vertalai // jeanette winterson - newton

[vertimas dedikuojamas kolegei už įstojimą į fizikos fakultetą.]

Šis pasakojimas yra apie Tomą.
Apie Tomą ir jo kaimynus.
Apie Tomą ir jo kaimynus ir jo kaimynės sodą.
Šis pasakojimas yra apie Tomą.

- Visi mano kaimynai išpažįsta klasikinę fiziką, - sako Tomas. - Jų judėjimo dėsnius lengva nustatyti. Jie atsikelia septintą valandą, o aštuntą išeina į darbą. Dešimtą moterys išgeria kavos. Jeigu kažką pamatai gatvėj pietų metu, tarp pirmos ir antros valandos, tai gali būti tik daktaras arba laidotuvininkas arba kažkas svetimas.
- Aš esu svetimas, - sako Tomas.

- Koks pirmas termodinamikos dėsnis? - klausia Tomas. - Šaltesnio šilumos neperduosi karštesniam. Aš tuo tikiu, nes niekada nejutau savo kaimynų šilumos. Čia, Niutono miestelyje, retai su kuo nors pasišnekama. Turiu omeny, mano kaimynės šneka nuolat, jos pasidalina gandais, bet aš nežinau nė vieno, nors jų yra ir apie mane.

- Koks antras termodinamikos dėsnis? - klausia Tomas. - Viskas linksta į entropiją. Tai reiškia, kad sistemoje vis dar yra energijos, tačiau jos neįmanoma panaudoti naudingiems darbams. Pažvelkite į mano kaimynus iš Niutono miestelio ir suprasite, ką turiu omeny.
Mano kaimynės sodas pilnas plastmasinių gelių. Ji sako:
- Tai lengva ir taip smagu.
Kai jos vyras numirė, ji jį užlaminavo, dabar jis stovi lauke, remiasi rankomis į klubus ir įdėmiai stebi dangų.
- Kas yra, Tomai? - sako ji, eidama ir linkčiodama galva prie tvoros kaip šaudoma antelė tire. - Kodėl tu nevedi? Mano laikais visi sugebėdavo sau ką nors susirast. Mes tiesiog susituokdavom ir stengėmės kuo geriau išsiverst. Tada nebūdavo kruštagalvių.

- Nebūdavo ko?

Ji linkčiojo vis greičiau ir greičiau, rinkdama nuo džiovinimo virvės glėbį apatinių. Žinau, ji norėjo, kad aš į juos stebeilyčiausi, ji norėjo įrodyti, kad aš kruštagalvis. Juk vis dėlto, jei kruštagalvis aš, tai ji - ne, ir visi kiti - ne. Nebūna daugiau nei vienas kruštagalvis per kvartalą.
Ji apsisuko, pasiruošusi nulinkčioti atgal, sprogdama kelnaitėmis iš kiekvienos odos poros.
- Tomai, mes džiaugdavomės savo normalumu. Tais laikais vedybos buvo gerai, verta pasididžiavimo.

Kruštagalvis Tomas. Štai aš, sėdžiu tarp savo užsienietiškų knygų minkštais viršeliais, vilkėdamas velvetinėm kelnėm ("Ar turi ką nors prieš džinsus?" - teiravosi jis manęs, kol dar nebuvo užlaminuotas). Visi aplinkiniai vyrai nešioja džinsus, mėlynus arba rudus. Vienintelis stilistinis skirtumas - ar pilvai įtalpinti už diržo viduje, ar išvirtę į išorę.
Jie įtarinėja, kad aš homoseksualas. Man būtų nusispjaut. Man būtų nusispjaut, kuo aš būčiau, jei tik kažkuo bučiau.
- Kuo būsi, kai užaugsi? - klausinėjo manęs mama, seniai seniai, labai dažnai, labai seniai.
- Aš būsiu gaisrininkas, kosmonautas, šnipas, traukinio mašinistas, frezuotojas, išradėjas, naras, daktaras ir sanitaras.
- Kuo būsi, kai užaugsi? - dabar klausinėju savęs veidrodyje.
- Savim. Aš noriu būti savim.
O ką tai reiškia, Tomuk?

