« google-free life | Main | šiaurės korėja vs youtube »

xperience points // šiaurės korėjos teisinė sistema ir žmogaus teisės

2009 m. balandžio mėn. Šiaurės Korėjos aukščiausia liaudies asamblėja balsavo už konstitucijos pataisas, kurias priėmus pagrindiniame šios šalies įstatyme nebeliko nuorodų į komunizmą. Toks žingsnis gali pasirodyti esąs paradoksalus įvykis valstybėje, kuri laikoma vienu iš paskutiniųjų „nesukalbamo“ komunizmo režimų pasaulyje. Šiaurės Korėja, oficialiai vadinama Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika – valstybė, kuri tarptautinėje visuomenėje laikoma problematiška praktiškai visais atžvilgiais: dėl savo politinės ir ekonomine santvarkos, tarptautinių susitarimų bei sankcijų ignoravimo, branduolinio ginklavimosi, požiūrio į žmogaus teises. Dabartinė teisinė sistema šioje valstybėje grindžiama čučhė ideologija, kurios užuomazgos siejamos su konfucianizmo ir marksizmo kombinacija, o tolimesnė evoliucija – su lyderių Kim Ir Seno ir Kim Čen Iro asmenybės kultais.

Šiaurės Korėjos tema laikoma problemine, nes politikai ir mokslininkai yra linkę analizuoti situaciją iš karinio saugumo perspektyvos, susiformavusios šaltojo karo metu ir atspindinčios šio laikotarpio dvasią. Tačiau yra prieštaraujančių tyrėjų, polemizuojančių prieš tokį išankstinį nusistatymą ir įvardinančių jį kaip siaurą bei galimai klaidingą (Smith, 2000). Papildoma problema žmogaus teisių srityje – nesutarimas tarp žmogaus teisių universalumo koncepcijos šalininkų ir kultūrinio reliatyvizmo atstovų, teigiančių, kad žmogaus teisės yra Vakarų primetama dogma.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti mokslinėje literatūroje skelbiamą informaciją apie Šiaurės Korėjos teisinės sistemos ypatumus platesniame Rytų Azijos regiono jurisprudencijos kontekste, filosofines sudedamąsias dalis bei specifinę žmogaus teisių problematiką. Darbe remiamasi prieinamais moksliniais straipsniais, skirtais rytų Azijos jurisprudencijai, čučhė ideologijai, Šiaurės Korėjos teisinei sistemai, kurių autoriai priklauso daugiausiai JAV ir Pietų Korėjos akademinėms institucijoms.

1. Teisinė globalizacija ir Rytų Azijos vertybių sistema

Aaron Schwabach (2006, p. 6), nagrinėdamas nevakarietiškas teisės sistemas ir kolonijinių bei tradicinių teisės sistemų santykį Rytų Azijoje, pastebi, kad šio regiono teisinių, politinių sistemų kaitai nusakyti dažnai taikomas terminas „vesternizacija“ (angl. Westernisation) netiksliai atspindi pokyčių pobūdį. Autoriaus teigimu tikslingiau būtų vartoti terminą „internacionalizacija“, nes globalizacijos sąlygomis eurocentrinė „Vakarų“ ir „Rytų“ perskyra netenka prasmės, o teisinės, kultūrinės, socialinės ir kt. aplinkos šiuo metu veikiau konverguoja, nei užima dominuojančio ir pasiduodančio įtakai santykį (Schwabach, 2006, p. 6). Šis pastebėjimas gali būti naudingas ne tik kaip atspirties taškas probleminei diskusijai, kuri išeitų už šio darbo ribų, bet ir kaip priminimas, kad, aptariant Rytų Azijos valstybių teisines sistemas, būtina atkreipti dėmesį ne tik į tradicinių vertybių, kurias Rytų Azijoje suformavo konfucianizmo doktrina, bet ir į „teisinės globalizacijos“ kontekstą, kuris aktualus aptarinėjant žmogaus teisių klausimą. Pirmas požiūris atitiktų kultūrinio reliatyvizmo poziciją, teigiančią, kad neįmanoma suformuluoti principus, vienodai priimtinus bet kurioje pasaulio valstybėje, nepriklausomai nuo jos sociokultūrinės padėties. Antrasis požiūris teiktų argumentus už universalių žmogaus teisių egzistavimą ir atstovautų pozicijai, kad jas turi būti įmanoma įgyvendinti globaliniu mastu.

