xperience points // trečiųjų erdvių dienos reziumė

oldenburgo knyga yra specifinė - joje nagrinėjama JAV trečiųjų erdvių problematika, pasižyminti menku jųjų išplitimu, lyginant su gyventojų skaičiumi. tai nulemia amerikiniai gyvenimo būdo ypatumai- suburbia - priemiestinių gyvenamųjų rajonų plotai, kuriuose visiškai nepaliekama erdvės socializacijai.

perkeliant teoriją į lietuvos kontekstą, reikia atkreipti dėmesį tiek į kultūrinius skirtumus ir postosvietinės erdvės specifikas, tiek į galimas paraleles - miegamųjų rajonų mastai neprilygsta suburbijai, bet problemos daugeliu atveju panašios arba bent jau turi atitikmenis. tam tikra prasme, lietuvoje nėra nusistovėjusios stiprios trečiųjų erdvių tradicijos (kaip prahos aludėse ar kokiose pietų europos šaligatvių kavinėse). todėl vertinant, kiek erdvė atitinka "trečiosios" funkcijas bei savybes, realiau kalbėti apie kelių, o ne visų, aptartų požymių kombinaciją

kitas vertas pastebėjimo dalykas - oldenburgas rašo apie tai, ką galima būtų pavadinti tradicinėmis trečiosiomis erdvėmis, kurios kaip institucijos turi ne vieną šimtmetį besitęsiančią tradiciją. pavyzdžiui, sąlyginai seniausia pasaulio kavine laikoma paryžiaus Brasserie Restaurant Café Le Procope, įsteigta 1686-aisiais metais (kalba eina būtent apie institucionalizavimą, o ne paskirtį - žinia, kad maistą ir gėrimus pardavinėjančios vietos atsirado žymiai seniau).

tuo tarpu šiuo metu vyksta kalbos apie naująją trečiosios erdvės sąvoką, šiek tiek besiskiriančią nuo senosios. jos atsiradimo priežastis - verslo sektoriaus suvokimas, kad į trečiąsias erdves apsimoka investuoti. vilniuje aiškiausias pavyzdys, kuris man dabar ateina į galvą - labas skeiterių aikštelė prie baltojo tilto. erdvės turinys išlieka tas pats, bet aplinka, kurioje veikiama, įgija prekės ženklo apvalkalą - galbūt tampa tam tikra vartotojų dresavimo arena.

pagaliau, oldenburgas orientuojasi į "nuostabią gerą vietą", tokį požiurį ko gero galima vadinti idealistiniu. žvelgiant griežtai pagal apibrėžimą, akropolis - tai irgi trečioji erdvė. iš visos vilniaus (taip pat, manau, klaipėdos ir ne už ilgo kauno) PC įvairovės jis išsiskiria labiausiai išpopuliarintu brendu. ne veltui mokyklinukų ekskursijos mieliau renkasi eiti ten, nei kopti į gedimino kalną - pramoginis pozicionavimas veikia.

trečias "case study" galėtų būti gyvas diy (thinking: gc, kaip buvo). čia kyla klausimas apie subkultūros ir erdvės tarpusavio santykį. kas ką sukelia - ar subkultūros atsiranda tam tikruose taškuose, kur turi erdvę veikti, ar erdvės veikti atsiranda dėl subkultūros poreikio susiburti? iš vienos pusės, tokia vieta kaip gyvas surinktų nemažai (jeigu ne daugumą) taškų pagal atitikimą trečiosios erdvės funkcijoms/savybėms, bet ar būtent tai daro įtaką veiklos įvairovei ir tarpusavio bendravimui? galbūt geresnis case study čia būtų paimti plačiau, kaip jaunimas išnaudoja viešąsias erdves ir paverčia jas trečiosiomis (tos pačios aikštės ir laiptinės), kaip vyksta tam tikri erdvės exploitai ir kaip gyvuoja trumpalaikės ekspromtinės trečiosios erdvės. postmodernas leidžia keisti visas žaidimo taisykles - mobilumą, greitį, dalyvavimo formą. šiandien mano paskutinis paskutinis klausimas - ar tai iš tiesų "naujos" trečiosios erdvės, ar tik parodija, nes "senųjų" trečiųjų erdvių erdviškumas slypi būtent tų pamatinių vertybių išlaikyme?

Posted by kachiba-chan at March 23, 2007 11:17 PM