vertalai // alherd bacharevič - паўзі!

[vertimas dedikuojamas alkofrontui ir co.]

ŠLIAUŽK!

Atsigerti. Todėl, ko gero, ir prabudau. Dantys, skruostai, gomurys sproginėjo burnoj tarsi būtų pagaminti iš saulės įkaitintų akmenų – liežuvis baksnojosi į juos, rodos, net bumptelėdamas. Pabandžiau nulaižyti lūpas, bet tik ištepliojau jas rūgščia, tąsia seile. Gulėjau ant grindų visiškai nuogas, niežtėjo šlapią pilvą, rankos drebuliavo; mačiau paklodės kraštą, karantį nuo lovos, rašomojo stalo Everestą ir violetinį dangų lange. Be lovos, stalo ir kėdės kambaryje nieko nebuvo, bet dabar, gilią naktį, aš aiškiai mačiau save užspaustą kažkokiais griozdiškais šimtamečiais baldais, susibūrusiais aplink ir stebinčiais mane įdėmiomis krištolinėmis akutėmis.

Pakėliau galvą, norėjau keltis – ir tučtuojau aplinkinio pasaulio abrozdėlį – tikrą, nenuspalvotą litru zambino – kažkas tarsi apglėbė abiem rankom ir perstūmė toliau į šoną. Mane patraukė iš paskos, ir akimirkai pasimečiau šiam keistam kambary, širdis išsigandusi sustingo – ir iš nukankinto skrandžio vidaus pagal seniai lauktą signalą pratryško šiltos srovės, pliaukštelėjo per šlaunis, čia pat pasibjaurėtinu lanku išbučiuodamos kojas. Galva vėl nukrito ant grindų. Dabar ir ją niežtėjo, bet ranką pakelti... Tai aukščiau manęs... neįstengsiu. Reikia nueiti iki virtuvės. Ten yra vandens iš krano. O jeigu kompoto. Šalto kompoto. Kompoto. Nelabai tiršto, vėsaus, tegu net su uogom, kurių spaudimą atlaiko viršutinė lūpa, medinė lūpa, kai tave girdo godus puodelis. Gero lūpdažio spalvos kompoto. Kraujo spalvos kompoto. Gan saldaus. Visą trilitrinį stiklainį. Iš karto tris litrus, užsivertus kaip taurelę, išgerti – įspraust į save, įgyvendint. Paskubom nulankstyti blizgantį dangtelį, stiklo gabaliukai įkrenta ant dugno, juos galima net praryti. Ir galima ne iš puodelio, galima tiesiai iš stiklainio, kuris tuoj tuoj išsprūs iš rankų. Arba atvėsusios arbatos. Ji juoda, nuo kavos besiskirianti tik tuo ypatingu mirguliavimu, kylančiu iš gilumos ir plėvele, besispaudžiančia prie kraštų, liekančia ant jų, kol šalta arbata paverčia varlienos riekę tarp dantų į rusvą liežuvį. Arbatos, kuri nugramdo neobliuotą lentą, prikaltą prie gomurio. Arbatos. Kolos. Kolos! Litrinio butelio, aprasojusio, su priziniais lašiukais, jis ką tik iš šaldytuvo, jis čiaudo atsukamas. Spygliuotas ginklas prieš dehidruotus organizmus. Ar bent jau vandens su uogiene. Cukrus, uogos ir chloras baltose putose. Irgi vaistai. Bet kaip visgi troškina! Tiesiog vandens iš krano. Šalto, pilko, kvepiančio baseinu. Tik jo ir yra virtuvėj. Ai, nors ir iš unitazo bako. Jis, iš esmės, toks pat kaip iš krano. Svarbiausia – atsigerti.
Pirma užpuolė paklodė. Šlapia, gal prakaitas, o gal ir apsimyžau nulūžęs, man ir taip atsitinka. Keturi kampai užpuola veidą, šlapias plėmas ant akių, ji įšliaužia į burną, užspaudžia nosį. Viską nugalinti tamsa. Bandau ištrūkti, bet paklodė dar smarkiau įpainioja. Nėr jegų ištrūkti, o svarbiausia – nėr noro. Vos vos išsilaisvinau iš šio sadistiško meilės priepuolio – tiesiog suplėšiau paklodę, užčiuopęs patrintą vietą pačiam vidury. Tvirtai pasiryžau nusigauti iki virtuvės. Man taip bjauru ir bloga, tuoj mirsiu.
Kaip pasiutęs meldžiuosi šalto kompoto apvaizdui ir vis dėlto atsikeliu. Iš karto griebiu kėdės atlošą, ir jis man keršija – užmina savo aštriu ramentu dešinės kojos pirštus ir dar spaudžia. Baisus, siaubingas skausmas nusviedžia mane į kampą. Kėdė nubilda, gretimam kambary kažkas ražosi. Kojos pirštus skauda nepakeliamai. Iškėlęs koją, žiūriu į ją, iš mano akių pabyra ašaros – jomis, turbūt, galima atsipagirioti. Galbūt vienas iš pirštų sutraiškytas. Visai įmanoma.