Kvantinis vaikas prisukamoje visatoje. Kodėl jokia motina netiki, kad jos vaikas sugebėtų pakeisti pasaulį? Vaikas juk sugebėtų. Anekdotas. Mes iki šiol ieškome gelbėtojo, o kiekvieną akimirką jų gimsta šimtai. Pažvelkit, mažytė naujo gyvenimo kapsulė, nepaisanti jūsų neteisybės, jūsų vargų, jai nerūpi pasaulis, kurį jūs jau sukūrę. Perkurti jį? Jie sugebėtų, tačiau mes užtikriname, kad jie užaugtų tokie patys kaip mes, baugštūs kaip mes. Negalima leisti jiems sužinoti, kokio potencialo turi. Negalima leisti jiems išgirsti, kaip dainuoja žolės. Tegul jie gyvena ir miršta Niutono miestelyje, tik-tak, paskutinis atodūsis.

***

Kažkas pasibeldė į mano duris, aš paslėpiau savo Kamiu į šaldytuvą ir pažvelgiau pro grumblėtą stiklą. Žinoma, nieko nepamačiau. Jie niekada apie tai neužsimena, kai įstato grumblėtą stiklą.
- Tomai? Tomai?
TUK TUK.
Tai mano kaimynė. Aš nusivelku prie durų, basom, neužtaisytais marškiniais. Štai ir ji, su šukuosena, primenančia karinio memorialo vainiką. Jos rūbai buvo rožiniai nuo galvos iki kojų.
- Tomuk, aš juk nesutrukdžiau? - pasakė ji, akimis šaudama pro mane į virtuvę.
- Aš skaičiau.
- Taip ir galvojau. Galvojau, vargšas Tomukas turbūt skaitys. Jis nebus užsiėmęs. Aš paprašysiu jo pagalbos. Juk žinai, kaip moteriai sunku susitvarkyti vienai. Nuo tada, kai vyrą laminavo, man nebuvo lengva, Tomai.

Ji kvepėjo kaip moteris: šilta, pasikvėpinusi, truputį grėsminga. Man reikėjo susikaupti ir nesielgti kruštagalviškai. Pasiūliau jai kavos. Ji atrodė patenkinta, nors vis mesdavo žvilgsnį į mano basas kojas ir neužtaisytus marškinius. Nesvarbu, jai reikia mano pagalbos kažkur ūkyje. Tai normalu, tai malonu, aš turiu būti normalus ir malonus.
- Mano motiną atvežė. Ar padėsi nunešti ją į namus?
- Dabar? Einam dabar?
- Ji ilgai važiavo. Gali šiek tiek pailsėti vežime. Iš pradžių išgerkime tavo kavos.

Aš nemėgstu kaimynės, bet vis dėlto cukraus šaukštelis mano rankoje drebėjo. Aš taip ilgai išbuvau atmata ir nepritapėlis, kad dabar net paprasčiausi dalykai sukelia abejonių.
Kaip normalus žmogus gamina kavą? Kas manyje juos taip glumina? Aš švarus. Aš turiu darbą.

- Tomai, pasakyk, ar laikyti knygas šaldytuve - šiuolaikiška?
Pigiuose detektyvuose dažnai aptinkama eilutė "Jis apsisuko tarsi kulka". Man juokinga įsivaizduoti tokį staigų žmogaus judesį, bet kai ji uždavė tą klausimą, aš apsisukau. Kaip kulka. Vieną akimirką aš žiūrėjau į kriauklę, kitą - buvau prieš ją, o ji buvo prieš mane ir laikė mano Kamiu.
- Aš tik traukiau pieną, Tomai. Kas yra Alberas Ką-Miūūū? - tarė ji kaip išsiutinta katė.
- Jis prancūzas. Prancūzų rašytojas. Aš nežinau, kaip jis atsidūrė šaldytuve.
Ji pakartojo mano žodžius, lyg būčiau jai ką tik išdėstęs universalią tiesą.
- Tu nežinai, kaip jis atsidūrė šaldytuve?
Aš gūžtelėjau pečiais, nusišypsojau ir pabandžiau ją nuginkluoti:
- Šaldytuvas didelis. Argi jums nepasitaiko, kad šaldytuve randate pamirštus dalykus?
- Ne, Tomai. Niekada. Sūris guli viršuje, po juo alus ir kumpis, po to išeiginis viščiukas, o pačioje apačioje laikau salotas ir kiaušinius. Tokios taisyklės. Taip buvo, kol buvo gyvas mano vyras, ir lygiai taip pat yra dabar.
Pradėjau žiurėti į ją kitu kampu. Giltinė buvo išgirdus šauksmą. Ji nugalabyjo lovoje jo vyrą, tačiau paliko lentynoje išeiginį viščiuką.
O Mirtie, kur tavo gilys?