Rytų Azijos šalys, kurių teisės tradicija turi bendras istorines šaknis – Kinija, Japonija, Šiaurės ir Pietų Korėja, Vietnamas (Choi, The Foundations..., 2000, p. 61). Šiame regione teisės kodeksų kūrimo centras įvairiais tarpsniais iki 18 a. pabaigos buvo Kinija, o kaimyninės valstybės juos adaptuodavo ir pritaikydavo savo poreikiams. Pagrindinis skiriamasis visų šių kodeksų bruožas buvo konfucianizmo vertybių dominavimas. Kinijoje nuo 11 a., o Korėjoje ir Japonijoje - nuo 18 a. taip pat buvo nepriklausomai kuriami bendruomeninės teisės paktai, kurie įteisino skirtingo pobūdžio bendruomenines institucijas ir normas, tačiau visi turėjo vieną tikslą – palaikyti bendruomeniškumą ir socialinį solidarumą (Choi, The Foundations..., 2000, p. 61 – 63). Šiuolaikinė Rytų Azijos filosofinė teisės koncepcija gali būti įvardinta kaip „liberalus komunitarizmas, paremtas konfucianizmo vertybėmis“. Pabrėžiama, kad Rytų Azijos regione teisė suprantama plačiau, nei diktuoja Vakarų teisės tradicijos logika: ji apima semantinę ir ideografinę teisės sąvokos reikšmę, siejančią teisę su ritualu, o ritualą – su religiniu rudimentu, kylančių iš ikikonfucinių šamanizmo praktikų; teisė turi siekti harmonijos su tiesos, gerumo ir grožio idealais; racionalumas yra dvasingo ir „ekologinio“ pobūdžio, vadinasi, siekia metafizinės vienybės su gamta; svarbus estetinis teisės aspektas (Choi, The Foundations..., 2000, p. 66 – 68; Choi, 2006, p. 3 – 5).

Vakarų teisinių ir administracinių institucijų atsiradimas, 19 ir 20 a. būdingas visoms Azijos žemyno valstybėms, buvo ne tik importuojamas europiečių kolonistų (kaip buvo atsitikę, pavyzdžiui, Indijoje, Malaizijoje, Singapūre ir kt.), bet ir perimtas savanoriškai (pavyzdžiui, Japonijoje, Kinijoje) arba pritaikytas palaipsniui (pavyzdžiui, Tailande) (Tay, 2007, p. 566). Skirtingų sistemų (pavyzdžiui, precedentinės, kontinentinės, socialistinės) įtaka priimančiose kultūrose buvo, viena vertus, naudojama vietinių gyventojų ir adaptuojama prie jų konkrečių poreikių, o kita vertus – „priimančiose“ kultūrose formavo skirtingus mentalitetus, kurie nulėmė vėlesnę šių valstybių teisinę ir politinę raidą (Tay, 2007, p. 567). Pavyzdžiui, kaip spekuliuojaaaaaa John Hazard, sovietų teisės tyrėjas iš JAV, precedentinę teisę adaptavusios valstybės buvo mažiau linkusios pasiduoti sovietizacijai (Hazard, cit. pg. Tay, 2007, p. 567).