Nušlubuoju iki durų. Reikia pereiti per gretimą kambarį, kur miega kažkas iš svečių, tada koridorius, o už jo – virtuvė. Griebiuosi durų, ir jos man trenkia, atšoka ir užima ginybinę poziciją. Velku grindimis ištinusią koją, po koja traška stiklas, vos neužlipu ant knarkiančio kūno. Nenoriu, kad jie prabustų. Kaip ten bebūtų, man visiškai nesinori matyti jokių veidų, net nupieštų ir nebylių, net menamų, net žodžio tokio nenoriu žinoti – veidas. Aš supratimo neturiu, kas yra veidas... nesąmoniškas žodis... kiek jų pro mane praėjo... kiek praeina... milijardai... ekranuose, paveiksluose, ant pinigų, ant cigarečių pakelių, knygose, fotografijose, o dar yra gyvi veidai... jie veisiasi kaip triušiai... kiek aš mačiau... kiekvienas naujas nukainuoja sekantį... veidas... dasvei... davsei... pleidas... ple... Svyruodamas einu per salę... bėgu... man atrodo, kad bėgu, nors dar nepasiekiau net vidurio. Knarkimas ir lavonai. Užmuščiau ką nors dėl kompoto.
Pagaliau kažkokia stačia stiklo skiedra įgelia man į kulną. Pataikė kaip tik virš pūslės, kuriai jau nebepavojingas joks stiklas, jokios adatos, jokios karštos anglys. Skiedrą reikia ištraukti. Man, tiesą sakant, nusispjaut ir į ją ir į skausmą ir į kraują, bet kažkoks nuo vaikystės užsilikęs instinktas kužda – reikia ištraukti, kitaip nepaeisi. Pasilenkiu – ir tą akimirką kažkoks didelis užsispyrėlis vėl ištraukia miglotą, tamsią pasaulio abrozdą iš po akių. Aš – numuštas lakūnas. Žemė neišvengiamai artėja. Sako, rusai žodį “parašiutas” rašys per “u”. Drimbu ant kelių prie spintos. Pertraukėlė. Perbraukiu lūpas delnu. Pirmyn.
Vidumi jaučiu, kad koridoriuje manęs laukia pasala. Taip ir yra. Vos ten įžengiu, kairė siena linksmai, žaismingai spiria man užpakalin. Pakankamai jautriai man, plaukiančiam per Stiksą. Dešinė kala keliu į papilvę. Oras, kurio ką tik įkvėpiau – dūmų, degtinės tvaiko, nepraustų kūnų ir šiukšliadėžės garų mišinys – niekaip nenori manęs palikti. Įsiremiu rankomis į sienas, kurios slenka, kad supresuotų iš manęs blyną ir lyg niekur nieko grįžtų į savo vietas. Ant grindų liktų plokščias daiktas, padžiuvęs ir žalsvas, nežinomos kilmės, su neaišku iš kur atsiradusiu speniu dešiniam viršutiniam kampe. Mirštu. Medinės grindys įvarė man po nagu ilgą rakštį, kurią aš nesėkmingai bandau ištraukti, bet tik įvarau dar giliau. Išsekęs, krentu ant koridoriaus grindų. Iki virtuvės - šimtas tūkstančių kilometrų. Aš verkiu. Pabunda katinas - baltas su juoda dėme, kuri šliaužia per nugarą ir išteka ant pilvo, jeigu galima pavadinti pilvu šitą jo numarinto kūno dalį - kaulėtą, iškreiptą kyšančių šonkaulių. Katinas išbėga į koridorių ir rėkia kaip pasiutlige apsikrėtęs žadintuvas. Jis pralenkia mane, nubėga iki virtuvės ir sustoja tarpduryje, spiegia, žiūri į mane kupinomis neapykantos geltonomis akimis. Nori ėsti. O nėra. Katinas akimirkai nutyla, prieina prie sienos, drasko nagais tapetus, iškankintus tiek, kad primena kažkokį augalą, gebenę ten, ar berželį. Paskui jis artėja prie manęs ir vėl ima staugti. Va, ką aš nužudyčiau. Va, ką reikia paaukoti kompoto dievybei, kad mano išdžiuvusią stemplę aplašnotų serbentiniai, vyšniniai, obuoliniai, kriaušiniai, slyviniai lietūs. Katinas šoka ant manęs, įkanda koją - nelabai skaudžiai, bet nepakeliamai įžūliai. Paskui nueina ir, hipnotizuodamas kraugėrišku žvilgsniu, vėl vagoja mano šviežiai išoperuotą klausą. Užmušiu. Darau žingsnį bjaurasties link, katinas nesprunka, jis prieina ir trinasi į sukandžiotą koją, nenustodamas spiegti. Užsimoju ir tvoju jam per pilvą. Sveikata mano nekokia, bet katinas nulekia iki virtuvės. Jo nasrai užsičiaupia, nors ir neilgam. Kažką gailiai sumykęs, jis - ot nevisprotis! - vėl trinasi į kojas. Tada aš, pasinaudodamas