kirtus aikštę ima žaibuoti ir griaudėti. ties sankryža į tūsų gatvę jau šiltai ir sočiai lyja. just a habit, šitam kurjeriui dar reikės sausų kojų. gylyn į artimiausią barą. vienas iš tūsų gatvės barų, sausakimšų užkaborių kratinys. ketinu išsmukti į vidinį kiemą, kur galima nukirsti gatvę po stogu.

neprireikia.

- hello courier - sako adresatas.

alaus? alaus. what a delivery. kačin.

šiemet teturiu kelis atsitiktinius pastebėjimus, bet nei laiko, nei galvos jiems kapstyti neužtenka. bet gal gi, mano mieli internetai, būsite gudresni ir papasakosite, ko nepastebėjau*.

rebuso sąlygos:

1. vilniaus energija turi formą, kurioje nurodai savo adresą ir gauni informaciją apie pastato šildymo sąnaudas. tarp kitų skaičių yra ir toks banalus rodiklis kaip "vidutinė mėnesio temperatūra":

nepriklausomai nuo to, kokį adresą įvedi, vidutinė mėnesio temperatūra yra ta pati. kas, mano galva, yra labai logiška.

2. lhmt pateikia mėnesines klimato apžvalgas, kuriose irgi nurodo vidutinės temperatūros amplitudę lietuvoje (kaip suprantu, pateikiamas mažiausias ir didžiausias vidurkis, priklausomai nuo to, kuriame mieste tą mėnesį buvo šalčiausia ir šilčiausia):

klausimas eteriui:
kaip suprasti, kad 2012 m. spalį vilniaus energija nustatė 1.9 °C vidutinę temperatūrą, kai lhmt teigimu ji svyravo kažkur tarp 6° C ir 9° C?

klausimai papildomam prizui:

(laisvės kaina: gali daryti ką nori, bet nėra dingsties).

kiekvieną kartą, kai kas nors vilnių pavadina didmiesčiu, mano širdyje miršta kačiukas. priežasčių daug ir reikėtų skirti daugiau galvos ir laiko joms visoms išpjaustyti, bet subjektyviausius ir gyvenimo būdo diktuojamus kriterijus visgi galiu apibendrinti.

pradėkime nuo to paties viešojo transporto. kol nėra naktinio transporto (kuris, beje, jei nieko nepainioju sėkmingai funkcionuoja kaune ir klaipėdoje), kol nėra suderinti persėdimų laikai, kol pusė troleibusų maršrutų visiškai neefektyviai persidengia vieni su kitais, o unikalesni maršrutai kursuoja kartą per valandą, kol viešajame transporte vežti dviratį arba šunį yra nepatogi komplikacija, tol kalbėti apie didmiestį yra komiškas užsiėmimas. o paliečiant keleivių konformizmą versus įvairovę viešajame transporte - puikus vizualinis tyrimas būtų palyginti fotografijas: kaip atrodo viešojo transporto žmonės įvairiuose rytų ir vakarų europos miestuose (vilnius versus berlynas yra vienas atvejis, bet net vilnius versus waršuwa arba ryga galėtų parodyti esminių skirtumų) - lyties, rasės, amžiaus, vartojamos kalbos požiūriu; užsiėmimais, kurių imamasi važiuojant. man kažkada teko vieno ilgo maršruto troleibuse damušinėti su laptopu degantį darbą, tai ohoho penkiakojis šunytis, o jokiam "didesniam didmiesty" nieko neturėtų stebint.

antra, viešasis maitinimas. vilniuje nėra kur lengvai ir nekorporaciškai pavalgyti bet kurią naktį prieš darbo dieną (čiliakų ir makdonaldų neįtraukiu, deja tenka laimė būti per jautriam dalykams, kuriuos dedu į save). ir nėra kur papusryčiauti anksčiau tarp 7 ir 9 valandų ryto praktiškai niekada, o juolab savaitgaliais (vėlgi, neįtraukiu viešbučių restoranų, feels wrong nors tu ką, o ir price-performance, įtariu, nekažką).