Šiam darbui aktualus žmogaus teisių sampratos suvokimas konfucianizmo doktrinos ribose. Kaip pažymi Chongko Choi, konfucianizmo doktrina neturi tiesioginio atitikmens sąvokoms „asmens teisės“ bei „asmens atsakomybė“, bet gali būti su jomis suderinama ir iš principo neprieštarauja žmogaus teisių deklaracijos postulatams (Choi, The Foundations..., 2000, p. 69 – 70). Rytų Azijos politiniai lyderiai (Singapūro, Malaizijos, Japonijos ir kt.) naudoja bendresnę sąvoką „azijietiškos vertybės (angl. „Asian values“) kaip konfucianizmo sinonimą. „Azijietiškos vertybės“ apibrėžiamos kaip vertybių sistema, kurioje ekonominio augimo svarba prioritetizuojama kaip svarbesnė, nei civilinių ir politinių teisių suteikimas valstybės populiacijai. Taip atveriamas kelias pateisinti autokratinį valdymą ir palaikoma kultūrinio reliatyvizmo pozicija. Kaip argumentai pateikiami tokie konfucianizmo principai kaip socialinės harmonijos užtikrinimas, patenkinant visų pirma kolektyvinius, o ne individualius interesus; pagarba vyresniesiems; stabilumo ir tvarkos užtikrinimas makro lygmeniu; darbštumas; išsilavinimas; investavimas į ilgalaikius, o ne trumpalaikius tikslus ir kt. (Tay, 2007, p. 575 – 576).

„Azijietiškų vertybių“ šalininkai kritikuojami už tai, kad tai, ką jie iškelia kaip konfucianizmo vertybes yra bendresni dalykai, skirtingu lygiu ir kombinacijomis būdingi praktiškai bet kuriai pasaulio valstybei, bet kuriuo istoriniu laikotarpiu, nepriklausomai nuo jos kultūrinio konteksto. Taip pat iškeliamas prieštaravimas, kad konfucianizmas palieka erdvės ir individui, kuris turi asmeniškai siekti moralinio tobulėjimo, nes būtent nuo to priklauso bendruomeninė moralė ir valstybės gerovė, o žmogaus teisių palaikymui trukdo ne kultūrinė aplinka, o autokratinio valdymo aparato ambicijos. Žmogaus teisių universalumo atmetimas vien dėl to, kad jų sukūrimas siejamas su Vakarų kultūra, yra toks pat klaidingas, kaip ir pati Rytų bei Vakarų perskyra, o konfucianizmo vertybės neturi būti tapatinamos su galios struktūromis (Tay, 2007, p. 576 – 584).

2. Dabartinės teisinės sistemos susiformavimas Šiaurės Korėjoje

Šiaurės ir Pietų Korėjos teisinė sistema formavosi vieningai iki 1945 metų, kai pagal 38 lygiagretę buvo įkurtos atskiros valstybės – atitinkamai, Korėjos Liaudies Demokratinė Respublika ir Korėjos Respublika. Tradiciškai, kasdienis gyvenimas buvo reguliuojamas paprotine teise, o jurisprudencija (kor. julhak) buvo laikoma neprestižiniu, techniniu mokslu. Trys pamatiniai tradicinės korėjiečių teisės principai buvo suvereno autoritetas, pagarba senovinei tvarkai ir konfucianizmo ideologijos puoselėjimas valstybiniu lygmeniu (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 41). 1910 – 1945 metais Korėjos pusiasalįuvo okupavusi Japonija, įvedusi kontinentinės teisės sistemą, paremtą Vokietijos teisiniu modeliu, reformuota baudžiamoji teisė ir formali juridinė sistema (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 44 – 45). Korėjos teisinės sistemos nuo japonų okupacijos pradžios ir po antrojo pasaulinio karo vidinius prieštaravimus perteikia trys korėjiečių pokario tyrėjo Hahm Pyong-Choon tezės (Hahm, cit. pg. Yang, 2001, p. 79):

    Vakarietiška teisinė metastruktūra su japoniškais pakeitimais konfliktavo su nusistovėjusia juridinės kultūros infrastruktūra, kurioje nebuvo pripažįstamas teisinio proceso reiškinys ir „racionalus“ vakarietiškas teisinis modelis;
  • Būtina mažinti įtampa tarp dviejų pirmoje tezėje išskirtų priešingybių ir tinkamai adaptuoti ją prie vietinės juridinės kultūros;
  • Teisės funkcijos, skatinant ekonominę pažangą (tokią, kuri buvo būtina atsigavimui po antrojo pasaulinio karo) yra ribotos ir galimai neigiamos.