Mano kaimynė, vis dar laikydama Kamiu, sąmoksliškai pasilenkė į priekį, alkūnėmis remdamasi į stalą. Ji atrodė intymiai, minkštai, matėsi gabaliukas krūties.
- Tomai, niekada nebuvai susimąstęs, kad tau reikia pagalbos? - Ji ištarė "PAGALBA" visom didžiosiom, kaip klajojantis pranašas.
- Jeigu turite omeny šaldytuvą, tai bet kas galėjo taip suklysti.
Ji dar truputį pasilenkė į priekį. Dar gabaliukas krūties.
- Tomai, aš kalbėsiu tiesiai. Žinai, kokia tavo bėda? Tu skaitai per daug genijų. Aš nežinau, ar ponas Ką Miū yra genijus, bet vakar tave matė pagrindinėj aikštej skaitantį Pikaso užrašus. Vaikai išeidinėjo iš mokyklos, o tu skaitei Pikaso. Bibliotekininkė panelė Fin sako, kad viskas, ką pasiskolini, yra genijų kūryba. Tu nė karto nepasiėmiai romano apie jūreivius. O tai nesveika. Kodėl? Nes tu pats ne genijus, jeigu būtum genijus, mes apie tai žinotume. Tu paprastas, kaip ir mes visi, o paprasti žmonės turėtų gyventi paprastus gyvenimus. Kaip visi šiuose Ramybės Soduose.
Ji atsilošė atgal, su visa krūtine.
- Gal eime padėti tavo mamai? - pasakiau.
Lauke mano kaimynė nuėjo prie uždaryto autobusiuko, priparkuoto priešais namą. Aš buvau matęs jos motiną prieš porą metų, bet dabar jos nebuvo matyti.
- Ji gale, Tomai. Apeik autobusiuką.
Mano kaimynė atlapojo išnuomuoto autobusiuko duris ir ten tikrai buvo jos motina, išriesta nugara sėdinti invalido vežimėlyje, kuris buvo jai ir namai, ir mašina. Ji buvo išsišiepusi baisinga plastikine šypsena, tobulais kaip leopardo dantim.
- Puikus darbas, ar ne, Tomai? Ji pavyko net geriau, nei Dougas, o juk jam savo laiku buvo panaudotos gana sudėtingos technologijos. Kaip norėčiau, kad ji galėtų save pamatyti. Niekada nebūtų atspėjus, kad aš ją laminuosiu. Ji taip didžiuotųsi.
- O čia jos nuosavi dantys?
- Nuo dabar - taip, Tomai.
- Kur ją pastatysit?
- Sode prie gėlių. Ji mėgo gėles.

Lėtai lėtai mes nutempėm motiną. Mes nuvežėm ją iššluotu šaligatviu prie nubalinto namo. Prasidėjo popietinės kavos metas ir daug kaimynių buvo pakviesta pareikšti pagarbą. Jos buvo tokios pagarbios, kad plastikiniai pokalbiai kieme tęsėsi, kol iš darbo negrįžo vyrai. Už kiekvieną užsakytą sėkmingą laminaciją mano kaimynė gauna nuolaidos kuponą. Ji paskaičiavo, kad jeigu Niutono miestelio gyventojai darys kaip ji sako, tai 75% jos pačios laminacijos kainos bus iki mirties apmokėta.
- Aš mačiau tave besibastantį po kapines, Tomai. Tai nehigijeniška.
Kuo ji mane laiko? Vaiduokliu? Aš buvau jai sakęs, kad ten palaidota mano motina, bet ji tiesiog purto galvą ir sako, kad ta žemė reikalinga jaunom šeimom.
- Kol nenugalėsim mirties, Tomai, teks mokėti už pasekmes. Numirėliams čia nėra vietos, nebent jie tampa dekoratyviniais elementais.
Aš bandžiau jai paaiškinti, kad jeigu nebemirsim, tai visų pasaulio kapinių neužteks plinkančiai, senstančiai populiacijai sutalpinti. Ji neklauso, ji tiesiog nutaiso svajingą veidą ir mąsto apie sutuoktinių šeimas.
Niutono miestelis yra prikimštas sutuoktinių šeimų. Reikia vienakrypčio eismo gatvių, kad viengungiai turėtų kaip praeiti. Nekenčiu apsipirkinėti Niutone. Nekenčiu brautis pro krokodiliškas minias, du ant dviejų pagrindinėj gatvėj, lyg čia būtų prisišvartavus Nojaus arka. Patenkintos mentės, panešioti vaikų vežimėliai. "Pasidaryk pats" krautuvės, kur grūdasi JIS, ir supermarketai, apkrauti JA. Argi jie nesuvokia, kad per didelis vaidmenų išskirstymas - nesveika? Įsivaizduokit save esant žmona ir sakant, "Branguti, ar turi laiko pataisyti klozetą?". Įsivaizduokit vyrą, besiaiškinantį, kaip valomas tualetas, kai žmona jį palieka.
Kodėl jie tuokiasi? Nes tai normalu, tai smagu. Jie tai daro taip, kaip daroma viskas Niutono miestelyje. Tik-tak, tik-tak sako laikrodis.