laikina palengva, pagriebiu jį rankomis ir kaip akmenį sviedžiu į virtuvę, ten, kur boloja langas. Katinas atsitrenkia galva į stalo kojelę ir šlubuodamas gelbstisi už šaldytuvo. Įeinu į virtuvę ir atsisėdu ant kėdės, ištiesdamas sužalotą koją tarp kriauklės ir stalo. Vanduo jau visai arti, bet troškulys dingsta. Tuoj šiek tiek pasėdėsiu ir atsilyginsiu sau už kančias. Užsnigta gatvė už lango atrodo minkšta ir permatoma, tarsi naktiniame danguje būtų įjungtas didžiulis televizorius, kuris apšviečia žemę. Pro langų rėmus traukia, ir mano oda darosi panaši į nupeštos vištos. Šitaip mes sėdime virtuvėj, aš ir Vova Kalatūnas, ir drebame, šildydami rankas tarp suglaustų kojų. Jaučiuosi gipso statulėle, kuriai tuoj tuoj nulūš kaklas. Jau visai nusibodęs užsispyrėlis vėl bando pavogti pasaulio abrozdėlį man iš po akių, bet šįkart aš ji aplenkiu - sulaikau kvėpavimą, stingstu, užsimerkiu. Dabar atsimerkti - ir, rodos, visai pakenčiama. Bet va katinas... Iš už šaldytuvo girdėti jo minorinis verksmas. Dievaži, tuoj pasaulyje bus vienu miauksinčiu gyviu mažiau. Mane užvaldo pyktis, jis kaip sėklos išsiveržimas, jo nesustabdyti. Pašoku, pribėgu prie šaldytuvo, katinas panikuodamas spraudžiasi į kampą - griebiu jį už uodegos ir raunu kaip piktžolę iš daržo. Katinas jau tik gargaliuoja, besisukdamas rankoj kaip svaidyklė. Mušu jį į sieną ir paleidžiu. Kurį laiką jis guli nejudrus - čiulpdamas kraną, pažiūriu į jį akies krašteliu. Pirmas troškulys praėjo greitai, bet už jo - neišsemiami klodai, antras, trečias, ketvirtas. Vanduo nusėda viduj kaip nereikalingas balastas, o gerti vis dar norisi. Mane jau pykina nuo vandens. Krano čiulpimas turbūt nelabai padoriai atrodo iš šalies. Katinas spurda - gyvas... Akys - akys kaip neužtarnautai nubausto vaiko. Gėda man darosi, ar ką?.. Kaip kaip? Gėda. Dar pamenu šitą žodį? Užčiaupk savo dvokiančią burną! Sėdu prie stalo ir prisidegu cigaretę - pakelyje dar trys. Peleninėje kaip voveraičių gauja filtru į viršų kyša geltonos nuorūkos - kai kurios visai ilgos, beveik nerūkytos, suglamžytos į armoniką. Ir čia prasideda... Aš turbūt tuoj numirsiu, ir apsakymas liks nebaigtas. Abrozdėlio jau nebenuneša, jį išsiveža šarvuotame limuzine. Galas. Finišas. Širdis užspausta tvirtam nepažįstamam kumštyje, ir nuo jos laša. Cigaretė krenta ant stalo ir iš manęs... Ne, tai ne palaimintų vemalų katarsis, tai mažyčiai tulžies krešuliai tįsta man iš burnos, krenta ant cigaretės, ji šnypščia. Taip bjauru man dar niekada nebuvo. Spjauk į apsakymą, mielas skaitytojau, išgelbėk mane. Paimk mane ant rankų ir nunešk į lovą. Jei žinočiau bent vieną maldą... Mane krato drebulys, lenkia prie grindų. Dabar aš suprantu, pragaras tikrai ne pačiuose mumyse, pragaras - po žeme. Aš stimpu. Tulžis blizga ant purvino stalo.
Katinas nustoja rėkti, minkštai užšoka man ant kelių. Ir palaipsniui visas mano vargšo, vargšo, tokio vargšo kūno skausmas kažkur nueina. Pasidaro gera ir šviesu, norisi išsiskrepluot ir išsivalyti dantis... Ir, turbūt, į dušą. Ne, keltis dar per anksti, bet aš taisausi. Man ant kelių sėdi katinas, jo žvilgsnis rimtas, lyg būtų užsiėmęs kažkokiu svarbiu reikalu. Jo kailis šildo mano visai suledėjusias kojas. Katinas tyli, tik retsykiais prisimerkia, žvilgtelėdamas į mano pilvą, padengtą pridžiuvusia bjaurastim. Katinėli... Katinai pasiima iš žmonių skausmą... Kai mum skauda, pas mus ateina katinai ir jį išvaro... o gal prisiima sau. O mes... mes net nesidomime, kas toliau vyksta su katinais, kur jie deda tą skausmą, - gal išgyvena vietoj mūsų. O, mano pagydantis, stebuklingas katine! Kai man suskaus dūšią, leisk man priglausti tave prie jos.

Posted by kachiba-chan at April 24, 2005 2:13 PM