laikotarpiu, nepriklausomai nuo jos kultūrinio konteksto. Taip pat iškeliamas prieštaravimas, kad konfucianizmas palieka erdvės ir individui, kuris turi asmeniškai siekti moralinio tobulėjimo, nes būtent nuo to priklauso bendruomeninė moralė ir valstybės gerovė, o žmogaus teisių palaikymui trukdo ne kultūrinė aplinka, o autokratinio valdymo aparato ambicijos. Žmogaus teisių universalumo atmetimas vien dėl to, kad jų sukūrimas siejamas su Vakarų kultūra, yra toks pat klaidingas, kaip ir pati Rytų bei Vakarų perskyra, o konfucianizmo vertybės neturi būti tapatinamos su galios struktūromis (Tay, 2007, p. 576 – 584).

2. Dabartinės teisinės sistemos susiformavimas Šiaurės Korėjoje

Šiaurės ir Pietų Korėjos teisinė sistema formavosi vieningai iki 1945 metų, kai pagal 38 lygiagretę buvo įkurtos atskiros valstybės – atitinkamai, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika ir Korėjos Respublika. Tradiciškai, kasdienis gyvenimas buvo reguliuojamas paprotine teise, o jurisprudencija (kor. julhak) buvo laikoma neprestižiniu, techniniu mokslu. Trys pamatiniai tradicinės korėjiečių teisės principai buvo suvereno autoritetas, pagarba senovinei tvarkai ir konfucianizmo ideologijos puoselėjimas valstybiniu lygmeniu (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 41). 1910 – 1945 metais Korėjos pusiasalįuvo okupavusi Japonija, įvedusi kontinentinės teisės sistemą, paremtą Vokietijos teisiniu modeliu, reformuota baudžiamoji teisė ir formali juridinė sistema (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 44 – 45). Korėjos teisinės sistemos nuo japonų okupacijos pradžios ir po antrojo pasaulinio karo vidinius prieštaravimus perteikia trys korėjiečių pokario tyrėjo Hahm Pyong-Choon tezės (Hahm, cit. pg. Yang, 2001, p. 79):

Vakarietiška teisinė metastruktūra su japoniškais pakeitimais konfliktavo su nusistovėjusia juridinės kultūros infrastruktūra, kurioje nebuvo pripažįstamas teisinio proceso reiškinys ir „racionalus“ vakarietiškas teisinis modelis;
• Būtina mažinti įtampa tarp dviejų pirmoje tezėje išskirtų priešingybių ir tinkamai adaptuoti ją prie vietinės juridinės kultūros;
• Teisės funkcijos, skatinant ekonominę pažangą (tokią, kuri buvo būtina atsigavimui po antrojo pasaulinio karo) yra ribotos ir galimai neigiamos.

Dviejų Korėjos valstybių, suformuotų po antrojo pasaulinio karo, ekonominės raidos analizės teigia, kad Pietų Korėjos raida pookupaciniu laikotarpiu buvo kontinuacinė, o Šiaurės Korėjos – diskontinuacinė (Kimura, 1999, p. 69). Analogiškai diskontinuacinė buvo ir Šiaurės Korėjos teisinės sistemos transformacija, įkūrus Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką – ji tapo politinės ideologijos aparato dalimi. Nepaisant to, visos trys Hahm’o tezės, taikytos paaiškinti Pietų Korėjos teisinės sistemos specifiką, tinka ir Šiaurės Korėjai.

Išskirtini trys filosofiniai dabartinės teisinės sistemos susiformavimo Šiaurės Korėjoje pamatai: marksizmas, konfucianizmas ir „kimirsenizmas“ arba čučhė – pirmojo politinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Ir Seno sukurta ir jo įpėdinio bei dabartinio šalies vadovo Kim Čen Iro išplėtota savita ideologija, iš dalies pagrįsta marksizmu ir maoizmu, iš dalies – Šiaurės Korėjos socializmo realijomis. Čučhė ideologijos pagrindas – individo, tautos, valstybės savipakankamumas kaip didžiausias ir reikšmingiausias tiek individualus, tiek kolektyvinis idealas, atsisakant bet kokios išorinės įtakos.

Socialistinis idealas, kurį Kim Ir Senas pradėjo įgyvendinti, atėjęs į valdžią 1945-ais metais ir diegdamas marksistines vertybes, susidūrė su tradicine kultūrine realybe – konfucianizmu. Lyginant su Kinija, kurioje tuo pačiu metu ir panašiomis sąlygomis kūrėsi komunistinis režimas, Kim Ir Senas ir jo pasekėjai Šiaurės Korėjoje susidūrė su papildomomis problemomis – žymiai silpnesniu ir net „atsitiktiniu“ savo atėjimo į valdžią legitimumu; silpnu administraciniu aparatu po japoniškų institucijų panaikinimo, grynosios ideologijos praktinio įgyvendinimo aiškaus plano trūkumu. Būtent šios priežastys galėjo lemti poreikį čučhė kaip savarankiškai ideologijai, maoizmo įtaką užuomazginėms jos kūrimo stadijoms bei vėlesniam formaliam įteisinimui Konstitucijoje 1972‑ais metais (Koh, 1978, p. 628 – 630; p. 633). Auganti socialinė įtampa privertė režimą atsižvelgti į konfucianizmo vertybes, jas absorbuoti bei institucionalizuoti, o konfucianizmo tradicijas paversti socialistine morale (Kang, 2006, p. 35). Didžiausią prieštaravimą kėlė du fundamentiniai socialistinės pasaulėžiūros aspektai, nukreipti prieš vyravusią patriarchalinę santvarką (Kang, 2006, p. 41). Visų pirma, lyčių lygybės įvedimas, iškeliant socialistinės darbo moters figūrą, tiesiogiai prieštaravo moterų subordinacijai. Visų antra, šeimyninio paklusnumo (angl. filial piety) tradicija buvo nesuderinama su šeimos pokyčiais – jos atomizavimusi, valstybės iškėlimu kaip aukštesnės vertybės nei šeima.

