Egzistencializmo filosofijos apžvalga

Egzistencializmas - XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė, akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.  Jos pirmtakas buvo danas Soren Kierkegaard, o XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martin Heidegger bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de Beauvoir.  
Kierkegaard pirmas panaudojo "egzistencinio nerimo" (angst) sąvoką.  Jos prasmė gali būti interpretuojama taip - gyvūnai yra supančioti savo instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės - tai ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška.  Viena iš pagrindinių egzistencializmo idėjų - predeterminizmo paneigimas - teigia, kad žmonija neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį sukuria.  Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys - atrasti teisingą veiksmų pasirinkimo būdą.  
Martin Heidegger atskyrė "buvimo" ir "būties" sampratas.  Jis kritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumas trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai apibrėžtos) ir skatina taikyti "objektyvumą", vienareikšmiškumą visose gyvenimo srityse.  Egzistencija turi būti suvokiama ne racionaliomis priemonėmis, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar "savaime suprantama".  Egzistencija - tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus gyvenime, suteikianti visas kitas - mirties galimybė.  Turėdamas griežtai apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą jame.  
Karl Jaspers, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma liga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei ją kritikavo.  Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos nagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių ribotumu.  Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes mąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskirus save patį - subjektą.  Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama.  Jaspers teigė, kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas - pavyzdžiui, jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto.  Jaspers taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės egzistavimo patvirtinimui.  
Nobelio premijos laureatas Albert Camus buvo įsitikinęs, kad žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo padėtis jame yra absurdiška.   Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti beprasmės.  Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė "žmogiškosios prigimties", "žmogiškojo silpnumo" sąvoką.  Anot jo, tik pats žmogus yra atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus.  Viena vertus, besąlygiškas visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir paverčia individą beveidės masės dalimi.  Kita vertus, būtent todėl žmogaus laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs įprasminimo.  Besivadovaudamas Nietzche teiginiu "Dievas miręs", jis pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės.  
Sartre'o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo, kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui.  Neigdama "vyriškos" ir "moteriškos" prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos.  Moteris turi būti tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės tendencijomis.  
Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų, dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus - tai, kas buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą (galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę pirmą bei antrą pasaulinį karą).  Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo.  Palikdami šį klausimą spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius savo srovės principus.