Dviejų Korėjos valstybių, suformuotų po antrojo pasaulinio karo, ekonominės raidos analizės teigia, kad Pietų Korėjos raida pookupaciniu laikotarpiu buvo kontinuacinė, o Šiaurės Korėjos – diskontinuacinė (Kimura, 1999, p. 69). Analogiškai diskontinuacinė buvo ir Šiaurės Korėjos teisinės sistemos transformacija, įkūrus Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką – ji tapo politinės ideologijos aparato dalimi. Nepaisant to, visos trys Hahm’o tezės, taikytos paaiškinti Pietų Korėjos teisinės sistemos specifiką, tinka ir Šiaurės Korėjai.

Išskirtini trys filosofiniai dabartinės teisinės sistemos susiformavimo Šiaurės Korėjoje pamatai: marksizmas, konfucianizmas ir „kimirsenizmas“ arba čučhė – pirmojo politinio Šiaurės Korėjos lyderio Kim Ir Seno sukurta ir jo įpėdinio bei dabartinio šalies vadovo Kim Čen Iro išplėtota savita ideologija, iš dalies pagrįsta marksizmu ir maoizmu, iš dalies – Šiaurės Korėjos socializmo realijomis. Čučhė ideologijos pagrindas – individo, tautos, valstybės savipakankamumas kaip didžiausias ir reikšmingiausias tiek individualus, tiek kolektyvinis idealas, atsisakant bet kokios išorinės įtakos.

Socialistinis idealas, kurį Kim Ir Senas pradėjo įgyvendinti, atėjęs į valdžią 1945-ais metais ir diegdamas marksistines vertybes, susidūrė su tradicine kultūrine realybe – konfucianizmu. Lyginant su Kinija, kurioje tuo pačiu metu ir panašiomis sąlygomis kūrėsi komunistinis režimas, Kim Ir Senas ir jo pasekėjai Šiaurės Korėjoje susidūrė su papildomomis problemomis – žymiai silpnesniu ir net „atsitiktiniu“ savo atėjimo į valdžią legitimumu; silpnu administraciniu aparatu po japoniškų institucijų panaikinimo, grynosios ideologijos praktinio įgyvendinimo aiškaus plano trūkumu. Būtent šios priežastys galėjo lemti poreikį čučhė kaip savarankiškai ideologijai, maoizmo įtaką užuomazginėms jos kūrimo stadijoms bei vėlesniam formaliam įteisinimui Konstitucijoje 1972‑ais metais (Koh, 1978, p. 628 – 630; p. 633). Auganti socialinė įtampa privertė režimą atsižvelgti į konfucianizmo vertybes, jas absorbuoti bei institucionalizuoti, o konfucianizmo tradicijas paversti socialistine morale (Kang, 2006, p. 35). Didžiausią prieštaravimą kėlė du fundamentiniai socialistinės pasaulėžiūros aspektai, nukreipti prieš vyravusią patriarchalinę santvarką (Kang, 2006, p. 41). Visų pirma, lyčių lygybės įvedimas, iškeliant socialistinės darbo moters figūrą, tiesiogiai prieštaravo moterų subordinacijai. Visų antra, šeimyninio paklusnumo (angl. filial piety) tradicija buvo nesuderinama su šeimos pokyčiais – jos atomizavimusi, valstybės iškėlimu kaip aukštesnės vertybės nei šeima.

Pirmoji problema buvo sprendžiama, kuriant teisinę bazę moterų lygybei (tai atspindėjo, pavyzdžiui, lyčių lygybės įstatymas, darbo įstatymas ir kt.) ir – praktiniame lygmenyje – institucionalizuojant namų šeimininkių darbus per vaikų priežiūros įstaigas, švaros paslaugas, maisto paskirstymo sistemą. Steigiami vaikų darželiai, skalbyklos, paruošto maisto išdavimo punktai ir kitos organizacijos, naujos korėjietiškai visuomenei, pateisino moterų emancipaciją darbo rinkoje ir kitose viešojo gyvenimo srityse (Park, 1992 – 1993, p. 533 – 536).