Pirmoji problema buvo sprendžiama, kuriant teisinę bazę moterų lygybei (tai atspindėjo, pavyzdžiui, lyčių lygybės įstatymas, darbo įstatymas ir kt.) ir – praktiniame lygmenyje – institucionalizuojant namų šeimininkių darbus per vaikų priežiūros įstaigas, švaros paslaugas, maisto paskirstymo sistemą. Steigiami vaikų darželiai, skalbyklos, paruošto maisto išdavimo punktai ir kitos organizacijos, naujos korėjietiškai visuomenei, pateisino moterų emancipaciją darbo rinkoje ir kitose viešojo gyvenimo srityse (Park, 1992 – 1993, p. 533 – 536).

Antroji problema, atspindinti pasikeitusius asmens ir valstybės santykius, buvo sprendžiama retorinėmis priemonėmis. Kim Ir Senas įtraukė į čučhė ideologiją principą, tapatinantį šeimą, visų pirma, su valstybe, o save – su jos tėvu. Taip buvo ne tik naikinamas socializmo ir konfucianizmo prieštaravimas, bet ir legitimuojamas bei stiprinamas absoliutinės valdžios režimas. Tokia konstrukcija, tapusi neatsiejama čučhė dalimi, vėliau tapo natūraliu paaiškinimu, dėl ko valdžią turėtų perimti Kim Ir Seno sūnus Kim Čen Iras – lyderio pozicija jam suteikiama ne kaip paveldas, o kaip pareiga, išreiškianti pagarbą tėvui. Tokiu būdu konfucianizmo kultūra ne tik tapo dominuojančios ideologijos dalimi, bet ir oficialiosios propagandos įrankiu (Kang, 2006, p. 42 – 44).

Grįžimas prie Hahm’o tezių implikuoja apibendrinimą – komunistinis režimas, perėmęs valdžią Šiaurės Korėjoje ir įdiegęs socialistinį teisės modelį (taip pat laikomą vakarietišku), iš pradžių, kaip ir pietuose taikomas modelis, konfliktavo su nusistovėjusiomis tradicijomis (pirmoji tezė). Ilgainiui, specialiai kuriama čučhė ideologija leido efektyviai eliminuoti kontrrevoliucijos kilimo galimybę (antroji tezė). Tuo tarpu teisinis ekonominio gyvenimo reguliavimas ir griežta jo kontrolė nebuvo veiksmingas, nes neužkirto kelio šalia oficialios planinės ekonomikos egzistuoti trejopos orientacijos juodajai rinkai (Oh ir Hassig, 1999, p. 290) – nukreiptai į paprastų piliečių, kariuomenės bei nomenklatūros poreikių patenkinimą (trečioji tezė).

Čučhė ideologija ne tik užginčija žmogaus teisių universalumą, atliepdama „Azijietiškų vertybių“ kompleksą. Tiek konfucianizmas, tiek marksizmas vieningai iškelia kolektyvines teises prieš individualias. Čučhė požiūrio išskirtinumą lemia tai, kad pateikiama savita žmogaus teisių koncepciją, vadinamą „mūsų stiliaus žmogaus teisėmis“ (angl. „our style in human rights“). Šios koncepcijos pagrindas yra pamatinis čučhė principas – savipakankamumas. Aukščiausia teise laikoma tautos teisė į nacionalinį suverenitetą – būtent ji būtina, norint garantuoti individo teises, šie du teisių lygmenys – valstybės ir individo – yra tapatinami. Individo kova už savo poreikių patenkinimą atitinką kovą už nepriklausomybę nuo išorinio dominavimo ir tampa visos tautoss nacionaline teise išgyventi „priešiškoje“ tarptautinėje arenoje (Weatherley ir Song, 2008, p. 286 – 289).

Į Šiaurės Korėjos Konstituciją nėra tiesiogiai įtraukta marksistinė klasinė skirtis, tačiau akcentuojamos tik socialinės bei ekonominės, bet ne politinės ar pilietinės teisės. Pavyzdžiui, garantuojama teisė į darbą, poilsį, nemokamą išsilavinimą bei medicinos paslaugas, motinystę (Weatherley ir Song, 2008, p. 287). Taip netiesiogiai implikuojama, kad teisės paskirstomos pagal klasę, jos turėtų būti atimamos iš buržuazijos ir suteikiamos proletariatui. Reali padėtis yra kiek kitokia – Šiaurės Korėjos saugumo struktūra dalina piliečius į tris klases ne pagal socialinę – ekonominę kategoriją, kuria derėtų vadovautis klasikinio marksizmo atveju, o pagal asmens „patikimumą“. Pagal šią klasifikavimo schemą, skirstoma į ideologiškai patikimą, abejojančią arba priešišką klasę. Tik tie, kas ištikimi valstybei „turi teisę turėti teises“ – įstoti į partiją, gyventi sostinėje, turėti priėjimą prie geresnių resursų ir kt. Tokiu būdu atliepiamas konfucianizmo principas, kad teisė – ne individo, o išmintingo valdovo nuosavybė, kurią jis dovanoja arba atima (Weatherley ir Song, 2008, p. 279 – 281).