- Tomai, ačiū, Tomuk, - seilėjasi kaimynė, kai jos motina saugiai nugabenta prie ančių kūdros. Antys yra geltonos kaip vonios su šnekiais raudonais snapais, o kūdroje - tikras vanduo, su profilaktišku žiupsniu chlorino. Niekada anksčiau nesu buvęs savo kaimynės sode. Buvo tylu. Jokio šlamesio žolėje. Jokios žolės šlamesiui. Jokių čirpiančių paukščių. Ji man aiškina, kad kaime svarbiausia - ramybė.
- Jeigu būtum genijus, Tomai, galėtum čia dirbti. Tyla. Oras. Žinai, turiu tokį prietaisą, kuris filtruoją į sodą patenkantį orą.
Buvo ruduo, ir astrodangoje buvo primėtyta keletas plastikinių lapų. Sodo gale kaimynė turėjo sandėliuką iš medžio imitacijos, kur laikė savo atsargas metų laikų keitimui. Ji ne kartą pasakojo, kad sode turi būti įvairovė, o jos kondensuojamame Aladino urve laikomos įtikinamos gamtos kopijos. Tulpės, raudonos bei baltos, paklusniai pakabintos žemyn galva. Ryškūs narcizų ryšuliai sumaišyti su pavieniais kamelijų žiedais, kuriuos tereikia susmaigstyti į visžalį medį. Ji net turėjo grupelę voverių, stveriančių identiškus riešutus.
- Tuoj bus šitų laikas, kartu su rudenine gebene.
Ji turėjo Virginijos gebenę, išsikerojusią po namo sieną. Ji vis dar žalia. O rudeninė versija - parudavusi ir deganti.
- O mano jau rausta, - pasakau.
- Dar per anksti, - sako ji. - Negalima priklausyti nuo gamtos. Man nepatinka krentantys lapai. Jie nekrenta ten, kur reikia. Jeigu gamtos nesureguliuosi, ką gi, ji tiesiog pradės išdarinėti ką panorėjus. Ją reikia reguliuoti. Jeigu to nedarysim, bus ugnikalnių išsiveržimai ir miškų gaisrai ir potvyniai, ir mirtis, ir kūnai, išmėtyti po visur kaip lapai.
Kaip lapai. Tiesiog kaip lapai. Negi jie tau nė trupučio nepatinka, kai krenta? Negi jų neapverti ir nepasižiūri, kas prirašyta kitoje pusėje? O man patinka. Man patinka paprastas tekstas, kurį galima skaityti arba neskaityti, kuris gulės tarp tavo ir mano kojų, nesvarbu skaitysi ar ne. Kuris krenta, per lietų ir vėją, nors niekas nepasemia ir nenusineša namo. Gyvenimas krito tau po kojom, o tu jį nuspyrei ir jis kraujavo ant tavo batų ir kai grįžai namo, tavo mama sakė, "Žiurėk, visas aplipęs lapais".
Buvai aplipęs lapais. Nulupdavai juos vieną po kito, atidengdamas nuogą odą. Visos tos lapų žymės. O kai nukrisdavo viskas, kas turėjo nukristi, pakeldavai ir skaitydavai, kas prirašyta kitoj pusėj. Nesuprasdamas. Sulamdydavai kišenėje, kurią jie degino tarsi gyvi angliukai. Pasakyk, kodėl tave paliko, vienas po kito, tie, kuriuos mylėjai? Negi jie tavęs nemėgo? Negi jiems, kaip tau, nereikėjo širdies, kuri yra knyga su nesamu paskutiniu puslapiu? Apversk lapus.
- Lapai rausta, - pasakė Tomas.

Atsidėkodama, ji pakvietė mane vakarienės ir aš pagalvojau, kad reikėtų nueiti, nes taip daro normalūs žmonės. Valgo su kaimynais, nors tai nuobodu, o maistas klaikus. Aš suradau kaklaraištį ir užsidėjau.

