« plastic dolls forever (xx) | Main | oh yeah i'm so hot »

life // casual conversations

patogus čia tas populiarusis punktelių surašymas.


  • pagyvenusi su tuntu įnamių, suvokiau, kad nemoku užgyventi erdvės. kai didžiausią gyvenimo tarpsnį vienintelis užgyvenimo būdas - kova už erdvę besąlygišku bardaku, nebeišmoksti niekaip kitaip. o veltui.

  • apaugimas raktais. beveik nepastebimas - tik sunkėja kasdienis pundelis kišenėj. i guess, sueina į atsakomybę priimti dalykus, kuriuos reikia saugoti. nors kai žinai, kad bet kokia spyna per minutę sukrapštoma, supista nuosavybės simbolika. buergh.

  • supratau, kaip mane baido nauji daiktai. tokie, kokius gauni dovanų iš šeimos. reikia tiek daug laiko, kad jie apsitrintų ir pasidarytų savi, to laiko, kuris susitraukia, kai gyveni trigubu tempu. dovanokite man rakandus ir bukinistų radinius.

  • klausytis albumo - kaip žiūrėti filmą. bent tiek pat dėmesio ir pastangų. todėl daug paprasčiau kliautis senuoju playlistu ir mokėti už tai susijusiais sentimentais.

  • man sako: tik užbaigti nihilistai laka vyną z gorla. i guess, ne dumaj.

  • nuo kvailatūros nuplyšo delete mygelis. pasirodo, jo ir nereikia.


Posted by kachiba-chan at June 5, 2006 11:33 PM
Comments

HINT: girtam reikia visus punktus skaityti atbulom o)))

Posted by: big bro' at June 6, 2006 12:59 AM

jo, aš kažkada irgi pastebėjau, kad sendaikčiai jau būna maloniai apsitrynę ir tuo kažkokie artimesni. ir fabrikiniai rūbai jau daromi ir neva aptrinti, ir visokių aparatų vintage modeliai ir t.t. ir pan.

daiktų sendinimo industrija. verslo planas D, jei ką :)

Posted by: ve at June 6, 2006 9:53 AM

kaip sako vienas mano pažistamas: nieko nėra blogiau už naujus daiktus

Posted by: nezinomas at June 6, 2006 12:34 PM

ojoj. kaip as tau pritariu visais siais punktais. sentimentai. nesaugumas. seni daiktai.

Posted by: Ingra at June 6, 2006 8:48 PM

Nauji raktai iš pradžių būna aštrūs ir badosi, drasko kišenes ir bando pasprukti. Kažkuo primena pažabotą laukinį žvėrelį. Bet vėliau apsitrina ir tampa prijaukintu naminiu padarėliu, kol galiausiai visiškai apsizulinęs ir švelnus raktelis, kaip Brisius paleistas nuo grnadinės, niekur nebebėga ir prieš išmetamas nori tik paskutinį kartą pabūti suspaustas delne.

Posted by: Merė Raili at June 6, 2006 10:41 PM