3. Šiaurės Korėjos įstatymų ir žmogaus teisių retorikos kaita po šaltojo karo

Hazel Smith teigia, kad dominuojanti Šiaurės Korėjos mokslinės analizės paradigma, turinti įtakos ir tarptautinės politikos formavimo mechanizmams, Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra „sekiuritistinė“ (angl. securitization paradigm). Autorės teigimu, ji atspindi militaristinę šaltojo karo laikų retoriką, kai pagrindinę problemą sudarė karinės galios ir karinio poveikio instrumentų nagrinėjimas. Analizės objektas – Šiaurės Korėja – šiuo atveju traktuojamas arba kaip neracionalus ir nepažinus, arba kaip „valstybė – niekšas“ (angl. rogue state), kuri prieštarauja „civilizuotai“ tarptautinei visuomenei ir siekia nemoralių tikslų (Smith, 2000, p. 596 – 604). Ši paradigma laikoma savaime suprantama ir skatina ignoruoti švelnesnius alternatyvius požiūrius, akcentuojančius objekto traktavimą kaip racionalaus veikėjo arba humanitarinės problemos. Autorė gina pastarąją perspektyvą ir teigia, kad Šiaurės Korėjos diskursui būtinas paradigminis lūžis. Argumentuojama, kad, lyginant su padėtimi šaltojo karo metu, Šiaurės Korėjos situacija pasikeitė į palankesnę pažinimui pusę – atsirado galimybė gauti žymiai detalesnius duomenis, Šiaurės Korėjos politika tapo atviresnė ekonominiam bendradarbiavimui, pastebimi lėti ir nežymūs, bet reikšmingi lyginamajame kontekste Šiaurės Korėjos ideologinės sistemos pokyčiai (Smith, 2000, p. 613 – 616). Smith tezės yra skirtos visų pirma tarptautinės politikos dalykinei sričiai, tačiau tikėtina, kad šiam darbui aktualioje juridinėje srityje taip pat vyksta tam tikri „nepastebimi“ pasikeitimai. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai, susiję su Konstitucijos ir baudžiamojo kodekso pataisomis.

Pirma Šiaurės Korėjos Konstitucija (1948 m.), civilinis kodeksas buvo kuriami, remiantis analogais, pasiskolintais iš Sovietų Sąjungos. Taigi, įgyvendintas teisinės sistemos modelis buvo panašus į sovietinį. Jam buvo būdingas teisinė sistemos pavaldumas partinei kontrolei; teisei priskiriama ne tik baudžiamoji, bet ir edukacinė funkcija; parodomųjų teismų rengimas ir kt. Tuo pačiu metu, Kim Ir Senas kritikavo sovietinę juridinę sistemą kaip „pernelyg politizuotą“ (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 49; Sung, 1971, p. 1179). Chongko Choi kritinė Šiaurės Korėjos konstitucijos analizė teigia, kad ji atlieka oficialaus politinės realybės paaiškinimo, o ne pamatinio įstatymo vaidmenį, o jos funkcija, kaip ir kitų įstatymų – tik profilaktinė ir siekianti užtikrinti pilietinę ištikimybę, o ne deklaruoti teises (Choi, 1993, p. 133 – 134).

Dalis Šiaurės Korėjos Konstitucijos pataisų atspindi ne tik režimo stagnaciją ir autoritarizmą, bet ir tam tikrus ideologinės linijos pokyčius:

• 1948 m. priimta pirmoji Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos Konstitucija.
• 1972 m. priimta nauja socialistinė Konstitucija, kurioje pirmą kartą įtvirtinama čučhė ideologija (Choi, 1993, p. 132).
• 1992 m. iš Konstitucijos išbraukiama sąvoka „marksizmas – leninizmas“ (Choi, 1993, p. 133).
• 1998 m. Kim Čen Iras konstituciškai įteisinamas kaip Kim Ir Seno įpėdinis.
• 2009 m. iš Konstitucijos išbraukiama sąvoka „komunizmas“ (Choe, 2009).

2004 metais buvo peržiūrėtas ir šalies baudžiamasis kodeksas. Nuo jo pirmojo įsigalėjimo iki 2004 metų vyravo du pagrindiniai bausmės tipai – mirties bausmė ir terminas pataisų (angl. correctional labor) stovyklose (piniginė bauda kaip bausmės formos laikoma neįmanoma kolektyvinės ekonomikos sąlygomis). Priėmus 2004-ųjų metų pataisas, įvestos naujo tipo bausmės: kalėjimas iki gyvos galvos kaip alternatyva mirties bausmei ir švelnesnė pataisų forma, atliekama nevykstant į specialiąją stovyklą (angl. labor training). Taip pat sušvelnintos bausmės už bandymą nelegaliai kirsti valstybės sieną bei užsienio žiniasklaidos vartojimą. Teigiama, kad šie pasikeitimai yra ne tik teoriniai, bet ir taikomi teisinėje praktikoje (Han, 2006, p. 125 – 128).