- Tomai, užeik, kokia maloni staigmena!
Turbūt ji turi omeny, kokia maloni staigmena man. Jai tai nelabai galėtų būti staigmena, ji visą popietę gamino maistą.
Įžengęs į valgomajį, žinau, kad ji turėjo omeny mane. Žinau tai, nes visi Niutono miestelio gyventojai jau susirinkę prie stalo, stalo, kurio pradžia į grūsta prie porcelianinių figūrėlių vitrinos ir tęsiasi ... ir tęsiasi ... per nelygią angą, išmuštą vienoje namo sienoje, į lauką ir tolyn autobusų stoties link.
- Turbūt visi žinote kaimyną Tomą, - sako mano kaimynė. - Sėsk čia, šalia manęs, į Dougo vietą. Jūs panašaus aukščio.
Ar aš čia visus žinau? Sunku pasakyti, nes už angos nieko nesimato.
- Tomai, čiupk lėkštę. Valgom viščiuką apvyniotą kumpio strypeliais ir prikimštą kietai virtais kiaušiniais. Dar pagaminau salotas, o jeigu nori, šaldytuve daug sūrio ir alaus.
Ji nuplaukė šalin nuo manęs, jos aptempta suknelė priminė paskenduolį. Niekas nepakėlė galvos nuo savo lėkščių. Jie valgė viščiuką, su savo mėlynais ir rudais džinsais, valgė tris ar keturis šimtus paukščių, sukrautų ant stalo, pusė tuzino kiaušinių kiekvieno sūbinėj. Aš vis dar bandžiau suvokti kepimo smulkmenas, orkaitės dydį, kai POKŠT, vienas viščiukas sprogo, tarsi rankinėm granatom apsvaidydamas mano kaimynę kiaušiniais. Viena iš jos rankų nuskrido į šalį, bet, laimei, ne ta, kuriuoje ji laikė šakutę. Niekas nepastebėjo. Aš norėjau šnekėti, aš norėjau kažką daryti, aš pradėjau šnekėti, kažką daryti, kai mano kaimynė sugrįžo nešina uždengta sidabrine lėkšte.
- Čia tavo, Tomuk, - sako ji, tuo tarpu visi prie stalo nutyla. Pašokęs ant kojų aš visai garbingai sugebėjau nukelti milžinišką dangtį. Po juo buvo viščiukas.
- Čia tavo, Tomuk.
Ji nemeluoja. Matau iš viščiuko pasturgalio kyšant savo Kamiu "Svetimo" leidimą. Jis nepažeistas, aš jį ištraukiu. Atsivertęs pamatau, kad nė vienam puslapyje neliko žodžių. Puslapiai tušti.
- Norėjome tau padėti, Tomai, - jos akys pritvinksta ašarų. - Ne vien aš. Visi mes. Ištiesti pagalbos ranką Tomui.
Sėdintys prie stalo iš lėto ima ploti, vis greičiau ir garsiau. Stalas dreba, indai ritinėjasi nuo vieno krašto prie kito kaip girti prietaisai romanuose apie jūreivius. Čia ir yra romanas apie jūreivius. Kapitonas ir visa įgula išprotėjo, o aš - vienintelis keleivis. Svirduliuodamas išlekiu iš valgomojo į virtuvę ir užtrenkiu duris. Čia ramybė. Hiegijeniška emaliuota ramybė.
Tomas nuslydo ant grindų ir verkė.

Laikas bėgo. Niutono miestelyje jis visada bėga ir visi žino, kokiu greičiu, todėl niekas nesusipainioja. Tomas nežinojo, kiek prabėgo laiko. Jis atsibudo iš skaudaus miego ir kumščiu išdaužė grumblėtą virtuvės durų stiklą. Jis nuėjo namo ir pasiėmęs savo didįjį apsiaustą prikrovė jo kišenes knygų, ir knygos jam atrodė kaip gyvi angliukai. Jis išėjo tolyn iš Niutono miestelio, bet buvo vieną kartą atsigręžęs pasižiūrėti atgal ir pamatė milžiniškai ilgą stalą, besitęsianti už posūkio ir per gatves ir namus, sujungdamas juos kartu į vienodų stalo įrankių orgiją. Pasaulis be pabaigos.
- Bet dabar, - sako Tomas, - kalvos prisirpusios, o vanduo pašoka iki mano smakro, kai skutuosi.
Tik-tak, sako laikrodis Niutono miestelyje.

Posted by kachiba-chan at July 30, 2004 3:52 PM