Antroji problema, atspindinti pasikeitusius asmens ir valstybės santykius, buvo sprendžiama retorinėmis priemonėmis. Kim Ir Senas įtraukė į čučhė ideologiją principą, tapatinantį šeimą, visų pirma, su valstybe, o save – su jos tėvu. Taip buvo ne tik naikinamas socializmo ir konfucianizmo prieštaravimas, bet ir legitimuojamas bei stiprinamas absoliutinės valdžios režimas. Tokia konstrukcija, tapusi neatsiejama čučhė dalimi, vėliau tapo natūraliu paaiškinimu, dėl ko valdžią turėtų perimti Kim Ir Seno sūnus Kim Čen Iras – lyderio pozicija jam suteikiama ne kaip paveldas, o kaip pareiga, išreiškianti pagarbą tėvui. Tokiu būdu konfucianizmo kultūra ne tik tapo dominuojančios ideologijos dalimi, bet ir oficialiosios propagandos įrankiu (Kang, 2006, p. 42 – 44).

Grįžimas prie Hahm’o tezių implikuoja apibendrinimą – komunistinis režimas, perėmęs valdžią Šiaurės Korėjoje ir įdiegęs socialistinį teisės modelį (taip pat laikomą vakarietišku), iš pradžių, kaip ir pietuose taikomas modelis, konfliktavo su nusistovėjusiomis tradicijomis (pirmoji tezė). Ilgainiui, specialiai kuriama čučhė ideologija leido efektyviai eliminuoti kontrrevoliucijos kilimo galimybę (antroji tezė). Tuo tarpu teisinis ekonominio gyvenimo reguliavimas ir griežta jo kontrolė nebuvo veiksmingas, nes neužkirto kelio šalia oficialios planinės ekonomikos egzistuoti trejopos orientacijos juodajai rinkai (Oh ir Hassig, 1999, p. 290) – nukreiptai į paprastų piliečių, kariuomenės bei nomenklatūros poreikių patenkinimą (trečioji tezė).

Čučhė ideologija ne tik užginčija žmogaus teisių universalumą, atliepdama „Azijietiškų vertybių“ kompleksą. Tiek konfucianizmas, tiek marksizmas vieningai iškelia kolektyvines teises prieš individualias. Čučhė požiūrio išskirtinumą lemia tai, kad pateikiama savita žmogaus teisių koncepciją, vadinamą „mūsų stiliaus žmogaus teisėmis“ (angl. „our style in human rights“). Šios koncepcijos pagrindas yra pamatinis čučhė principas – savipakankamumas. Aukščiausia teise laikoma tautos teisė į nacionalinį suverenitetą – būtent ji būtina, norint garantuoti individo teises, šie du teisių lygmenys – valstybės ir individo – yra tapatinami. Individo kova už savo poreikių patenkinimą atitinką kovą už nepriklausomybę nuo išorinio dominavimo ir tampa visos tautoss nacionaline teise išgyventi „priešiškoje“ tarptautinėje arenoje (Weatherley ir Song, 2008, p. 286 – 289).

Į Šiaurės Korėjos Konstituciją nėra tiesiogiai įtraukta marksistinė klasinė skirtis, tačiau akcentuojamos tik socialinės bei ekonominės, bet ne politinės ar pilietinės teisės. Pavyzdžiui, garantuojama teisė į darbą, poilsį, nemokamą išsilavinimą bei medicinos paslaugas, motinystę (Weatherley ir Song, 2008, p. 287). Taip netiesiogiai implikuojama, kad teisės paskirstomos pagal klasę, jos turėtų būti atimamos iš buržuazijos ir suteikiamos proletariatui. Reali padėtis yra kiek kitokia – Šiaurės Korėjos saugumo struktūra dalina piliečius į tris klases ne pagal socialinę – ekonominę kategoriją, kuria derėtų vadovautis klasikinio marksizmo atveju, o pagal asmens „patikimumą“. Pagal šią klasifikavimo schemą, skirstoma į ideologiškai patikimą, abejojančią arba priešišką klasę. Tik tie, kas ištikimi valstybei „turi teisę turėti teises“ – įstoti į partiją, gyventi sostinėje, turėti priėjimą prie geresnių resursų ir kt. Tokiu būdu atliepiamas konfucianizmo principas, kad teisė – ne individo, o išmintingo valdovo nuosavybė, kurią jis dovanoja arba atima (Weatherley ir Song, 2008, p. 279 – 281).