IŠVADOS

Darbe apžvelgta dabartinės Šiaurės Korėjos teisinės sistemos kilmė ir jos raida, kurią skatino įvairūs veiksniai šalies viduje bei tarptautinėje politikoje. Pradinė, socialistinė teisės sistema, artima Sovietų Sąjungos teisei, buvo modifikuojamas ir pritaikomas prie oficialios Kim Ir Seno režimo ideologijos – čučhė. Ji sintezavo tiek marksistinę teisių doktriną, kurios reikalavo siekis įgyvendinti komunistinius idealus, tiek tradicinio konfucianizmo principus, kuriuos buvo būtina absorbuoti, norint sumažinti pokyčių keliamą socialinę įtampą, o pastaraisiais metais – pradėta spekuliuoti ir žmogaus teisių tema, svarbia tarptautinei bendruomenei.

Kaip teigia Weatherley ir Song (2008, p. 282; p. 291), pastebima tendencija, kad viena iš paskutiniųjų deklaratyviai komunistinių pasaulio valstybių aktyviau, nei šaltojo karo metais, pripažįsta būtinybę turėti poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir išreikšti ją ne tik retorinėmis priemonėmis tarptautiniame dialoge, bet ir konkrečiais veiksmais. Nors nurodyti įstatyminės bazės pokyčiai savaime nėra šios tendencijos patvirtinimas, bet jie galėtų būti teigiamais pavyzdžiais išsamesnio pobūdžio tyrimo rėmuose. Kiti autoriai (pavyzdžiui, Hwang ir Kim, 2006) nurodo, kad viena iš tarptautinės politikos klaidų Šiaurės Korėjos atžvilgiu yra teisinių ir karinių reikalavimų pateikimas, tarsi jie būtų vienas kitam tapatūs – tarkim, būtinybė užtikrinti žmogaus teises, pateikiama kartu su branduolinio nusiginklavimo derybomis. Ši pozicija patvirtina darbe aptartus Smith teiginius, kad Šiaurės Korėjos problematikos analizei, apimančiai ir žmogaus teisių problemą, būtinas vertybiškai neutralus ir atsargiai vertinantis išankstinius nusistatymus požiūris.

LITERATŪRA

Choe, Sang Hun. New North Korean Constitution Bolsters Kim’s Power [interaktyvus]. In The New York Times (September 28, 2009). S. l.: The New York Times Company, 2009 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2009/09/29/world/asia/29korea.html?_r=1&emc=eta1

Choi, Chongko. Basic Problems of East Asian Jurisprudence [interaktyvus]. Seoul: Seoul National University, 2006 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.law.ntu.edu.tw/east-asia2006/EA-Home/PD/%E9%9F%93%E5%9C%8B/2006032641.pdf .

Choi, Chongko. Constitution and Democracy in Korea. In Seoul Law Journal, Vol. 34, No. 1 (1993). Seoul: Seoul National University, 1993, p. 128 – 139.

Choi, Chongko. South Korean Law and North Korean Law: Comparison and Reunification. In Seoul Law Journal, Vol. 40, No. 4. Seoul: Seoul National University, 2000, p. 41 – 55.

Choi, Chongko. The Foundations of East Asian Jurisprudence. In Seoul Law Journal, Vol. 41, No. 1. Seoul: Seoul National University, 2000, p. 60 – 76.

Han, In Sup. The 2004 Revision of Criminal Law in North Korea: a Take-off? In Santa Clara Journal of International Law 1 (2006). Santa Clara: Santa Clara University, 2006, p. 122 – 133.

Hwang, Jaeho and Jasper Kim. Defining the Limits of the North Korean Human Rights Act: A Security and Legal Perspective. In East Asia, Vol. 23, No. 4 (Winter 2006). S. l.: Springer Netherlands, 2006, p. 45 – 60.

Kang, Jin Woong. The „Domestic Revolution“ Policy and Traditional Confucianism in North Korean State Formation: A Socio-cultural Perspective. In Harvard Asia Quarterly, Vol. 10, No. 2 (Spring, 2006). Cambridge, MA: Harvard Asia Center, 2006, p. 34 – 45.

Kimura, Mitsuhiko. From fascism to communism: continuity and development of collectivist economic policy in North Korea. In Economic History Review, LII, 1 (1999). Oxford: Blackwell Publishers, 1999, p. 69 – 86.

Koh, B. C. The Impact of the Chinese Model on North Korea. In Asian Survey, Vol. 18, No. 6 (Jun., 1978). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1978, p. 626 – 643.

Oh, Kongdan and Ralph Hassig. North Korea between Collapse and Reform. In Asian Survey, Vol. 39, No. 2 (Mar. - Apr. 1999). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1999, p. 287 – 309.

Park, Kyung Ae. Women and Revolution in North Korea. In Pacific Affairs, Vol. 65, No. 4 (Winter, 1992 – 1993). Vancouver: University of British Columbia, 1992 – 1993, p. 527 – 545.

Schwabach, Aaron. Non-Western Philosophies of Law [interaktyvus]. In Encyclopedia of Life Support Systems: Law. Oxford: Unesco, Eolss Publishers, 2006 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.eolss.net/ebooks/Sample%20Chapters/C04/E6-31-01-03.pdf .

