politics // fuck me harder, my dear government

[don't i always get political in spring]

vilniaus miesto TVARKYMO IR ŠVAROS TAISYKLĖS

5. Draudžiama:
5.5. be Savivaldybės leidimo prekiauti ar teikti paslaugas viešosiose vietose;
5.9. dėti gėles ir vainikus žmonių žūties vietose gatvėse ir ant šaligatvių;
5.13. kabinti ant medžių sūpuokles ir skalbinius, kalti vinimis ar kitaip tvirtinti prie medžių bet kokius įrenginius;
5.14. žaisti sportinius ar kitokius žaidimus, taip pat važinėti riedučiais ir riedlentėmis tam nepritaikytose vietose, važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir mopedais šaligatviais ar pėsčiųjų takais, važinėti žaliuosiuose plotuose, statyti transporto priemones ant vejos ar šaligatvio, išskyrus Kelių eismo taisyklėse numatytais atvejais;
5.16. prašyti išmaldos;
5.17. aktyviai (...) rinkti aukas už muzikavimą ar kitokius pasirodymus Vilniaus miesto gatvėse ir aikštėse;
5.27. tvirtinti skelbimus ar kitokią informaciją ant medžių, stulpų, pastatų ir statinių bei kitose šiam tikslui nenumatytose vietose;

gyvenu mieste, kur nešikama ir nemirštama.
be vietos vaikams, prekeiviams, valkatoms ir davatkoms.
be balandžių, poezijos ir vietos paspjaudyt kraujais, kai viskas blogai.
ir nežaidžiama šachmatais.

verčia prisiminti minską: žaislų parduotuvėj vaikas prašo mamkos nupirkti jam žaislinį lėktuvėlį (beje, patį mažiausią ir pigiausią), o mamka chroniškos neapykantos balsu atsako "tu tik sulaužysi". vaikas tyliai paverkia prie dar kelių žaislų ir galų gale be nieko ištempiamas lauk. nesupratau, kam apskritai tada buvo jį ten vestis.
kiek galima rūpintis "ateitimi", kuri ir taip niekada neateis?
ar negalima būti laisvu, jeigu tai niekam netrukdo?
aš nemirsiu nuo to, kad pamatysiu bičukus, sereikiškėse geriančius alų, nemirsiu atsisėdus šikna ant suoliuko, ant kurio kažkas sėdėjo purvinom kojom, nemirsiu nuo negenėtų medžių. nuo to, kad kažkas ant stulpo pakabina vainiką. ant sienos parašo "aiste wru" arba vaikas kreida nupiešia saulę. tikit?
pusė metų gyvenu virš bromo, kur kas naktį apsilanko myžantis berniukas, ir iki šiol nenumiriau. įsivaizduojat?
nebūna amžinų šaligatvių, kaip ir amžinų vertybių. tegul mano mokesčių pinigai išeina į dažnesnį asfalto taisymą, negu mentams, kurie vaiko vaikus. miestas privalo tarnauti man, o ne aš miestui. taškas.
vis dar tiksliai atsimenu jaukų pusvalandį lygiai prieš metus, kai laukdama sėbrų katedros aikštėj gaudžiau vibracijas iš vaikų ir paauglių, dviratininkių, pizdabolininkų, pensionierių, šeriančių balandžius. judėjimas be tikslo ir be imperatyvo - paprasti vakarinio džiaugsmo šukaliojimai vietoj dirbtinų šypsenų balintais dantim.
dabar panašu, kad JIEMS užtenka patogiai palikto auksinio jaunimo - parodyt miesto svečiams, kaip pas mus viskas tvarkoj.
reclaim!

Posted by kachiba-chan at May 5, 2006 1:34 PM