3. Šiaurės Korėjos įstatymų ir žmogaus teisių retorikos kaita po šaltojo karo

Hazel Smith teigia, kad dominuojanti Šiaurės Korėjos mokslinės analizės paradigma, turinti įtakos ir tarptautinės politikos formavimo mechanizmams, Jungtinėse Amerikos Valstijose, yra „sekiuritistinė“ (angl. securitization paradigm). Autorės teigimu, ji atspindi militaristinę šaltojo karo laikų retoriką, kai pagrindinę problemą sudarė karinės galios ir karinio poveikio instrumentų nagrinėjimas. Analizės objektas – Šiaurės Korėja – šiuo atveju traktuojamas arba kaip neracionalus ir nepažinus, arba kaip „valstybė – niekšas“ (angl. rogue state), kuri prieštarauja „civilizuotai“ tarptautinei visuomenei ir siekia nemoralių tikslų (Smith, 2000, p. 596 – 604). Ši paradigma laikoma savaime suprantama ir skatina ignoruoti švelnesnius alternatyvius požiūrius, akcentuojančius objekto traktavimą kaip racionalaus veikėjo arba humanitarinės problemos. Autorė gina pastarąją perspektyvą ir teigia, kad Šiaurės Korėjos diskursui būtinas paradigminis lūžis. Argumentuojama, kad, lyginant su padėtimi šaltojo karo metu, Šiaurės Korėjos situacija pasikeitė į palankesnę pažinimui pusę – atsirado galimybė gauti žymiai detalesnius duomenis, Šiaurės Korėjos politika tapo atviresnė ekonominiam bendradarbiavimui, pastebimi lėti ir nežymūs, bet reikšmingi lyginamajame kontekste Šiaurės Korėjos ideologinės sistemos pokyčiai (Smith, 2000, p. 613 – 616). Smith tezės yra skirtos visų pirma tarptautinės politikos dalykinei sričiai, tačiau tikėtina, kad šiam darbui aktualioje juridinėje srityje taip pat vyksta tam tikri „nepastebimi“ pasikeitimai. Toliau pateikiami keli pavyzdžiai, susiję su Konstitucijos ir baudžiamojo kodekso pataisomis.

Pirma Šiaurės Korėjos Konstitucija (1948 m.), civilinis kodeksas buvo kuriami, remiantis analogais, pasiskolintais iš Sovietų Sąjungos. Taigi, įgyvendintas teisinės sistemos modelis buvo panašus į sovietinį. Jam buvo būdingas teisinė sistemos pavaldumas partinei kontrolei; teisei priskiriama ne tik baudžiamoji, bet ir edukacinė funkcija; parodomųjų teismų rengimas ir kt. Tuo pačiu metu, Kim Ir Senas kritikavo sovietinę juridinę sistemą kaip „pernelyg politizuotą“ (Choi, South Korean Law..., 2000, p. 49; Sung, 1971, p. 1179). Chongko Choi kritinė Šiaurės Korėjos konstitucijos analizė teigia, kad ji atlieka oficialaus politinės realybės paaiškinimo, o ne pamatinio įstatymo vaidmenį, o jos funkcija, kaip ir kitų įstatymų – tik profilaktinė ir siekianti užtikrinti pilietinę ištikimybę, o ne deklaruoti teises (Choi, 1993, p. 133 – 134).