Smith, Hazel. Bad, mad, sad or rational actor? Why the „securitization“ paradigm makes for poor policy analysis of north Korea. In International Affairs, Vol. 76, No. 3. Oxford: Oxford University Press, 2000, p. 593 – 617.

Sung, Yoon Cho. The Judicial System of North Korea. In Asian Survey, Vol. 11, No. 12 (Dec., 1971). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1971, p. 1167 – 1181.

Tay, Alice Ehr-Soon. „Asian Values“ and the Rule of Law. In The Rule of Law: History, Theory and Criticism. S. l.: Springer Netherlands, 2007, p. 565 – 586.

Weatherley, Robert and Jiyoung Song. The Evolution of Human Rights Thinking in North Korea. In Journal of Communist Studies and Transition Politics, Vol. 24, No. 2 (June 2008). London: Taylor & Francis, 2008, p. 272 – 296.

Yang, Kun. The Sociology of Law in Korea. In The American Sociologist, Summer 2001. S. l.: Springer US, 2001, p. 78 – 84.

mano google-free life kol kas toks:
wikipedia + delicious tags + flickr search + wolfram alpha + mokslinės db.
blogiausiu atveju, taip pat yra scroogle.
mėgčiau įvaldyti gyvenimą visiškai be didžiosios G - įdomu, kiek tai pasiteisina per ilgesnį laiką? gmailo niekada nenaudojau, analyticsai skrido lauk. beje, atrodo ten pat netrukus keliaus ir skype - už savo keistą trafiko naudojimą ir už tai, kad žavaus irc randomo jame vis tiek nepalikta. ieškokit manęs penktoj konsolėj ,)

kitas logiškas etapas - nerašyti emailų žmonėms @ google, o po to liks tik atsikratyti gsm, bet su šituo dar teks šiek tiek palaukti.

informacinė visuomenė vs. informacijos visuomenė
informacijos visuomenė (eng. information society) - postindustrinis bendrabūvis, kuriame daugumos narių užimtumas susijęs su nematerialių paslaugų kūrimu.
informacinė visuomenė (eng. informational society) - specifinis terminas, naudojamas castellso teoriniame modelyje ir iš esmės tinkamas naudoti tik šiame siaurame kontekste, kuomet informacija tampa centrine socialinės organizacijos forma. taigi, informacinės visuomenės plėtros komitetas turėtų skubiai pasikeisti pavadinimą, nes su castellsu vargu bau ar turi kažką bendro.

žinių visuomenė vs. žinojimo visuomenė
žinių visuomenė - nevykęs terminas, nes visų pirma asocijuojasi su žiniomis aka žiniasklaidos skleidžiamu turiniu (palyginimui - world wide web virtimas žiniatinkliu, duomenų (data), informacijos (information), žinių (news) ir žinojimo (knowledge) dažnas neskyrimas ir tapatinimas). taigi, jeigu mes kalbame apie procesą, kurio metu kaupiamos bei naudojamos žinios -- žinios kaip gebėjimas pritaikyti informaciją ir priimti sprendimus -- ir kuris yra pamatinis tam tikrame bendrabūvyje, kalbame apie žinojimo visuomenę (eng. knowledge society).

• galima išvirkščia tvarka gana iš anksto sužinoti apie rengiamus mitingus ir minėjimus bei šventes;


• sužinoti, kur ir kokie filmuojami filmai ar reklamos ir kas organizuoja filmavimus;


• sužinoti kas ir už kiek pinigų valdo išorinės reklamos priemones bei atminimų lentas;


• nustebti, kad viešai savivaldybė nutarė likviduoti sau priklausančias įmones, o mažiau viešai - užsiima jų įstatų tvirtinimu;


• turėti po ranka visų miesto spaudos kioskų adresus;


• pareflektuoti faktą, kad, išdavus leidimą renginiui, už policijos informavimą yra atsakingas savivaldybės kalbos kontrolės ir administracinės veiklos skyrius;


• na ir pagaliau, įsakymas, kuris priminė, kad asmens duomenų apsauga yra miglota sąvoka. ar tikrai galima viešai toje pačioje vietoje skelbti asmens vardą, pavardę, gimimo datą ir adresą (jau nekalbant apie priklausymą socialinės rizikos grupei)? asmens duomenų apsaugos įstatymas, permetus greita akia, akivaizdžiai *draudžia* viešai skelbti tik asmens kodą. iš informacijos teisės paskaitų miglotai prisimenu, kad lyg ir negalima skelbti kelių dalykų apie žmogų toje pačioje vietoje, jei tai leidžia identifikuoti asmenį (kaip, tarkim, pavardės ir adreso kombinacija), bet atmintelė - rėtelė. kaip ten iš tikrųjų?

tai niekaip nesusiję su kitu klausimu - apie fejerverkus. kažin, ar yra kur nors planuojamų fejerverkų tvarkaraštis? galvojau apie vilnius.lt, nes saliutams tarsi turėtų reikėti savivaldybės leidimo (?) bet paviršiuje nieko matomo. gaila - ką tik mačiau gerą ir smalsu, kas ir kodėl jį šovė būtent šiandien.

įstabu čia yra tai, kad trakų gatvėje yra tokie algą gavusio žmogaus spąstai kaip knygynas,

turintis atskirą šios leidyklos lentyną,

kurioje yra ir ką tik paminėtų serijų leidinių,

išpirkus updeitinamą dar nematytais pavadinimais,

kurie kainuoja kažkokius epiškai, magiškai, jokiu sveiku protu nesuvokiamus pinigus.

