politics // apie neįmanomybes

vienu sakiniu? mane žudo neįmanomybė. ta Kitų neįmanomybė, į kurią atsitrenki kaip į penkių metrų storio ir neapibrėžto, begalinio aukščio sieną. nebeprisimenu, kada suvokiau, kad neįmanomybė nėra išeitis. tikriausiai tada, kai pamačiau, kad nėra nenulaužiamų sistemų. galbūt tada, kai išgirdau ir iš pirmo karto įsiminiau posakį: kovotojai negriauna sienų, jie jas peršoka.

kas yra Kitų neįmanomybė? ji yra duotybė, būdo savybė, tai nuolat, bet kokiai gyvenimo situacijai turimas vienintelis sprendimas arba vienintelis išmoktas elgesio modelis, dėžutė smegenims, iš kurios _neįmanoma_ išlipti, nors niekas nelaiko. primena tą įnagį arkliams, kuris uždedamas ant akių (skirta nesibaidymui, rodos?), kad jie matytų tik siaurą kelio ruožą priekyje, bet ne tai, kas į kairę ar dešinę.

neįmanomybės rūšys? dvi.
a) ūminė
jeigu nutinka koks nors įvykis, kurio nenumato vienintelis elgesio modelis, arba problema, kurios nepavyksta išspręsti vieninteliu sprendimu, neįmanomybė įsigali kartu su baime ir panika, tolygia pasaulio pabaigai, dangaus griūčiai ir atominiam karui. blogiausias variantas, kuomet įsijungia aukos sindromas, kai Kitą skriaudžia visi pasaulio vėjo malūnai ir visas pasaulis yra aršūs, tyčiniai priešai.
b) latentinė
čia kuomet: "noriu, svajoju, nekenčiu to ir to, BET negaliu nenoriu ir neketinu nieko keisti". aplinkybių kalėjimas, kai Kitas tarsi ir žino visus veiksmus, kuriais pasiektų užsibrėžto tikslo, bet reiškmingas BET suteikia šimtą priežasčių atsisakyti paties tikslo užsibrėžimo. dažniausiai būdinga 30+ kategorijai, todėl labai žiauru kažką lygiai tokio pat girdėti iš dvidešimtmečio.

tiesa, neįmanomybė palengvina gyvenimą. "negaliu", "nemoku", "nesugebu" - nors nė karto nepabandei. neįmanomybė leidžia sukurti milijoną pasiteisinimų. beje, viena iš puikesnių kontrolės priemonių sistemoje. įdiegi žmogui tokį elgesio modelį, ir jis iki grabo lentos nuspėjamas ir paklusnus.

kodėl man tai svarbu ir priskaudėję? Kitų neįmanomybė yra kažkas, kas mane įsiutina tiek, kad noriu išsinerti išvirkščiai, mesti viską, kas tuo metu gali būti svarbu, verstis per galvą ir eiti taisyti, tvarkyti ir vadybinti. daug vadybinti, spardyti šikną, judinti ir kalbėti telefonu, valandų valandas prakalbėti telefonu, nes esi sąžiningas ir atsakingas. nežinau, dėl ko labiau - dėl to, kad svarbūs tie žmonės, ar dėl to, kad nepakenčiu matyti, KIEK DAUG gerų ir įdomių dalykų jie galėtų nuveikti, KIEK DAUG iššvaistoma nepanaudotų gabumų, KIEK DAUG apatijos galėtų pavirsti veiksmu, realiais daiktais, tikrais potyriais et cetera, ad nauseum.

atsimenu, kaip steppin_razor vieną kartą pasakė: gali žmogui padėti, bet tegul pagalba būna arba moralinė, arba materialinė, arba organizacinė, tik ne viskas kartu. neįmanomybės sprendimas dažniausiai reikalauja visko. blogiausia, kad kiekvieną kartą išsprendęs problemą, dalį Kitų neįmanomybės pasiimi sau. tuomet ji kaupiasi ir susideda. svarbu laiku sugalvoti, kur kišti tą visą svorį. nes sveria, demotyvuoja, blogiausias momentas - kai pats pastebi, kad pradedi miamlinti ir sakyti "ėėė, aaa, argi aš čia ką galiu".

noriu bent jau tikėti, kad kai sugeri Kitų neįmanomybę, jiems jos sumažėja. bent tam kartui. prisimenu posakį - pakartok žmogui šimtą kartų, kad jis yra kiaulė, ir jis tikrai toks pasidarys. aš ne šimtą, aš tūkstantį ir milijoną kartų galėčiau pakartoti, "tu stiprus", "tu gali", "tau pasiseks", jeigu tik nuo to kažkas pasikeistų. bet kartais bijau, kad kaip krūva kitų psichologinių *-ozių, po tam tikros ribos neįmanomybė turbūt jau nebepagydoma.

nuo vaikystės kažkodėl nepaaiškinamai nekenčiau pasakų apie karalaites stiklo pilyse, kurios sėdi, žliumbia ir laukia išsigelbėjimo. mėgau apie piratus ir plėšikus, kurie bet kada sugalvoja, kaip visus apsukt aplink pirštą. dabar, turbūt, suprantu kodėl.

Posted by kachiba-chan at July 15, 2007 11:25 PM