trečia, socializavimosi vietos. nė vienos (?! vėlgi, jau labai labai seniai laukiu, kad šį teiginį kas nors paneigtų) nefrančizinės kavinės (coffeeinn, vero, šviežia kava, AJ - visos priklauso chain'ams, nors kaune ir klaipėdoje šiuo atžvilgiu reikalai, kiek pamenu, atrodydavo geriau). aludė, kurios duris praverus barmenas žino, kokį alų pradėti pilti, yra vos viena ir randasi kitame miesto gale (tuo tarpu, gausybė "lokalų" su pastovia publika yra būtinas didmiesčio atributas ir šiek tiek prasilenkia su mitologizuojamu didmiesčio anonimiškumu, jau nekalbant apie spaetkaufus, kurie vilniuje sėkmingai nuduso). geresnis reikalas nebent su vyninėms, tik mėgstamojo tempranillo jose dažniausiai nėra. dauguma senamiesčio suoliukų yra be atlošų ir patogiai ant jų išsidrėbti - misija neįmanoma, nebent sereikiškės, kurios šią vasarą buvo uždangintos rekonstruoti ir nežinia į ką atvirs.

ah, ir kaip gi, moralinis krūvis - visas savivaldybės viešosios tvarkos skyrius, su savo sovietinio vaikų darželio auklėtojos metodais, visas "švaros ir tvarkos" darymas. jokiame didmiestyje tai nebūtų įmanoma tokiu mastu, nes didmiestis pasiekęs kritinę teritorijos masę, kurios nebeįmanoma paimti ir sukontroliuoti. atskiras dalis - taip, ir gated communities ir viską ten, bet viso - niekada, jokiai ekonominei logikai tai neatrodys prasminga. tikras didmiestis turi teisę būti purvinas, neprižiūrėtas ir deformuotas, tokiu būdu - laisvas.

et cetera, ad nauseam.

šilčiausi jausmai visiems studentams, kurie rašo apie vilnių - nuoširdžiai. bet apie vilniaus provincialumą diplominius reik rašyt, o ne apie nesamą ir nežinia kada nušvisiantį didmiestiškumą.

šiandien patiko labai labai ilgas ženiko morozovo straipsnis apie šiuolaikinio technofuturizmo šarlatanus ir TED'ą. ištraukas pasidedu sau atminimui, o jūs netingėkit ir paskaitykit visą straipsnę: The Naked and the TED.

"But perhaps this is what the Hybrid Age is all about: marketing masquerading as theory, charlatans masquerading as philosophers, a New Age cult masquerading as a university, business masquerading as redemption, slogans masquerading as truths."

"As is typical of today’s anxiety-peddling futurology, the Khannas’ favorite word is “increasingly,” which is their way of saying that our unstable world is always changing and that only advanced thinkers such as themselves can guide us through this turbulence. In Hybrid Reality, everything is increasingly something else: gadgets are increasingly miraculous, technology is increasingly making its way into the human body, quiet moments are increasingly rare. This is a world in which pundits are increasingly using the word “increasingly” whenever they feel too lazy to look up the actual statistics, which, in the Khannas’ case, increasingly means all the time."

"Today TED is an insatiable kingpin of international meme laundering—a place where ideas, regardless of their quality, go to seek celebrity, to live in the form of videos, tweets, and now e-books. In the world of TED—or, to use their argot, in the TED “ecosystem”—books become talks, talks become memes, memes become projects, projects become talks, talks become books—and so it goes ad infinitum in the sizzling Stakhanovite cycle of memetics, until any shade of depth or nuance disappears into the virtual void."

"Since any meaningful discussion of politics is off limits at TED, the solutions advocated by TED’s techno-humanitarians cannot go beyond the toolkit available to the scientist, the coder, and the engineer. This leaves Silicon Valley entrepreneurs positioned as TED’s preferred redeemers. In TED world, tech entrepreneurs are in the business of solving the world’s most pressing problems. This is what makes TED stand out from other globalist shindigs, and makes its intellectual performances increasingly irrelevant to genuine thought and serious action. (...) Given TED’s disproportionate influence on a certain level of the global debate, it follows that the public at large also becomes more approving of technological solutions to problems that are not technological but political."