štai čiumpu šiandien miesto geografijos skaitinius, o jie - 30 ltl. unfuckingbelievable. apsiverksiu vietoje.

• globalus(is) - visuotinis, visa apimantis, visiems bendras. tas, apie kurį galima būtų pasakyti, one of its kind.
• globalinis - apimantis esybes, esančias visame pasaulyje. one of many.

kudoz už išaiškinimą skrenda į vlkk "terminologų skyriaus" telefono pusę.

Tokią nuostatą atspindi ir dalis miesto sociologų, kurie savo darbuose naudoja Bourdieu teorinį modelį. Juos sieja vienas bendras bruožas – paprastai tai siauro pobūdžio darbai, kurių tyrimų medžiaga orientuojasi į specifinę tiriamąją grupę. Šią prielaidą iliustruoja keli pavyzdiniai straipsnių pavadinimai: „Bourdieu's Habitus, Social Class and the Spatial Worlds of Visually Impaired Children“ (Allen, 2004) arba „Cultural capital and immigrant status effects on kindergarten academic outcomes“ (Kao & Lee, 2009). Kritikai tokį reiškinį paaiškina taip: tyrėjams, kurie labiau orientuojasi į miesto dimensiją, pavyzdžiui, architektūros teoretikams, Bourdieu yra „per mažai filosofuojantis“. Jis teikia pirmenybę empirikai, užuot pateikinėjęs originalias (anti)utopines vizijas ir tapęs deramu pranašu ar diskusijų kurstytoju (Stevens, 2002). Nepaisant to, kad Bourdieu teorijos yra prieinamos jau ne pirmą dešimtmetį, miesto studijų specialistai tik palyginti neseniai – pradedant paskutiniu 20 a. dešimtmečiu – ėmė teikti joms daugiau dėmesio ir taikyti ne tik siauros apimties tyrimuose bet ir platesniu mastu – kaip teorinį pagrindą kalbėti apie žmogaus ir erdvės santykį (Bridge, 2004). 2002 metais pagal konferencijos medžiagą išleista rinktinė „Habitus: A Sense of Place“ leidžia tikėtis, kad ateityje Bourdieu idėjos ir toliau sklis kaip vienas iš miesto sociologijos instrumentų.

„Globaliniai didmiesčiai“ – tai paprastai daugiamilijoniniai miestai, tapę pasaulinės reikšmės finansų, prekybos, technologijų vystymo židiniais, natūraliais globalizacijos procesų valdymo centrais. Jie tampa vis glaudžiau susiję horizontaliais tarpusavio saitais ir „tolsta“ nuo juos supančių regionų, o taip pat formuoja struktūras, kurios siekia įsilieti į pasaulinę politiką šalia tautinių valstybių (Giddens, 2005). Nors tik mažuma pasaulio miestų gali būti priskiriama „globalinių didmiesčių“ kategorijai, visi post-industriniai miestai yra priversti tomis pačiomis sąlygomis konkuruoti su „miestų rinkos“ žaidėjais ir kovoti dėl gerovės kūrimo išteklių. Tiek tarp šių globalinių didmiesčių, tiek ir tarp mažesnių bet kurios valstybės miestų, pasiekusių post-industrinį raidos tarpsnį, vyksta konkurencinė kova dėl finansinių investicijų bei išteklių, patrauklaus įvaizdžio, vaidmens tarptautinėje arenoje (Hall, 2006). Galima teigti, kad miestų padėtis globalinės rinkos kontekste yra tapati Bourdieu socialinių agentų padėčiai lauke. Jų užimama pozicija šiame lauke atspindi, kas diktuoja sąlygas, o kas jas priima, kas yra dominuojamieji ir dominuojantys. Kryptingi sprendimai ir „teisingas“ kapitalo išnaudojimas leidžia miestams šiame konkurencijos lauke keistis vietomis bei užimti atskiras unikalias nišas.

Bourdieu išskiriamos trys pagrindinės kapitalo rūšys – ekonominis, kultūrinis bei socialinis – atspindi pagrindinius miestų konkurencingumo veiksnius, išskiriamus miesto teoretikų literatūroje (pavyzdžiui, Hall, 2006). Ekonominis kapitalas nulemia turimas galimybes kovoti su socialinėmis problemomis, skatinti efektyvesnį miesto erdvių panaudojimą bei darnią plėtrą (angl. environmental sustainability) bei pritraukti trūkstamą ekonominį kapitalą iš išorės. Kultūrinis kapitalas apsprendžia kitą svarbų aspektą – demografinės miesto plėtros galimybes, miesto kaip gyvenamosios vietos patrauklumą, reikiamų ar trūkstamų žmogiškųjų išteklių pritraukimo būdus. Socialinis kapitalas apibrėžia miesto įsitinklinimą, vidinių ir išorinių socialinių tinklų visumą, kuri gali lemiamu momentu sudaryti kritinę masę, sąlygojančią pasikeitimų procesus.

