skaitalai // jurgis kunčinas - kuo mes skiriamės nuo (tikrų) europiečių

[1998 (?) how much has changed?]

Iš esmės - niekuo. Anglai, albanai, bosniai, mariai bei turkai lygiai tokie patys europiečiai kaip ir mes. Aha! pasakys koks lietuvys, Nevados poligono dispečeris, - ne ten suki ienas. Na, anglai anglais, bet geriausia lygintis su prancūzais, vokiečiais ar bent čekais! Gerai. Ir nuo jų beveik nesiskiriam. Daugel kur esame netgi pranašesni.

Anglai - nuobodūs, prancūzai - mergišiai ir revoliucionieriai, vokiečiai - pedantai ir šykštuoliai, čekai - ką čekai, jie - tie patys vokiečiai. Belgai mums būtų artimi, bet jie šalti, bent taip girdėjau sakant - šaltas kaip belgas būk! Nuo skandinavų mus skiria Anciliaus ežeras (t.y. Baltijos marės, Ostsee, Baltijsskoje more). Šie mėgsta gerti svaigiuosius gėrimus, net moterys, bet kaipmat virsta iš koto, nes pajėgumas menkas. Vidutinis mūsų gėrovas toli juos lenkia ir ištverme, ir sąmojumi. Ne geresni ir kiti Šiaurės europiečiai - lapiai, komiai ir kt. Mums nėra ko gėdytis savo nelygintų kelnių ar nukleiptų batelių - Sirakūzuose aš ne tokių mačiau! O ir Bonoje, Palerme, Syktyvare, Nesvyžiuje, Tiranoje. Iš ponų lenkų mums irgi nėra ko pavyzdžio imti. Gerti, tiesa, lenkas pajėgus, bet tuojau ima verkti, daužytis į krūtis, trokšta už tą Lenkiją mirti. Mūsų žmogus ne toks - jis verčiau mirs patvory ar pakirstas paklydėlės kulkos, nes žodis "Tėvynė" kiekvieną susipratusį lietuvį verčia drebėti, plūstis, mojuoti kumščiais - Tėvynė kasdien juk kelia benzino, degtinės ir kilkių pomidorų padaže kainas, kiekvienam žingsny kala draudžiamuosius ženklus, o pati nieko nepaiso, tik taip ir tyko nuvilkti priešpaskutinius marškinius. Čia irgi nėra ko stebėtis: tikroje Europoje meilė Tėvynei seniai atrofavęsis jausmas, nebent airiai dar myli savo žalią šalį. Tikrieji europiečiai klastingi kaip totoriai: žūtbūt stengiasi mums įpiršti savo nudėvėtus rūbus, nebereikalingus vaistus, seną margariną ir pagyvenusius automobilius, nuo karo laikų užsilikusią troškintą jautieną ir išsivadėjusią demokratiją.
Šitaip nesielgia nebent portugalai ir Vakarų fryzų salų gyventojai - jie apie mus paprasčiausiai ničnieko nežino. Užtat mus pažįsta Amsterdamas, Emyratai ir Šardža - paralelinė Europa. Europą mes vis dėlto mylim, kad ir nenuoširdžiai - bandom apgauti jos prekijus, kai tik galim, laužom duotą žodį. Bet ir jie ne geresni. Ir jiems stinga vienybės bei meilės. Ir jie nemėgsta svetimšalių. Tik mūsų per mažai, kad įstengtume užplūsti Europos Vakarus kaip jugoslavai, turkai, vietnamiečiai ar arabai. Tai visa mūsų laimė - Europa priims mus į savo dosnų glėbį. Kada nors, kai to vargu ar norėsime patys.
Šiandien mums stinga aibės dalykų, kad ji, Europa, besąlygiškai prieš mus kapituliuotų - priimtų į NATO, vietoj Rusijos deleguotų mūsų šalį į JT Saugumo tarybą, išskirtų bent keliolika milijonų ekiū WC ir panašiems terminalams.
Tai go gi stinga mūsų tūkstanties ežerų kraštui? WC su air condition jau minėjau. Dar. Telefonų automatų su abonentų knyga. Pajėgios futbolo komandos. Pirmo ryškio lauko teniso žvaigždės. Maniako, besiruošiančio kėsintis į Sadamo Huseino gyvybę. Popierinių rankšluosčių. Nedidelio, jaukaus kosmodromo (kuo mes pavertėme Zuoknius!). Lig šiolei neturime nei šuolių su kartimi pasaulio rekordininkės, nei trejų metų kūdikio, įveikusio Kuršmares ties Preila ar Pervalka. Tokius faktus Europa iškart ir tinkamai įvertina. Pakako juk estams iš savo skalūnų išgauti gryną sidabrą, o latviams Rygos įlankoje atidaryti povandeninių turistinių laivų liniją - jų reitingas Europoje šoktelėjo iki debesų! Latviai ir estai Atėnuose jaučiasi kaip namuose, tai faktas. Mūsų Šiaurės Atenų kolonos tebetrupa nuo prasto tinko bei netikusio klimato, bet kolonos trupa ir Kipre, ir Sankt Peterburge. Ką padarysi.
Mus slegia perdėtas kuklumas ir amžina autsaiderystė, šitai regi ne tik Schlögeris ar Rastauskas, bet ir Vainauskas su Tomkum. Niekaip neišnaudojam Europos Centro perspektyvos. Pora gerų disneilendų, korida, ir toji Europa aiktelėtų kaip mažas vaikas. Arba kas nors panašaus - pavyzdžiui, didžiausias Europoje sąvartynas su Senelių ir Benamių prieglauda šalia jo, su Betanijos valgykla, buitiniais batsiuvių ir komiso kioskeliais ir pan. Nereikia gėdytis, gana jau! Dažniau priminkim, kas jie tokie. Prancūzams derėtų priminti Baltramiejaus, vokiečiams - Kristallnacht - krištolinę naktį. Rusas kaipmat užsičiauptų išgirdęs žodį "Gulagas", o anglas - "sipajus" arba "Kromvelis". Ispanai savo metu prikrėtė kiaulysčių anapus Atlanto, o italai - Abisinijoje. Net švedai plėšė mūsų dvarus ir išsivežė neparašytą Tautos Epą. Neatiduoda! Žinoma, tai primindamas, špygą tegausi. Bet juk ir šiaip veltui nieko neduoda, tai jau geriau...
Niekuo mes, mielas Nevados poligono dispečeri Bilai (=Baly), nesiskiriam! Plaukus perskiriam sklastymu, esant galimybei maudomės ir prausiamės, turim Filharmoniją, nacionalinį drabužį bei spalvą, nacionalinį olimpinį komitetą ir nacionalinę VRM su keliais įmitusiais generolais. Dėl atributikos ir oficialių priėmimų jokios kritikos nei iš Londono, nei iš Paryžiaus. Ir Bona mus remia. Gyventi nelengva, bet mes jau eksportuojam durpes, paneles, medį ir net varį! Vadovaujami partijos ir vyriausybės mes lygiuojamės... patys suprantat į ką. Ir nėr čia ko!