"That solving any of their favorite global problems would require political solutions—if only to ensure that nobody’s rights and interests are violated or overlooked in the process— is not something that the TED elite, with its aversion to conventional instruments of power and its inebriated can-do attitude, likes to hear. Politics slows things down; but technology speeds things up. TED’s techno-humanitarians—that brigade of what the Nigerian-American writer Teju Cole has dubbed “The White Savior Industrial Complex”—would defer to China’s “technocrats with term limits” and have them bulldoze entire villages in order to build another Foxconn plant rather than bother with the slow progress of political reform."

ir kiti jo straipsniai skaitytini, nors ir nes tokie pat netrumpi.

"siaubas"- pagalvojo alisa, kimšdama tuno skarbonkę. "dar net ne žiema, o aš jau mintu konservais."

jis kelis kartus atsiprašo ir iškviečia mane sugrįžti į kovinį frontą. aš atsiprašau, kad jam tenka atsiprašinėti. dedu ragelį, vasara žaibiškai pertrūksta.

ką galima pasakyti apie trumpą ir žaibiškai nutrūkusią vasarą? oh, the highlights.

persikraustau iš rajono į koloniją. kolonija primena kurortą. tiek kaimynų ir jų įpročių dar nepažinojau. vienas katinas mėgsta įlipti pro langą ir mandagiai tyrinėti butą. viena kaimynė vidury nakties vaikšto, ieškodama pilnaties. kita kaimynė paryčiais įpila vyno. tretiems nemaišo audio triukšmai, ir tai yra geras ženklas. tos pačios varnos šmirinėja apylinkėj, primėto plunksnų kieme.

kavos skrudinimas - pradžiai su rankomis ir keptuve, bet su tiek kavos you gotta go industrial about it. dabar kas rytą ieškau blendinimo aukso pjūvio. šiaip jau visą gyvenimą su kava buvo paprastai, dvi rūšys - prasta kava ir skani kava. dabar gi geriu kur nors mieste bland espresso ir galiu ginčytis, kokio ji buvo iškepimo ir kaip sluoksniuojasi į skonį-prieskonį-poskonį. netikėtai, viskas sudėtingiau.

prisidėjau prie šimto litrų plovo virimo. puodo abkatkė su liepsnos bokštu. darbščiųjų rankelių būrelis, tikra avis ir 20 kilogramų svogūnų bei morkų. žiedeliais, šiaudeliais. p'čakas pritrynė atminimui gerą pūslę.

dar bent keli linksmi ir keli liūdni vakarėliai, mėgstamiausi ir sudėtingiausi draugai, blastinanti radija mašinoj (nesinori iš jos lipti, nesinori), veidrodinė sąmonė, kriminologinė vaizduotė, bonus credit on the shady card, GITS SAC revisited, uncanny valley laukiant banko eilėje. tarsi viskas būtų tikra.

po podpolkovniko P. skambučio įsėdu į artimiausią traukinį ir penktadienį jau prasukinėju įprastą shoot to kill, backup, standby režimą. tarp įkypų dramblio kaulo bokštų šešėlių.
- atrodai kaip šerloko holmso herojus, - pasisveikindamas lietingą naktį taria man prietelius R.
išgeriu prieš miegą šalto alaus ir ateina ruduo. tampame vis panašesni ir panašesni į paauglystėj pamėgtų multikų personažus.

štai, štai trijų identiškų įstaigų interneto svetainės užsienio kalba:
lietuva: kalejimudepartamentas.lt (Lietuvos kalėjimų departamentas)
latvija: ievp.gov.lv (Ieslodzījuma vietu pārvalde)
estija: vangla.ee (Vanglateenistus)

ne ne, aš nepriekaištauju dėl vilties žlugdymo citatos nr. 1 "currently information is being arranged". aš, dievaži, net nedrįstu užsiminti apie 2001-ų metų pavyzdžio crm'ų dizainą. bet, rimtai, be viso to brangiai kainuojančio puikumo, kodėl estai ima ir papostina tokius paprastus, iliustratyvius ir tyrėjui svarbius dalykus kaip pavyzdinis kalinių dienos tvarkaraštis arba virtuali kalėjimo ekskursija? tuo tarpu lietuvos gi ir latvijos tarnybos mums pasiūlo maksimum pono artūro norkevičiaus ir visvaldžio pukites nuotraukas su cv, kurios nei pagerina pasaulį, nei padeda sužinoti ką nors nauja ir naudinga (veikiau dar kartą patvirtina visas mano virtuvines provincinio feodalizmo ir patvaldystės etikos teorijas).