Dalis Šiaurės Korėjos Konstitucijos pataisų atspindi ne tik režimo stagnaciją ir autoritarizmą, bet ir tam tikrus ideologinės linijos pokyčius:

  • 1948 m. priimta pirmoji Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos Konstitucija.
  • 1972 m. priimta nauja socialistinė Konstitucija, kurioje pirmą kartą įtvirtinama čučhė ideologija (Choi, 1993, p. 132).
  • 1992 m. iš Konstitucijos išbraukiama sąvoka „marksizmas – leninizmas“ (Choi, 1993, p. 133).
  • 1998 m. Kim Čen Iras konstituciškai įteisinamas kaip Kim Ir Seno įpėdinis.
  • 2009 m. iš Konstitucijos išbraukiama sąvoka „komunizmas“ (Choe, 2009).

2004 metais buvo peržiūrėtas ir šalies baudžiamasis kodeksas. Nuo jo pirmojo įsigalėjimo iki 2004 metų vyravo du pagrindiniai bausmės tipai – mirties bausmė ir terminas pataisų (angl. correctional labor) stovyklose (piniginė bauda kaip bausmės formos laikoma neįmanoma kolektyvinės ekonomikos sąlygomis). Priėmus 2004-ųjų metų pataisas, įvestos naujo tipo bausmės: kalėjimas iki gyvos galvos kaip alternatyva mirties bausmei ir švelnesnė pataisų forma, atliekama nevykstant į specialiąją stovyklą (angl. labor training). Taip pat sušvelnintos bausmės už bandymą nelegaliai kirsti valstybės sieną bei užsienio žiniasklaidos vartojimą. Teigiama, kad šie pasikeitimai yra ne tik teoriniai, bet ir taikomi teisinėje praktikoje (Han, 2006, p. 125 – 128).

IŠVADOS

Darbe apžvelgta dabartinės Šiaurės Korėjos teisinės sistemos kilmė ir jos raida, kurią skatino įvairūs veiksniai šalies viduje bei tarptautinėje politikoje. Pradinė, socialistinė teisės sistema, artima Sovietų Sąjungos teisei, buvo modifikuojamas ir pritaikomas prie oficialios Kim Ir Seno režimo ideologijos – čučhė. Ji sintezavo tiek marksistinę teisių doktriną, kurios reikalavo siekis įgyvendinti komunistinius idealus, tiek tradicinio konfucianizmo principus, kuriuos buvo būtina absorbuoti, norint sumažinti pokyčių keliamą socialinę įtampą, o pastaraisiais metais – pradėta spekuliuoti ir žmogaus teisių tema, svarbia tarptautinei bendruomenei.

Kaip teigia Weatherley ir Song (2008, p. 282; p. 291), pastebima tendencija, kad viena iš paskutiniųjų deklaratyviai komunistinių pasaulio valstybių aktyviau, nei šaltojo karo metais, pripažįsta būtinybę turėti poziciją žmogaus teisių atžvilgiu ir išreikšti ją ne tik retorinėmis priemonėmis tarptautiniame dialoge, bet ir konkrečiais veiksmais. Nors nurodyti įstatyminės bazės pokyčiai savaime nėra šios tendencijos patvirtinimas, bet jie galėtų būti teigiamais pavyzdžiais išsamesnio pobūdžio tyrimo rėmuose. Kiti autoriai (pavyzdžiui, Hwang ir Kim, 2006) nurodo, kad viena iš tarptautinės politikos klaidų Šiaurės Korėjos atžvilgiu yra teisinių ir karinių reikalavimų pateikimas, tarsi jie būtų vienas kitam tapatūs – tarkim, būtinybė užtikrinti žmogaus teises, pateikiama kartu su branduolinio nusiginklavimo derybomis. Ši pozicija patvirtina darbe aptartus Smith teiginius, kad Šiaurės Korėjos problematikos analizei, apimančiai ir žmogaus teisių problemą, būtinas vertybiškai neutralus ir atsargiai vertinantis išankstinius nusistatymus požiūris.