Ketvirtoji Bourdieu išskirta kapitalo forma – simbolinis kapitalas, kurį jis pats apibrėžia kaip suteikiantį galią „konstruoti realybę“. Agentai, siekiantys tenkinti savo interesus ir įsitvirtinti dominuojančiose pozicijose tam tikrame lauke, disponuodami simboliniu kapitalu vykdo simbolines kovas dėl šio realybės konstravimo. Straipsnyje „Socialinė erdvė ir simbolinė galia“ (angl. „Social Space and Symbolic Power“) Pierre Bourdieu nurodo, kad kovos dėl simbolinės galios gali įgyti dvi formas. Viena forma – agento vykdomos manipuliacijos savo pozicija socialinėje erdvėje, kurios leidžia jam aktyviai pademonstruoti savo galią keisti realybę ir taip įtvirtinti simbolinį dominavimą. Antra forma – socialinio pasaulio suvokimo kategorijų transformavimas, keitimas sąvokų, kuriomis konstruojama socialinė realybė, tam tikrų klasifikacijos schemų kūrimas arba naikinimas, vadinamojo „politinio žodyno“ keitimas (Bourdieu, 1989).

Pirmos formos simbolinės kovos miestų kontekste gali vykti, remiantis nuostata, kad architektūra laikoma galios bei galios kovų išraiška. Miestovaizdžio konstravimas – tai viena iš akivaizdžiausių sričių, kur politinės arba finansinės jėgos, pavyzdžiui, politinės grupuotės arba tarptautinės korporacijos, turi galimybę taikyti simbolinę prievartą milijonų miesto gyventojų atžvilgiu, struktūruodami, kurdami ir perkurdami – tiek vizualiuoju, tiek funkciniu požiūriu – erdvę, kurioje vyksta šių žmonių kasdienis gyvenimas. Būtent simbolinio (o ne, tarkim, ekonominio) kapitalo svarbą šioje situacijoje galima iliustruoti vienu aktualiu pavyzdžiu. Kai kurie žymūs, visame pasaulyje žinomi Vakarų architektų bendruomenės nariai projektuoja ir įgyvendina strategiškai reikšmingus projektus valstybėse, kurios laikomos ideologiniu požiūriu „priešiškos“ Jungtinėms Amerikos valstijoms arba Europai – pavyzdžiui, Kinijoje arba Irane. Tokie „kolaboravimo“ atvejai iškelia aršias diskusijas architektų bendruomenėje ir už jos ribų (Pogrebin, 2008). Viena vertus, šiems veiksmams pasiryžusius profesionalus kolegos smerkia už „kolaboravimą“. Jie traktuojami kaip pagalbininkai, leidžiantys „priešiškam“ režimui įgyvendinti savo plėtros tikslus. Kita vertus, dalis architektų teigia, kad būtent tokiu būdu įmanoma per projektuojamus statinius perteikti alternatyvias vertybes – tarsi „implantuoti“ savo atstovaujamos politinės sistemos simbolį „priešo“ teritorijoje. Šią dilemą Bourdieu terminais galima performuluoti taip: architektūriniai projektai, ypač tie, kurie savo miestovaizdžio kontekste įgija ypatingą statusą, – tai reali, fizinė simbolinės galios išraiška. Belieka ginčytis, ar statinys išlaiko savo kūrėjo ir jo atstovaujamų vertybių simbolinę galią, ar ši yra perleidžiama užsakovui.

Antros formos simbolinės galios panaudojimas globalinių miestų kontekste nėra toks akivaizdus, nes pats Bourdieu jį artimai sieja su kalba ir kalbinių kategorijų (pavyzdžiui, socialinių grupių pavadinimų) formavimu. Šiuo atveju, simbolinės galios raiška gali būti siejama su vadinamuoju „miesto įvaizdžio“ formavimo procesu. Tam tikra prasme, įvaizdžio kūrimo kampanija, siekdama būti sėkminga, turi taikliai pozicionuoti ir „kategorizuoti“ miestą, priskirti jam patrauklias savybes, galbūt įgyvendinti tarptautinę paklausą tam tikrai „inovacijai“ panašiai, kaip Marksas „sukūrė paklausą“ darbininkų klasės egzistavimui. Miesto įvaizdžio formavimas ir diegimas tarptautinėje „miestų rinkoje“ turi vienintelį pagrindinį tikslą – didinti savo atstovaujamo miesto konkurencingumą (Hall, 2006). Šiuo atveju galima matyti, kaip simbolinio kapitalo panaudojimas apgaubia likusių trijų kapitalo rūšių realizavimo galimybes. Pavyzdžiui, sėkminga miesto verslo aplinka, sukurta panaudojant ekonominį kapitalą, neturi prasmės, jeigu nėra instrumento, skirto pritraukti esminius verslo rinkus žaidėjus, kurie, savo ruožtu, padidins turimus ekonominio kapitalo išteklius.

Galiausiai, negalima palikti nuošalyje dar vienos Bourdieu teorijoje naudojamos sąvokos – habitus. Pats Bourdieu yra apibendrinęs, kad habitus yra individui būdingas „savo vietos suvokimas“ (angl. „a sense of one’s place“) (Bourdieu, 1989). Šį apibūdinimą galima būtų susieti ne tik su savo vietos suvokimu dinamiškoje socialinių santykių erdvėje, bet ir fizikinėje jos išraiškoje – mieste. Socialinį status quo palaikantis mechanizmas – doxa – skatina agentus tikėti, kad jų patiriama socialinė realybė yra „savaime suprantama“. Lygiai toks pats „savaime suprantamas“ individui iš pradžių yra miestas, kuriame jis gimsta ir auga. Brėždamas mieste savo kasdienes trajektorijas, jis dažnai tai daro nesąmoningai, nekvestionuodamas savo elgesio predispozicijų ir įpročių, kuriuos nulėmė miestas. Šiuo atveju, bet kurio miesto habitus sudarytų to miesto gyventojams būdingos unikalios predispozicijos, kurios gali būti nesuprantamos toje pačioje valstybėje gyvenančiam, tai pačiai sociokultūrinei aplinkai priklausančiam, už keliolikos kilometrų įsikūrusiam kito miesto gyventojui.