*nusigraužė nagus ir išėjo skaityti teisės aktų per google translate*

atsekti vietines tendencijas neypatingai sudėtinga:

pasaulyje brangsta nafta - benzinas pabrangsta;
pasaulyje naftos kaina stabili - benzinas pabrangsta;
pasaulyje nafta pinga - benzinas pabrangsta;
lietuvoje randa naują naftos telkinį - benzinas pabrangsta (labiau).

zigmas pumėnas klausia pašnekovų:
- kokia yra riba tarp good enough ir excellent?
- kam daryti puikiai, jei nėra laiko daryti pakankamai gerai?

zigmas pumėnas ieško darbuotojo:
- kodėl tu užsimanei čia ateiti?
- aš manau, kad ši įmonė pažangiai komunikuoja.
- jei ši įmonė pažangiai komunikuoja, gal žinai, ką ji gamina?
- ... ?

zigmas pumėnas toliau ieško darbuotojo:
- kaip tau patinka dirbti?
- aš esu savarankiškas, bet gerai moku dirbti komandoje.
- o kaip patinka?
- ... ?

zigmas pumėnas ramina direktorius:
- ką jūs norite keisti savo įmonėj?
- viskas blogai.
- pavyzdžiui?
- mes viską darome gerai.

zigmas pumėnas vaidina psichologą:
- kaip jaučiatės?
- šis tinklapis nepakankamai organiškas.
- jūs turite problemų su kiberbiologijos pražangomis.

zigmas pumėnas ruošia paskutinį prezentacijos slaidą:
- "rytojaus nėra"

zigmas pumėnas komentuoja paskutinį prezentacijos slaidą:
- jei už penkiolikos minučių atominis karas ir viskas išsitaško velniop, ar jūs praleistumėt tą likusį laiką prie savo projekto?
- ...?
- jei už penkiolikos minučių atominis karas, ar jūs didžiuositės, įsivaizduodami, kaip jūsų projektą atranda ateities archeologai?
- ...?
- na, jei už penkiolikos minučių atominis karas, aš iš čia išeinu.

zigmas pumėnas išeina, nusivelka konsultanto švarką, parsineša namo butelaitį, įsirausia į kuo gilesnius internetus ir svarsto apie retrofuturizmo perspektyvas. pasibaigus industrijos laikui, zigmas pumėnas susipakuoja save į lagaminą ir pasiseivina lentynoje iki kito karto. zigmo pumėno nuomone, abejinga ir tuščia galva yra daug svarbiau už atominį karą.

studentų aktyvumo skatinimas, my ass.

yra autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymo straipsnis, skirtas apriboti kūrinio naudojimą mokymo tikslais --

22 straipsnis. Kūrinio panaudojimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais:
[Be papildomo sutikimo ir mokesčio autoriui] (...) leidžiama:
1) kaip pavyzdį mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti nedidelius išleistus kūrinius ar trumpą išleisto kūrinio ištrauką rašytiniu, garso ar vaizdo pavidalu tiek, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto;
(...) [toliau - irrelevant, padengiami aklieji, kurtieji ir bibliotekos]

tai, daugiau mažiau reiškia, kad studentų saviveikla čia nepapuola, nes a) norėtų žiūrėti visą kūrinį, o ne ištrauką ir b) apie jokias aprobuotas mokymo programas mes čia kalbėti negalime, nes tai yra, po velnių, neformali studentų saviveikla.

scrollinu aš, reiškia, toliau įstatymu, ir staiga mane ištinka epinis PYZDIECAS. atleiskite, damos už išsireiškimą, bet šito aš kažkaip net lietuvos respublikoj - turint omenyje latgoos ir agatos biznio išsikerojimą - nesitikėjau:

26 straipsnis. Kūrinio panaudojimas religinių apeigų metu
Leidžiama be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo atgaminti ir viešai skelbti kūrinį religinių apeigų metu.