LITERATŪRA

Choe, Sang Hun. New North Korean Constitution Bolsters Kim’s Power [interaktyvus]. In The New York Times (September 28, 2009). S. l.: The New York Times Company, 2009 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.nytimes.com/2009/09/29/world/asia/29korea.html?_r=1&emc=eta1

Choi, Chongko. Basic Problems of East Asian Jurisprudence [interaktyvus]. Seoul: Seoul National University, 2006 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.law.ntu.edu.tw/east-asia2006/EA-Home/PD/%E9%9F%93%E5%9C%8B/2006032641.pdf .

Choi, Chongko. Constitution and Democracy in Korea. In Seoul Law Journal, Vol. 34, No. 1 (1993). Seoul: Seoul National University, 1993, p. 128 – 139.

Choi, Chongko. South Korean Law and North Korean Law: Comparison and Reunification. In Seoul Law Journal, Vol. 40, No. 4. Seoul: Seoul National University, 2000, p. 41 – 55.

Choi, Chongko. The Foundations of East Asian Jurisprudence. In Seoul Law Journal, Vol. 41, No. 1. Seoul: Seoul National University, 2000, p. 60 – 76.

Han, In Sup. The 2004 Revision of Criminal Law in North Korea: a Take-off? In Santa Clara Journal of International Law 1 (2006). Santa Clara: Santa Clara University, 2006, p. 122 – 133.

Hwang, Jaeho and Jasper Kim. Defining the Limits of the North Korean Human Rights Act: A Security and Legal Perspective. In East Asia, Vol. 23, No. 4 (Winter 2006). S. l.: Springer Netherlands, 2006, p. 45 – 60.

Kang, Jin Woong. The „Domestic Revolution“ Policy and Traditional Confucianism in North Korean State Formation: A Socio-cultural Perspective. In Harvard Asia Quarterly, Vol. 10, No. 2 (Spring, 2006). Cambridge, MA: Harvard Asia Center, 2006, p. 34 – 45.

Kimura, Mitsuhiko. From fascism to communism: continuity and development of collectivist economic policy in North Korea. In Economic History Review, LII, 1 (1999). Oxford: Blackwell Publishers, 1999, p. 69 – 86.

Koh, B. C. The Impact of the Chinese Model on North Korea. In Asian Survey, Vol. 18, No. 6 (Jun., 1978). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1978, p. 626 – 643.

Oh, Kongdan and Ralph Hassig. North Korea between Collapse and Reform. In Asian Survey, Vol. 39, No. 2 (Mar. - Apr. 1999). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1999, p. 287 – 309.

Park, Kyung Ae. Women and Revolution in North Korea. In Pacific Affairs, Vol. 65, No. 4 (Winter, 1992 – 1993). Vancouver: University of British Columbia, 1992 – 1993, p. 527 – 545.

Schwabach, Aaron. Non-Western Philosophies of Law [interaktyvus]. In Encyclopedia of Life Support Systems: Law. Oxford: Unesco, Eolss Publishers, 2006 [žiūrėta 2009 m. gruodžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.eolss.net/ebooks/Sample%20Chapters/C04/E6-31-01-03.pdf .

Smith, Hazel. Bad, mad, sad or rational actor? Why the „securitization“ paradigm makes for poor policy analysis of north Korea. In International Affairs, Vol. 76, No. 3. Oxford: Oxford University Press, 2000, p. 593 – 617.

Sung, Yoon Cho. The Judicial System of North Korea. In Asian Survey, Vol. 11, No. 12 (Dec., 1971). Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 1971, p. 1167 – 1181.

Tay, Alice Ehr-Soon. „Asian Values“ and the Rule of Law. In The Rule of Law: History, Theory and Criticism. S. l.: Springer Netherlands, 2007, p. 565 – 586.

Weatherley, Robert and Jiyoung Song. The Evolution of Human Rights Thinking in North Korea. In Journal of Communist Studies and Transition Politics, Vol. 24, No. 2 (June 2008). London: Taylor & Francis, 2008, p. 272 – 296.

Yang, Kun. The Sociology of Law in Korea. In The American Sociologist, Summer 2001. S. l.: Springer US, 2001, p. 78 – 84.


Posted by kachiba-chan at January 3, 2010 4:56 PM
Comments