« 6day do-nothing | Main | kaip aš dalyvavau.. »

life // perspektyva iš automato širdies

seniausias mano internetinis pažįstamas bando žudytis ir 30 kartų nepataiko į venas. apie tai užsimena tarp kitko, cituodamas filmą "hours": kažkas privalo mirti, kad kiti suprastų, kad gyvena. aš neturiu ko pasakyti. kažkas privalo gyventi, kad kiti nenorėtų mirti.
vieno iš mano senų gyvų družbanų teta dirba vaikų darželyje. auklėtoja veronika. ji neprievartauja vaikų eiti pietų miego, tik kitiems netrukdykit, o už tai gauna į galvą nuo valdžios. kartą, ji neuždraudė dviem mergaitėm eiti pasivaikščiot į lauką, o jos ėmė ir pabėgo. parėjo namo, iš antakalnio į fabus. apturėjo pirmą gyvenime nuotykį.
mano mokyklos direktorius dėsto mums istoriją. pamokos, kai iki jų nueinu, pavirsta politinio auklėjimo valandėlėmis. "esi laimingas tiek, kiek esi laisvas. esi laisvas tiek, kiek turi pinigų. va kai turi pinigų - gali sėdėti, nieko neveikti ir visiems nurodinėti - o tavęs klausys. protingi žmonės važiuoja į vakarus, čia lieka tik durniai". aš pirmam suole sėdžiu tyčia, kad galėčiau ironiškai šypsotis. aš išklausau ir pasakau rrrrr netikiu, jis sako, tu šneki kaip laikraštis "pravda". netikinti "pravda"? pavadinčiau tai oksimoronu. žemas lygis - jokios argumentacijos.
būna dienų, kai nesinori lipt iš lovos ir eiti pirmyn. pasileidžiu playlistą, only a teenage riot will get me out of bed today. arba nuotykiai, reti ir tamsūs, nuotykis po žirmūnų tiltu, nuotykis po žalioju tiltu, nuotykis po pedagoginiu tiltu. nuotykis ant naujojo tilto arkos. viskas po tiltais ar aplink tiltus, nes ten nėra žibintų ir manęs (tavęs jos mūsų jūsų) niekas nemato. esi laisvas tik tiek, kiek esi nematomas ir vaiduokliškas - ne griautti ar perlipti sienas, o tyliai prasiskverbti skersai.
su drauge geriam alų, ir parinam vieną kitą apie 32 šizofreniškas asmenybes. įdomu, po kiek jos turi pirštų, rankų ir uodegų. be to, patogu, dauginasi su kiekvienu vaizduotės praplėtimu, galima (labai pasistengus) išauginti visą armiją. kiek prisigamintų trafaretų, rankų kūrybos fejerverkų, fryvaro ir medinių kaladėlių. aš ir aš ir visos kitos manęs gali viską, visi gali viską, galų gale - prievarta ir overloadai, o paskui devyniolika valandų miego.
mintis permuša besibeldžiantis čato langelis - kažkas palieka gyvas virtualiom bendruomenėm ir kibernetiniais bučiniais, aš iš to išaugau, ačiū, nereikia, viso gero.
kartais viskas atrodo taip beviltiška, kad einu skaityt pigių straipsnių apie gyvenimą. atmetimo terapija suveikia momentaliai. net neuronų žudymo sesijos neatrodo taip beviltiškai kaip mezgimo salono reklama.
aš geriu arbatą su mama. mano mama pasakoja. kai ji buvo maža, irgi turėjo lituoklį - oldschoolinį, su bambukine rankena. tada daug kas būdavo iš bambuko. nuo lituoklių iki slidžių pagalių. mano mama kažkur supermarkete stovėjo ir skaitė knygą apie feng shui. pagal feng shui, bambukas neša laimę. todėl vaikystėje mano mama buvo laimingesnė.
aš turiu politkorektišką-atsakingą-pilietišką klasioką, būsimą politiką. jis nuolat kartoja, "mano tėvai manęs neribojo ir visada mokė būti atsakingu ir mandagiu, todėl aš išaugau geras žmogus. todėl aš pavarau ir daug pasieksiu". mizantropinių priepuolių metų taip ir norisi paklausti, "XXX, o tu niekada nesijautei vienišas su visa savo atsakomybe?"
mano pezalus išcenzūruoja iš mokyklos almanacho.
neturiu ko pasakyti pasauliui.


Posted by kachiba-chan at March 21, 2004 11:05 PM
Comments