kad lietuvos atgtį nenumato beveik jokio fair use varianto - nieko tokio, būta ko tikėtis stebuklo. bet kad bažnytėla ir šitoj vietoj lygesnė už akademiją - kažkaip apmaudu, nes jokių - JOKIŲ apribojimų mes čia nematome (na, bent iš padorumo įdėtų ką nors apie tai, kad religinių apeigų metu galima naudoti tik religinės paskirties ar su religine tematika susijusius kūrinius). ir emigration points + 5, ir jei bandysi ką nors daryti normaliai užuot sulindęs į pogrindį - tuoj pat gausi per galvą, ir bet koks konstruktyvus elgesys labai mikliai pasudėtingėja dešimteriopai. arba laikas kurti religinę bendruomenę.

mieli bičiuliai, ar atsimenat, kokia buvo vasara prieš dešimt metų? vasarą prieš dešimt metų mes sėdėdavom naktim prie ekranų ir rašydavom tekstinius failus, kuriuos buvo galima išsaugot, pamiršt arba išsiųst su rytiniais emailais. ar dar atsimenat personalinius, o ne dalykinius emailus? aš vis rečiau - bet atmenu, kaip jie būdavo laukiami, kartais po keletą mėnesių, kartais po pusę minutės. mp3 failai per DCC tuo tarpu eidavo valandų valandomis ir guldavo į keistų pavadinimų kolekcijas, filmai vaikščiodavo kompaktais, videonuomos dar turėdavo prasmę ir visi sysadminai turėjo po svajonių mergaitę. bent du geri draugai dirbdavo naktines pamainas interneto kavinėse, buvo išties svarbu juos pažinoti, tūnoti, pasiimti po darbo ir eiti miestu V šiaurės ar pietų kryptimi. pokalbiai по душам vykdavo paprastai, o sudėtinga buvo tik sulipti pro langą atgal taip, kad kaimynai nieko nesuprastų. po velnių, viskas atrodė prasminga.

*trin din din, tavo rankos aukštyn!*

mieli bičiuliai iš neaprašytos ateities, kaip atsiminsit du-nulis-vienuoliktų metų vasarą? pasaulio naujienų ir nuobodybių vasarą, kulkų per antraštes, rankenėlių sukimo į dešinę, ekonominių neva krizių, tarptautinių neva incidentų, keistų teismo procesų vasara. diskografijų ir projektuojamų meshų, geros bei prastos degtinės, akademinių šaradų, neįskaitomų knygų, išvykų su takeriu ir izolke, vairavimo pievoje, baigiamųjų ir stojamųjų, miesto V idiosinkrazės, idiotiškų garso takelių, prisirašymo ir atsisveikinimo vakarėlių, psichodelinių miškų pravokimo ir neighborhood terrorism in blue vasara. po velnių, viskas vėl atrodo prasminga.

šitą vasarą dariau šimtą geriausių dalykų, kurie jau dabar užsimiršta. viriau kavą po dvaro laiptais, viriau kavą žmonėms, kurie pasakojo istorijas arba buvo pavargę, viriau kavą be interneto - žmonėms, turintiems po feisbūko, skaipo ir gūglo akauntą. nueidavau į darbą vieną dieną per savaitę, kai jų turėjo būti bent trys, mokiausi daryti gerai tai, ko nemoku, ir blogai - tai, ką moku iki nugaros smegenų skausmo. piešiau komiksus galvoj, žaidžiau šachmatų partijas su tikromis ar dalykinės srities figūromis, auginau ant palangės vaisius ir daržoves, bet kur turėjau namus ir visur miegojau neurotiškai.

bet kokia patirta magija nebenugula į tekstinius failus, ji nutinka čia ir dabar, o rytoj pasibaigia ir pavirsta kriauše, kurią prakandi nesutrupėjusia žandikaulio puse, išmesdamas liekanas per balkono turėklą. vasaros pradžioj prietelius mano gatvėj rado šimto baksų banknotą, o šiandien aš ten pamečiau beveik tiek pat - ir gamtoj įsivyravo pusiausvyra.

mieli bičiuliai - tai juk aišku - tamsioji ateina, ji jau beveik prie pat, papečiui. bet dar liko dienų, kurių linkiu neprapist, ir polėkio, kurio linkiu laikytis kaip turėklo laiptinėj į įsivaizdujojamą niekur. būkit linksmi, bičiuliai, šypsokitės ir spėkit padaryti viską, ko nedarėt dešimtį metų.