Gali kilti klausimas, ką vertingo miesto studijų diskursas gali atskleisti sociologiniu požiūriu, jeigu dauguma jo nagrinėjamų temų yra labiau relevantiškos geografijai, architektūrai arba ekonomikai. Vis dėlto, kalbant apie globalųjį pasaulį, galima teigti, kad pasaulio miestai – tai skirtingo tankio socialiniai tinklai, o vieną su kitu juos sieja socialinių interakcijų gijos, kurias sukuria ir įgalina veiksnios transporto ir technologijų jungiamosios gijos. Bet kokie miesto gyventojų puoselėjami socialiniai santykiai pasižymi tam tikra juos struktūruojančia miesto dimensija – pavyzdžiui, transporto tinklai, anonimiškumas arba laisvalaikio industrija. Pateiktas bandymas interpretuoti šiuos procesus, pasinaudojant Bourdieu teoriją nėra pakankamai gilus, kad atskleistų, kaip miestų-agentų veikla globalinės konkurencijos lauke gali būti siejama su kasdienėmis žmogiškųjų socialinių agentų sąveikomis ir trajektorijomis fizinėje ir socialinėje erdvėje. Deja, tai neįmanoma dėl darbo apimties ribų. Tačiau esant poreikiui ir galimybei, Bourdieu teoriją kaip vieną iš miesto nagrinėjimui naudingų instrumentų, būtų galima pabandyti išplėtoti tiek į plotį, tiek į gylį.

Bibliografija

ALLEN, Chris. Bourdieu's Habitus, Social Class and the Spatial Worlds of Visually Impaired Children. In: Urban Studies, Vol. 41, No. 3. S. l.: Sage Publications, 2004.
BOURDIEU, Pierre; ir WACQUANT, Loïc. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius: „Baltos lankos“, 2003. ISBN 9955-00-085-6.
BOURDIEU, Pierre. Social Space and Symbolic Power [interaktyvus]. In: Sociological Theory, Vol. 7, No. 1. S. l.: American Sociological Association, 1989.
BRIDGE, Gary. Pierre Bourdieu. In: Key Thinkers on Space and Place. Ed. Phil Hubbard, Rob Kitchin and Gill Valentine. S. l.: Sage Publications, Ltd., 2004. ISBN 978-0761949633.
GEČIENĖ, Ingrida. The Notion of Power in the Theories of Bourdieu, Foucault and Baudrillard. Iš: Sociologija: mintis ir veiksmas, Nr. 2. Klaipėda: Klaipėdos universitetas, 2002.
GIDDENS, Anthony. Sociologija. Kaunas: „Poligrafija ir informatika“, 2005. ISBN 9986-850-54-1.
Habitus: A Sense of Place. Ed. Jean Hillier and Emma Rooksby. S. l.: Ashgate Publishing, 2005. ISBN 978-0754645641
HALL, Tim. Urban Geography, 3rd Edition. London – New York: Routledge, 2006. ISBN 978-0415344463.
KAO, Grace; ir LEE, Elizabeth M. Cultural capital and immigrant status effects on kindergarten academic outcomes. In: Poetics,Vol. 37, Issue 3. S. l.: Elsevier Science, 2009.
POGREBIN, Robin. I’m the Designer. My Client’s the Autocrat [interaktyvus]. In: The New York Times. S. l.: The New York Times Company, June 22, 2008 [žiūrėta 2009 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: .
SALLAZ, Jeffrey; ir ZAVISCA, Jane. Bourdieu in American Sociology, 1980 – 2004. In: Annual Review of Sociology, Vol. 33. S. l.: Annual Reviews, 2007.
STEVENS, Garry. The Favored Circle: The Social Foundations of Architectural Distinction. Cambridge, Mass.: The MIT Press, 2002. ISBN 978-0262692786.

polycentric city

the contemporary polycentric city transcends what is urban to include territory, combining spontaneity and organization in equal measure in order to shape a kind of immense body without organs, under the skin of which hidden rules can however be deciphered that regulate an order adapted to the logic of advanced capitalism.

plug-in city

skeletal metal armatures ready to receive air-transported, crane-mounted living pods that could be relocated and reconfigured at the whim of their inhabitants.

the language of urbanism

the language of urbanism is a rich one. we communicate about the built environment with an astonishing wealth of words and concepts, from dry legalistic formulae to street slang. there is the language of statute (like conservation area), professional practice (like park and ride), design (like massing), academia (like proxemics), polemic (like gnomescape), politics (like positive parochialism), the arts (like lipstick on the face of the gorilla), popular culture (like Stepford Wives), marketing (like kerb appeal), science (like ecosystem), slang (like derry), theology (like strangeness) and warfare (like mousehole). the categories overlap, intersect, collide and merge into one another, and into the everyday language that we all use in talking about the places where we live and work.